Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kunigas Ralfas nesakė kalbos prie karstų; visų susirinkusių vardu trumpai ir jaudinamai pakalbėjo Martinas Kingas, tada kunigas Ralfas tuoj pat atlaikė gedulingas mišias. Jis, žinoma, buvo atsivežęs Švenčiausiąjį sakramentą, taurę ir stulą, nes kiekvienas dvasininkas pasiima juos, eidamas suteikti paguodos ir pagalbos, bet drabužių neturėjo. Tačiau senasis Engus, važiuodamas į Drohedą, užsuko į Džilio kleboniją ir prisirišęs prie balno atgabeno į neperšlampamą apsiaustą suvyniotą rūbą gedulingoms mišioms. Taigi dabar kunigas Ralfas stovėjo kaip dera su juodu arnotu, už langų šniokštė lietus, barbeno į skardinį stogą dviem aukštais aukščiau.

Paskui jie išėjo į tą nykų lietų, per veją, parudusią, nutvilkytą karščio, patraukė į nedideles baltai aptvertas kapinaites. Šį kartą žmonės nesikratė nešti karstų ir pakišę petį po paprastomis stačiakampėmis dėžėmis ėjo slidinėdami ir klupinėdami purve, beveik nematydami, kur eina per tą pliaupiantį lietų. O maži skambalėliai ant kino virėjo kapo vienodai tilindžiavo: Sin— gas, Singas, Sin— gas.

Ir viskas praėjo, pasibaigė. Laidotuvininkai išjojo, susigūžę, su neperšlampamais apsiaustais, kai kurie turėdami prieš akis nelinksmą ateitį, žlugimą, kiti dėkodami Dievui, kad išvengė gaisro ir mirties. Kunigas Ralfas taip pat susiruošė, žinodamas, kad reikia iškeliauti, nes vėliau nebeįstengs.

Jis nuėjo pas Fioną; ji sėdėjo be žado prie sekretero, įsmeigusi akis į savo rankas.

— Fija, ar ištversit? — paklausė atsisėsdamas taip, kad galėtų matyti jos veidą.

Ji pasigręžė — tokia nutykusi, užgesusi, kad jis išsigandęs net užsimerkė.

— Taip, kunige, ištversiu. Turiu sąskaitų knygas, ir liko penki sūnūs... šeši, jei įskaičiuosim Frenką, tiktai Frenko įskaičiuoti negalima, tiesa? Negaliu apsakyti, kaip esu jums dėkinga. Man daug lengviau, kai žinau, kad jūsų žmonės jį prižiūri, bent kiek palengvina jo gyvenimą. Ak, jei galėčiau jį pamatyti, nors kartą!..

Ji tartum švyturys, pagalvojo kunigas, — sielvartas plyksteli kas kartą, kai mintys, sukdamosi ratu, sugrįžta prie to paties, ir jis nebesuvaldomas prasiveržia. Akinantis žybtelėjimas, o paskui vėl ilgą laiką visiškai nieko.

— Fija, jums reikia apie šį tą pamąstyti.

— Taip, apie ką? — ji vėl užgeso.

— Ar klausotės manęs? — paklausė jis griežtai, sunerimęs ir ūmai išsigandęs dar labiau nei anksčiau.

Ilgokai jam atrodė, kad ji taip giliai nugrimzdusi savyje, jog net jo balso šiurkštumas nepasiekė, bet švyturys ir vėl žybtelėjo, jos lūpos sukrutėjo.

— Vargšas mano Pedis! Vargšas mano Stiuartas! Vargšas mano Frenkas! — sudejavo ji ir tuoj vėl sugniaužė save geležiniais gniaužtais, lyg būtų nusprendusi kas kartą vis ilgiau ir ilgiau išbūti tamsoje, kol pagaliau šviesa visai nebeužsidegs.

Ji klaidžiojo akimis po kambarį, lyg jo nepažindama.

— Taip, kunige, klausau jūsų, — pasakė.

— Fija, o kaip jūsų duktė? Ar tik neužmiršot, kad turit dukterį?

Pilkos akys pakilo iki jo veido, apsistojo žvelgdamos beveik su pagaila.

— Argi šito neužmiršta visos moterys? Kas ta duktė? Tik skausmo priminimas, jaunesnė tavo pačios atmaina, kuri turės pakelti visa, ką tu jau pakėlei, verks tomis pačiomis ašaromis. Ne, kunige. Aš stengiuosi užmiršti, kad turiu dukterį, o jei kada galvoju apie ją, galvoju kaip apie sūnų. Motinos neužmiršta tik sūnų.

— Ar jūs kada nors verkiat, Fija? Tik vieną kartą esu matęs jūsų ašaras.

— Ir daugiau nebepamatysit, jau išsiverkiau. — Ji suvirpėjo visu kūnu. — Žinot, kunige, prieš dvi dienas aš supratau, kaip mylėjau Pedį, bet supratau, kaip ir viską gyvenime, per vėlai. Pavėluotai — ir jam, ir man. Kad žinotumėt, kaip aš troškau apkabinti jį, pasakyti, jog myliu! Neduok Dieve kam nors dar patirti tokį skausmą!

Jis nusigręžė, kad nematytų staiga kančios iškreipto jos veido, duodamas laiko jam vėl tapti ramybės kauke, duodamas sau laiko minti mįslei, kuri vadinosi Fija. Paskui pasakė:

— Niekas kitas negali patirti skausmo, skirto jums.

Ji rūsčiai šyptelėjo lūpų kampučiu.

— Taip. Nors tokia paguoda, tiesa? Gal čia ir nėra ko pavydėti, bet mano skausmas priklauso tiktai man.

— Ar pažadėsit, Fija, man vieną dalyką?

— Galiu.

— Pasirūpinkit Mege, neužmirškit jos. Paraginkit, kad lankytų šokius, tegu susitikinėja su jaunuoliais, galvoja apie ištekėjimą ir savo šeimą. Šiandien mačiau, kaip visi tie jaunikaičiai rijo ją akimis. Duokit jai progų susitikti su jais laimingesnėmis aplinkybėmis negu dabar.

— Kaip norit, kunige.

Jis atsiduso ir paliko ją, įsistebeilijusią į savo liesas baltas rankas.

Megė nuėjo su juo į arklidę, ten Džilenbouno „Imperijos” šeimininko bėris jau dvi dienas šlamštė šieną ir sėlenas lyg patekęs į kokį arklių rojų. Kunigas Ralfas užmetė bėriui ant nugaros apsitrynusį balną ir pasilenkęs ėmė veržti pavaržą, o Megė atsirėmusi į šiaudų kūlius stebėjo jį.

— Dvasiškas tėve, žiūrėkit, ką radau, — prabilo ji, kai jis užbaigė tą darbą ir atsitiesė. Megė turėjo rankoje blyškią pilkšvai rausvą rožę. — Tik ji viena tebuvo. Radau ant to krūmo, kur po cisterna, pačiam užkabory. Matyt, dėl to jai kliuvo mažiau karščio, ir nuo lietaus buvo užstota. Nuskyniau jums. Kad mane prisimintumėt.

Jis paėmė dar ne visai išsiskleidusį žiedą — ranka kiek virptelėjo — ir stovėjo žiūrėdamas į jį.

— Mege, man nereikia, kad kas nors tave primintų, nei dabar, nei ateityje. Aš turiu tave širdy, ir tu tai žinai. Juk šito nuo tavęs niekaip nenuslėpsiu, tiesa?

— Bet kartais gerai, kai turi kokį daiktelį, — neatstojo ji. — Išsiimi, pasižiūri ir tada prisimeni tokius dalykus, kuriuos šiaip gali užmiršti. Prašom paimti, dvasiškas tėve.

— Mano vardas Ralfas, — pasakė jis. Atidarė lagaminėlį su apeigų reikmenimis ir išėmė didelį brevijorių brangiu perlamutriniu aptaisu. Velionis tėvas jį padovanojo, kai Ralfas de Brikasaras tapo kunigu — seniai, prieš trylika metų. Brevijorius atsiskleidė, kur buvo įdėtas platus baltas kaspinas; jis atvertė kitoje vietoje, įdėjo rožę ir užvertė knygą. — Tu, Mege, irgi nori ko nors nuo manęs atminimui?

— Taip.

— Nieko tau neduosiu. Noriu, kad mane užmirštum, noriu, kad apsidairytum aplinkui ir susirastum gerą, dorą vyrą, ištekėtum ir turėtum vaikų, juk tau jų taip reikia. Tu turi motinystės jausmą. Tau negalima prisirišti prie manęs, nedera. Aš niekad nemesiu kunigystės ir tau, kaip tik tavo labui, visai atvirai pasakysiu: aš nenoriu mesti kunigystės, nes nemyliu tavęs taip, kaip mylės vyras, ar supranti? Užmiršk mane, Mege!

— Ir nepabučiuosit manęs išvykdamas?

Užuot atsakęs, Ralfas užšoko ant bėrio, paleido jį žingine iki durų ir tik tada užsidėjo seną fetrinę „Imperijos” šeimininko skrybėlę. Dar žybtelėjo mėlynos akys, paskui arklys išėjo į lietų ir slysčiodamas nenorom nukinkavo keliu Džilio link. Megė jo neišlydėjo, pasiliko drėgnos arklidės prietemoje ir traukdama arklių mėšlo ir šieno kvapus prisiminė daržinę Naujojoje Zelandijoje ir Frenką.

Po trisdešimties valandų kunigas Ralfas įžengė į arkivyskupo popiežiaus legato apartamentus, perėjęs per kambarį, pabučiavo žiedą jam ant piršto ir alsiai susmuko į krėslą. Tik pajutęs gražių visažinių akių žvilgsnį suprato, kaip keistai dabar atrodo ir kodėl, kai išlipo iš traukinio Centrinėje stotyje, į jį taip žiūrėjo žmonės. Užmiršęs lagaminą, paliktą klebonijoje pas kunigą Votį Tomą, jis įšoko į naktinį pašto traukinį, likus dviem minutėm iki išėjimo, ir šešis šimtus mylių važiavo nekūrenamam traukiny apsirengęs kiaurai peršlapusiais marškiniais, bridžiais ir ilgaauliais batais ir net nepastebėjo, kad šalta. Dabar apžvelgė save su gailia šypsena ir pakėlė akis į arkivyskupą.