Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nesvarbu. Jūs atvažiavot.

— Taip, atvažiavau. Norėjau įsitikinti, kad tau nieko neatsitiko, ir jaučiau, kad esu čia reikalingas, norėjau pamatyti savo akimis. O Mege... tėtė ir Stju! Kaip tai atsitiko?

— Tėtė sudegė, o Stju jį surado. Stju užpuolė laukinė kiaulė, pašauta užgriuvo ant jo. Džekas su Tomu išjojo jų pargabenti.

Jis nieko nebesakė, tik laikė apkabinęs ir sūpavo ją kaip vaiką; pagaliau židinio šilumoje išdžiūvo jo marškiniai ir plaukai, o Megė, pajuto jis, kiek išsijudino iš stingulio. Tada paėmė jai už smakro, kilstelėjo, kol susitiko su ja akimis, ir nieko negalvodamas pabučiavo. Neaiškus impulsas, bet ne iš aistros kilęs, o tik instinktyvus atsakymas į tai, ką jis pamatė glūdint pilkose akyse. Kažkas ypatinga, savotiškas sakramentas. Megės rankos slystelėjo ir susikibo, apglėbusios jį per nugarą; jis nejučia susiraukė, neištvėrė neaiktelėjęs iš skausmo.

Megė kiek atsitraukė.

— Kas yra?

— Turbūt susimušiau šonkaulius, kai lėktuvas tūpė. Mes tėškėmės į mielojo Džilio purvyną iki pat fiuzeliažo, gerokai krestelėjo. Mane užmetė ant priekinės sėdynės atlošo.

— Leiskit, pažiūrėsiu.

Ramiai, nė truputėlio nevirpančiais pirštais Megė atsegė drėgnus marškinius, nusmaukė nuo pečių, ištraukė iš kelnių juosmens. Po lygia rusva oda nuo vieno šono iki pat kito kiek žemiau šonkaulių ėjo šiurpus raudonas ruožas; ji aiktelėjo.

— Ak, Ralfai! Ir jūs šitaip jojot visą kelią iš Džilio? Kaip jums turėjo skaudėti! Ar gerai jaučiatės? Nesilpna? Galėjo trūkti kas nors viduje!

— Ne, man visai gerai, net nejaučiu, tikrai. Labai rūpėjo atsirasti čia, įsitikinti, kad tau nieko neatsitiko, ir aš turbūt visai užsimiršau. Jeigu būtų vidinis kraujo išsiliejimas, manau, jau seniai būčiau pajutęs. O Dieve, Mege, ką tu darai!

Palenkusi galvą ji švelniai priglaudė lūpas prie sumuštos vietos, delnai slydo jo krūtine prie pečių, palengva svaiginamai glamonėdami. Apstulbęs, persigandęs, stengdamasis žūtbūt ištrūkti, jis nustūmė jos galvą, bet kažkaip savaime ji vėl atsidūrė jo glėbyje — tartum gyvatė būtų apsivijusi jo valių ir gniaužusi. Užsimiršo skausmas, užsimiršo Bažnyčia, užsimiršo Dievas. Suradęs jos lūpas, godžiai atvėrė savo lūpomis, trokšdamas jos daugiau ir daugiau, spaudė prie savęs ir vis dar atrodė neturįs taip arti, kad numaldytų savyje augančią baisią jėgą. Ji atkišo jam kaklą, nuogus pečius, kur oda buvo vėsi, lygesnė ir švelnesnė už atlasą; jam atrodė, kad skęsta, grimzta vis giliau ir giliau, dūsta, darosi bejėgis. Sunkiai prislėgė jį nuodėminga žmogaus prigimtis, sugniuždė sielą, ir ūmai plūstelėjo laisvėn jausmai — kartus tamsus vynas. Jis norėjo pravirkti: paskutiniai aistros lašai išseko po mirtingos prigimties našta, jis atplėšė Megės rankas nuo savo vargano kūno, atsitraukė, atsitūpė nuleidęs galvą ir, regis, nieko daugiau nematė, tik savo rankas, virpančias ant kelių. Mege, ką tu padarei man, ką tu padarytum, jei leisčiau?

— Mege, aš myliu tave, visada mylėsiu. Bet aš kunigas, aš negaliu... aš juk negaliu!

Ji staigiai atsistojo, pasitaisė palaidinukę, pažvelgė žemyn į jį, nusišypsojo suspaustomis lūpomis, ir ta šypsena tik išryškino pralaimėjimo skausmą akyse.

— Nieko, Ralfai. Eisiu pažiūrėsiu, ko ponia Smit suras jums užkąsti, ir atnešiu arklių tepalo. Nuostabiai gydo sumušimus, skausmą malšina kur kas geriau nei bučiniai, galiu pasakyti.

— Ar telefonas veikia? — tiek jis tegalėjo ištarti.

— Taip. Prieš porą valandų nutiesė per medžius laikiną liniją ir atkūrė ryšį.

Bet kai Megė išėjo, jis ne iškart nusiramino, ir praslinko kelios minutės, kol galėjo atsisėsti prie Fionos sekretero.

— Komutatorius? Prašom duoti tarpmiestinę. Čia iš Drohedos, kunigas Ralfas de Brikasaras... o, sveika, Dorina, tai vis dar komutatoriuje? Man taip pat malonu girdėti jūsų balsą. Sidnėjuje atsiliepia nepažįstamos telefonininkės, nuobodžiaujantis balsas, ir tiek. Noriu, kad skubiai sujungtumėt su monsinjoru arkivyskupu popiežiaus legatu Sidnėjuje. Numeris XX du trys du keturi. O kol sulauksiu Sidnėjaus, sujunkite mane, Dorina, su Bugela.

Jis vos spėjo pasakyti Martinui Kingui, kas atsitiko, o jau atsiliepė Sidnėjus, bet Bugelai užteko ir poros žodžių. Iš Martino Kingo ir tų, kurie klausėsi bendroje linijoje, sužinos visas Džilis, ir kam užteks drąsos leistis į tokį subjurusį kelią, tie atvyks į laidotuves.

— Monsinjore? Čia kunigas de Brikasaras... Taip, dėkui, atvykau laimingai, bet lėktuvas iki pat fiuzeliažo susmego į purvą, ir grįžti turėsiu traukiniu. Į purvą, monsinjore, į purvą! Ne, monsinjore, kai lyja, keliai čia pasidaro neišvažiuojami. Iš Džilenbouno į Drohedą turėjau joti arkliu, per lietų tai vienintelė galimybė šiame krašte... Dėl to ir skambinu, monsinjore. Gerai, kad atvykau. Turbūt kažkaip nujaučiau... Taip, čia blogai, labai blogai. Padrikas Klieris ir jo sūnus Stiuartas žuvo, vienas sudegė per gaisrą, kitą uždusino laukinė kiaulė... Laukinė kiaulė, monsinjore, šernas... Taip, teisybę sakot, šičia angliškai kalbama kiek keistokai.

Jis girdėjo, kaip visoje linijoje žiopčioja klausytojai, — garsas dėl to buvo silpnas — ir nejučia šyptelėjo. Juk neimsi šaukti, kad visi padėtų ragelius; tai vienintelė pramoga trokštantiems bendrauti Džilio gyventojams, bet jei jie nesiklausytų, monsinjoras girdėtų kur kas geriau.

— Jei leisite, monsinjore, aš pasiliksiu per laidotuves ir pasirūpinsiu našle bei kitais vaikais... Taip, monsinjore, labai ačiū. Kai tiktai galėsiu, tuoj pat grįšiu į Sidnėjų.

Telefonininke taip pat klausėsi; padėjęs ragelį, kunigas Ralfas tuoj vėl jį pakėlė.

— Dorina, prašom vėl sujungti su Bugela.

Keletą minučių jis kalbėjosi su Martinu Kingu, ir jie susitarė: kadangi dabar rugpjūtis, žiemos šaltis, laidotuves galima atidėti iki porytdienos. Kelias blogas, bet daug kas norės dalyvauti, ir nors kelionė raitomis bus lėta ir varginanti, žmonės stengsis atvykti.

Megė grįžo su tepalu, bet nepasisiūlė patrinti pati, be žodžio padavė buteliuką. Trumpai pasakė, kad ponia Stiuart patieks jam karštą vakarienę mažajame valgomajame po valandos, todėl dar yra laiko išsimaudyti vonioje. Kunigas Ralfas jautėsi nepatogiai, žinojo, kad Megė tariasi esanti jo apvilta, — bet kodėl ji turėtų taip galvoti, kokiu pagrindu gali jį smerkti? Ji žino, kas jis toks; kodėl tada pyksta?

Pilkoje ryto brėkšmoje mažas būrelis su mirusiųjų kūnais pasiekė upelį ir sustojo. Nors vanduo dar nesiliejo iš krantų, Džilenas buvo patvinęs ir pasidaręs tikra upe, greita, trisdešimt pėdų gylio. Kunigas Ralfas ant savo bėrosios kumelės perplaukė į kitą krantą jų pasitikti: buvo su stula ant kaklo, o visa kita, kas reikalinga, turėjo balnamaišyje. Fiona, Bobas, Džekas, Hiujis ir Tomas stovėjo aplinkui, o jis nudengė nuo kūnų brezentą ir pasiruošė suteikti paskutinį patepimą. Po Merės Karson nebebuvo nieko, kas galėtų sukelti jam pasišlykštėjimą, bet Pedis su Stiuartu ir neatrodė atstumiančiai. Kiekvienas savaip buvo pajuodęs — Pedis nuo ugnies, Stiuartas nuo uždusimo, bet kunigas pabučiavo abu su meile ir pagarba.

Penkiolika mylių kratėsi ir daužėsi darbinių arklių velkamas storas skardos lakštas ir paliko žemėje gilius rėžius, jie bus matyti ir po keleto metų, net kai užaugs nauja žolė. Bet toliau kelio nebebuvo; verpetuotas upelis laikė juos ant kranto, nors Droheda vos už mylios. Jie stovėjo ir žiūrėjo į balkšvas eukaliptų viršūnes, aiškiai matomas net per lietų.