Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ir nepamatė, kaip nuo šiaurės pusės iš už medžių išniro didžiulė laukinė kiaulė, tik pajuto kvapų. Žvėris buvo didumo sulig karve, stambus jo kūnas lingavo ir trūkčiojo, kai jis trumpomis tvirtomis kojomis, nulenkęs galvą, lėkė pirmyn, ardamas išdegusią šlapią žemę. Jį sutrikdė šūviai, be to, nedavė ramybės skausmas. Reti juodi šeriai ant vieno šono buvo nusvilę, raudonavo atvira žaizda; žiūrėdamas tada į pietus, Stiuartas užuodė malonų paskrudusios kiaulienos odelės kvapą, tartum ką tik ištraukus iš orkaitės kepto kumpio gabalą — gražiai atkirstą, traškančiu paviršėliu. Nustebęs jis tarsi pabudo iš keisto tykaus amžino liūdesio ir pasisuko, galvodamas, kad čia jau yra buvęs, kad šios juodos permirkusios vietovės vaizdas yra įsispaudęs kažkurioje jo smegenų kertelėje nuo pat gimimo.

Stiuartas pasilenkė šautuvo ir prisiminė, kad tas neužtaisytas. Laukinė kiaulė stovėjo tartum įbesta, mažutės raudonos akutės buvo paklaikusios iš skausmo, didelės geltonos iltys pusmėnuliu užsirietusios aukštyn. Užuodęs žvėrį, sužvengė Stiuarto arklys; žvėris pasuko stambią galvą į tą pusę, paskui nunarino, taikydamasis pulti. Stiuartas, suprasdamas, kad dabar vienintelė proga išsigelbėti, skubiai linktelėjęs pasiėmė šautuvą, atlaužė spyną, kitą ranką įkišo į švarko kišenę šovinio. Vienodai ošė lietus, stelbdamas kitus garsus, bet žvėris išgirdo trakštelint ir paskutinę akimirką šoko ne ant arklio, o ant Stiuarto. Šūvis tiesiai į krūtinę nesulaikė įsibėgėjusio žvėries. Iltys pasikreipė aukštyn į šoną, pervėrė kirkšnį. Stiuartas parkrito, kraujas pliūptelėjo kaip atsukus čiaupą, permerkė drabužius, ėmė lietis ant žemės.

Nevikriai pasisukęs — jau pajutęs kulką — žvėris buvo dar kartą bepuoląs, bet stabtelėjo, susverdėjo ir pargriuvo. Pusantro tūkstančio svarų užgulė Stiuartą, įspaudė veidą į juodą lyg derva purvą. Stiuartas dar atsispyrė rankomis, suleidęs nagus į žemę, stengdamasis išsivaduoti, bet tuoj nebeteko jėgų. Tai štai kaip, juk jis visada tai žinojo, dėl to ir nesitikėjo nieko, nesvajojo ir neplanavo, tik sėdėjo ir gėrė į save visą gyvą pasaulį, taip giliai panirdamas į jį, kad nebebūdavo kada sielvartauti dėl skirto jam likimo. Mama, mama! Aš negaliu pasilikti su tavim, mama! — šmėstelėjo galvoje, kai jau plyšo širdis.

— Kažin kodėl Stju daugiau nebešauna? — paklausė Megė motiną.

Jos jojo ristele ton pusėn, kur buvo dukart pasigirdę šūviai — per klampų purvą greičiau negalėjo pajoti ir baisiai nerimavo.

— Matyt, nusprendė, kad išgirdom, — atsakė Fija. Pasąmonėje išplaukė Stiuarto veidas, kai jie skyrėsi ieškoti įvairiomis kryptimis, kaip paspaudė jai ranką, kaip nusišypsojo. — Dabar jau gal nebetoli, — tarė ji suragindama arklį, ir tas nevikriai slysčiodamas pasileido šuoliais.

Bet Džekas buvo atsiradęs ten pirma jų, taip pat ir Bobas, ir jie pastojo moterims kelią, kai jos vos įžengė iš gyvos žemės į tą vietą, kur buvo gaisro pradžia.

— Neik ten, mama, — pasakė Bobas, kai ji nulipo.

Džekas priėjo prie Megės, suėmė ją už pečių.

Abi poros pilkų akių atsisuko ne sutrikusios ar išsigandusios, o kupinos žinojimo, tartum nebebūtų ko nė sakyti.

— Pedis? — nesavu balsu paklausė Fija.

— Taip. Ir Stju.

Sūnūs negalėjo pakelti į ją akių.

— Stju? Stju? Ką tai reiškia? O Viešpatie, kas gi, kas atsitiko? Juk ne abu... ne!

— Tėtė pakliuvo į gaisrą, sudegė. Stju turbūt pabaidė laukinę kiaulę, ir tą jį užpuolė. Jis iššovė, bet kiaulė užvirto ant jo ir uždusino. Jis taip pat nebegyvas, mama.

Megė sukliko ir ėmė veržtis iš Džeko glėbio, bet Fiona stovėjo laikoma suodinų, išsikruvinusių Bobo rankų tartum suakmenėjusi, stiklinėmis akimis.

— To jau per daug, — ištarė ji pagaliau ir pažvelgė į Bobą, jos veidu sroveno lietus, plaukų sruogos buvo išsiraičiusios ant kaklo lyg auksiniai upeliai. — Leisk mane prie jų, Bobai. Aš vienam žmona, kitam motina. Nesulaikysi manęs, neturi teisės sulaikyti. Leisk mane prie jų.

Megė dabar jau tylėdama stovėjo Džeko glėbyje, nuleidusi galvą jam ant peties. Kai Fiona nuėjo per degėsius, Bobo laikoma per liemenį, Megė nulydėjo juos žvilgsniu, bet nė nekrustelėjo. Iš lietaus miglos pasirodė Hiujis; Džekas linktelėjo galva į motiną ir Bobą.

— Eik paskui juos, Hiuji, pabūk su jais. Mudu su Mege grįšim į Drohedą, atvarysim vežimą. — Jis paleido Megę, padėjo užsėsti ant bėrosios kumelės. — Jojam, Mege, jau beveik tamsu. Negalim jų šitaip palikti visai nakčiai, o jie nesitrauks iš čia, kol grįšim.

Per purvyną nebuvo įmanoma pavažiuoti nė su kokiais ratais; pagaliau Džekas ir senasis Tomas grandinėmis prikabino prie poros arklių lakštą rifliuotos skardos, tuos arklius vedė raitas Tomas, o Džekas jojo priekyje, šviesdamas didžiausiu, koks tik buvo Drohedoje, žibintu.

Megė pasiliko namie, sėdėjo svetainėje priešais židinį, ir ponia Smit veltui įkalbinėjo ją pavalgyti; ekonomės veidu ritosi ašaros matant, kokia mergaitė sukrėsta, bežadė, net negali pravirkti. Išgirdusi belstuką prie paradinių durų, ji nuėjo atidaryti, galvodama, kas čia būtų galėjęs atsikapstyti pas juos tokiu subjurusiu keliu, ir stebėdamasi, kad žinia taip greitai nulekia per mylių mylias dykros tarp tolimų sodybų.

Verandoje, šlapias ir purvinas, su jojimo kostiumu ir impregnuotu apsiaustu stovėjo kunigas Ralfas.

— Ar nelaukėt svečių, ponia Smit?

— Ak, dvasiškas tėve! — šūktelėjo ji ir puolė apstulbusiam kunigui į glėbį. — Iš kur jūs sužinojot?

— Ponia Klieri atsiuntė telegramą, ir aš labai vertinu tokį prižiūrėtojo paslaugumą. Arkivyskupas di Kontinis— Verčezė sutiko išleisti. Tai bent pavardė! Ar įsivaizduojat, kad man reikia ją ištarti šimtą kartų per dieną? Atskridau lėktuvu. Tūpdamas jis įsibedė nosim į purvą, taigi dar nespėjęs išlipti jau žinojau, kas dedasi žemėje. Brangusis, nuostabusis Džilis! Palikau lagaminą klebonijoj, pas kunigą Votį, išmaldavau arklį iš „Imperijos” savininko, kuris palaikė mane pakvaišusiu ir kirto lažybų iš butelio viskio, kad per tą makalynę iki jūsų nenusigausiu. Ak, ponia Smit, neverkit gi taip! Brangute, kad ir koks baisus tas gaisras, bet tai dar ne pasaulio pabaiga! — kalbėjo jis šypsodamasis ir tapšnodamas virpančius jos pečius. — Na, aš taip stengiuosi paversti viską juokais, o jūs nenorit manęs klausyti. Labai prašau, neverkite taip.

— Tai jūs nieko nežinot, — sukūkčiojo ji.

— Ko? Ko nežinau? Kas... kas atsitiko?

— Žuvo ponas Klieris ir Stiuartas.

Jo veidas išblyško, jis atstūmė ekonomę.

— Kur Megė? — riktelėjo.

— Svetainėje. O ponia Klieri tebėra ganykloje prie lavonų. Džekas ir Tomas išjojo jų pargabenti. Ak, dvasiškas tėve, kad ir labai tvirtas mano tikėjimas, kartais negaliu negalvoti, kad Dievas per daug žiaurus! Ir kodėl jis turėjo pasiimti abu iškart?

Bet kunigas Ralfas, sužinojęs, kur Megė, jos nebesiklausė; eidamas į svetainę, nusimetė apsiaustą, pripėdavo grindis.

— Mege! — pašaukė jis, priėjęs atsiklaupė iš šono prie krėslo, tvirtai suspaudė jos šaltas rankas drėgnais delnais.

Ji nuslydo nuo krėslo į jo glėbį, priglaudė galvą prie varvančių marškinių ir užsimerkė, buvo tokia laiminga, nepaisant skausmo ir sielvarto, ir troško, kad ta valandėlė būtų amžina. Jis atvažiavo, vadinasi, ji turi jam galios, ji nepralaimėjo.

— Aš visas šlapias, mieloji Mege, ir tu sušlapsi, — šnibždėjo jis prisispaudęs skruostu prie jos plaukų.