Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Bėrąją kumelę ir juodį ji laikė ne bendram aptvare, o arklidėje, iš namų dažniausiai išjodavo vėliau negu vyrai, todėl kartais ilgokai nesusitikdavo samdinių. Bet pagaliau ji pamatė Luką O’Nylą — vieną pavakarę, kai vasaros saulė raudonai plieskė virš medžių ir ilgi šešėliai tįso pasitikdami malonią nakties užmarštį. Megė jojo nuo Gręžinio ganyklos link upelio brastos, o jis į tą pačią vietą artinosi nuo tolimesnės ganyklos iš pietryčių pusės.

Jam į akis švietė saulė, todėl Megė pamatė jį pirma; jis jojo ant didelio nartaus obuolmušio juodais karčiais ir juoda uodega; Megė, kurios pareiga buvo paskirstyti darbinius arklius, tą obuolmušį gerai pažinojo, tik pastarosiomis dienomis jo vis nematė. Vyrai jo nemėgo, jei tik galėdavo išsisukti, nejodavo. O naujasis avininkas joja kaip niekur nieko, vadinasi, jis tikrai geras raitelis, nes tasai obuolmušis pagarsėjęs tuo, kad spardosi kaip pasiutęs ir turi madą griebti už galvos, kai tik nulipi žemėn.

Sunku pasakyti, kokio žmogus ūgio, kai sėdi ant arklio; Australijos avininkų balnai mažučiai, angliško tipo ir neturi kaip amerikietiški aukštai išriestos gugos, raitelis sėdi balne labai tiesiai, sulenktais keliais. Naujasis atrodė aukštas, bet kartais tik liemuo būna ilgas, o kojos neproporcingai trumpos, ir Megė susilaikė nuo išvadų. Vis dėlto ne taip kaip kiti avininkai, dėvintys pilkus flanelinius marškinius ir pilkos saržos kelnes, jis buvo su baltais marškiniais ir baltomis moleskino kelnėmis — tikras dendis, pagalvojo ji šypteldama širdyje. Na ir tegu nešioja sau sveikas, jei jam nenusibosta be galo skalbti ir lyginti.

— Gerą dieną, šeimininke! — šūktelėjo jis, kai susitiko, nusiėmė seną pilką fetrinę skrybėlę ir vėl šauniai užsivožė ant pakaušio.

Jie susigretino, ir mėlynos besijuokiančios akys nužvelgė Megę su neslepiamu pasigėrėjimu.

— Na, jūs tikrai ne šeimininkė. Tai būsit, aišku, duktė, — pasakė jis. — Aš esu Lukas O’Nylas.

Megė kažką sumurmėjo, bet daugiau į jį nežiūrėjo ir buvo taip sutrikusi ir pikta, jog nerado žodžių, tinkančių lengvam pokalbiui. O, argi taip galima! Kaip drįsta dar kažkas turėti tokį pat veidą ir akis kaip kunigas Ralfas! Tiktai žiūri jis kitoniškai: linksmai, bet kitaip, saviškai, ir jo akyse nedega meilė; o nuo pat pirmos akimirkos, kai pamatė prieš save priklaupusį Džilio stoties dulkėse kunigą Ralfą, jo akyse buvo meilė. Žiūrėti į jo akis ir jo nematyti! Tai žiaurus pokštas, bausmė.

Jiems brendant per upeliuką, vis dar labai sraunų po gausaus lietaus, Lukas O’Nylas laikė savo nirtų obuolmušį greta Megės romios kumelės, nenumanydamas, kokios mintys sukasi merginos galvoje. O ji graži, nieko nepasakysi! Kokie plaukai! Klierių bernų jie tiesiog morkiniai, o šitos mergaičiukės visai kas kita.

Tik kad ji pakeltų galvą, leistų geriau pasižiūrėti į veidą! Kaip tyčia Megė ir pakėlė galvą, bet jos išraiška buvo tokia, kad Luko antakiai susiraukė, lyg spręsdami keblų klausimą; ji pažvelgė, nepasakysi, kad su neapykanta, bet taip, lyg būtų mėginusi kažką įžiūrėti ir neįstengusi ar būtų pamačiusi tai, ko nenorėjo. Ar dar kaip. Šiaip ar taip, atrodė nepatenkinta. Lukas nebuvo pratęs, kad moterys, vertindamos jį, liktų nepatenkintos. Auksinio saulėlydžio spalvos plaukai ir švelnios akys jį iš karto įviliojo į malonius spąstus, o nuo to, kad mergina kažko pikta ir nusivylusi, ji dar labiau jam parūpo. O ji vis žiūrėjo, rausvos lūpos truputį praviros, ant viršutinės lūpos ir kaktos nuo karščio blizga prakaitas, rusvi auksiniai antakiai išlenkti klausiamai, su nuostaba.

Jis nusišypsojo, parodydamas stambius baltus kaip kunigo Ralfo dantis; tačiau šypsena nebuvo tokia kaip kunigo Ralfo.

— O žinot, jūs atrodot kaip mažas vaikas, kai žiūri nustebęs.

— Atsiprašau, nenorom įsižiūrėjau. Jūs man labai panašus į vieną žmogų, štai ir viskas.

— Galit žiūrėti, kiek tik norit. Man tas maloniau, negu matyti jūsų pakaušį, kad ir koks jis gražus. Tai į ką gi aš panašus?

— Nesvarbu. Tiktai keista, kad žmogus atrodo toks pažįstamas ir kartu yra baisiai svetimas.

— Kuo jūs vardu, mieloji panele Klieri?

— Megė.

— Megė... Visai jums netinka, orumo trūksta. Man labiau patiktų, jei būtumėt Belinda arba Medlina, bet jei jau nieko geresnio už Megę neturit, teks su tuo susitaikyti. O Megė tai kas — Margareta?

— Ne, Megana.

— A, čia jau panašiau! Vadinsiu jus Megana.

— Ne, nevadinsit! — atkirto ji. — Aš to vardo nepakenčiu!

Bet jis tik nusijuokė.

— Labai jau jūs išpaikinta, mieloji panele Megana. O aš jei panorėsiu, vadinsiu jus kad ir Justacija, Sofronija, Augusta, ir nieko jūs man nepadarysit.

Jis prijojo prie žardžių; nušokęs nuo obuolmušio ir kumščiu sudavęs į besižiojantį kąsti snukį, — arklys tik pamuistė galvą ir nurimo, — Lukas stovėjo akivaizdžiai laukdamas, kol Megė išties jam rankas, kad padėtų nušokti žemėn. Bet ji spustelėjo kulnais bėrąją ir žingine nujojo toliau.

— Tai savo dailiosios damos nelaikot kartu su prasčiokais? — šūktelėjo jis iš paskos.

— Tai jau ne! — atrėžė ji neatsisukdama.

Kaip neteisinga! Net ir stačias ant žemės jis panašus į kunigą Ralfą; toks pat aukštas, plačių pečių ir siaurų klubų, judesiai turi to paties grakštumo, tiktai kitaip jis pasireiškia. Kunigas Ralfas vaikšto kaip šokėjas, Lukas O’Nylas — kaip atletas. Jo plaukai tokie pat tankūs, juodi ir garbanoti, akys tokio pat mėlynumo, daili ir tiesi nosis, gražiai nubrėžtos lūpos. Ir vis dėlto jis tiek tėra panašus į kunigą Ralfą kaip blyškusis eukaliptas, aukštas, šviesus ir puikus, panašus į melsvąjį eukaliptą — taip pat aukštą, šviesų ir puikų.

Po to netikėto susitikimo Megė gaudyte gaudė, ar kas ko nepasakys apie Luką O’Nylą. Bobas ir kiti broliai buvo patenkinti jo darbu ir tartum gerai su juo sutarė; Bobas sakydavo, kad jis ne baltarankis ir ne tinginys. Net Fija kartą vakare visiems kalbantis pripažino, kad Lukas labai gražus.

— Ar tau neatrodo į ką nors panašus? — tingiai paklausė Megė; ji gulėjo išsitiesusi ant kilimo ir skaitė, pasidėjusi ant jo knygą.

Fija valandėlę pagalvojo.

— Na, ko gero, truputį panašus į kunigą de Brikasarą. Tokio pat sudėjimo, tokia pat akių ir plaukų spalva. Bet tas panašumas nėra stulbinantis. Kaip žmonės, jie visai skirtingi. Mege, na ko tu neskaitai atsisėdusi krėsle kaip dera merginai? Jei jau esi su tomis kelnėmis, tai dar nereiškia, kad gali visai užmiršti kuklumą.

— Et, — atsiliepė Megė. — Lyg kas mane mato!

Taip visa ir klostėsi. Iš veido jie buvo panašūs, bet šiaip labai skirtingi, ir Megė kamavosi, nes vieną jų buvo įsimylėjusi, todėl kito patrauklumas didžiai piktino. Megė pamatė, kad virtuvėje jis visų numylėtinis, ir sužinojo, kodėl gali taip prabangiai jodinėti į ganyklas su baltomis kelnėmis ir baltais marškiniais, — ištirpusi nuo maloniai kerinčių jo apžavų, viską skalbė ir lygino ponia Smit.

— Ak, koks jis puikus, tikras airis, ir šiaip! — neatsigėrėdama dūsavo Minė.

— Jis australas, — erzino ją Megė.

— Gal ir gimęs čia, panele Mege, mano brangute, bet jei jau pavardė O’Nylas, tai bus grynas airis kaip veislinės Pedžio kiaulės, — jūsų šviesaus atminimo tėveliui čia nėra kokia nepagarba, panele Mege, tegu ilsisi jis ramybėje, giedodamas su angelais. Kaipgi bus ponas Lukas ne airis, kai tokie juodi plaukai ir tokios mėlynos akys? Senais laikais O’Nylai buvo Airijoj karaliai.

— Aš maniau, kad karaliai buvo O’Konorai, — nusišaipė Megė.