Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Linksmai blykstelėjo ir apvalios Minės akys.

— Ai, ką čia, panele Mege, juk šalis buvo didelė, ir šiaip.

— Didelė, didelė! Tokio didumo kaip Droheda! Šiaip ar taip, O’Nylai buvo oraniečiai [* Oraniečių dinastijos šalininkai, norėję sutvirtinti Didžiosios Britanijos valdžią Šiaurės Airijoje], čia manęs neapsuksi.

— Tas teisybė. Bet šita pavardė Airijoje garsi ir buvo žinoma, kol oraniečių dar niekas nei matė, nei girdėjo. Jie kilę iš Olsterio, tai savaime aišku, kad kai kurie pasidarė oraniečiai, argi ne taip? Bet O’Nylas iš Kledbojaus ir O’Nylas Moras buvo jau kažin kada, brangute panele Mege.

Megė nusileido, o Minė gal ir turėjo kada fenijų [* Nuo žodžio fene (air.), reiškiančio senovės Airijos gyventojus. Fenijai buvo slaptos airių organizacijos nariai, kovoję už Airijos išvadavimą iš anglų valdžios ir respublikos įkūrimą XIX a] karingumo, bet jis buvo seniai išvėsęs, ir ji galėjo ištarti „oraniečiai” neištikta priepuolio.

Maždaug po savaitės Megė vėl susitiko Luką O’Nylą prie upelio. Pamanė, kad jis čia bus patykojęs, bet jei ir taip, ką gi padarysi?

— Laba diena, Megana.

— Laba diena, — atsakė ji, bet žiūrėjo kaip žiūrėjusi bėrajai kumelei tarp ausų.

— Kitų šeštadienį bus šokiai Breik i Pvle. Ar važiuosi su manim?

— Dėkui už kvietimą, bet nemoku šokti. Tai važiuoti nėra prasmės.

— Čia ne kliūtis. Šokti aš bematant išmokysiu, nespės ėriukas uodegos pakelti. O kad vešiu šeimininko seserį, tai gal Bobas duos man „Rols Roisą”, jei ne naująjį, tai nors senąjį, ar ne?

— Sakiau, kad nevažiuosiu, — tarė Megė sukandusi dantis.

— Sakei, kad nemoki šokti, o aš sakiau, kad išmokysiu. Nesakei, kad nevažiuotum, jei mokėtum šokti, tai aš taip ir supratau, kad tu ne prieš mane, tik prieš šokimą. O dabar jau kitaip apsukai?

Šitaip paerzinta ji dėbtelėjo į Luką O’Nylą su įniršiu, bet jis tik nusijuokė jai į akis.

— Baisiai tu išlepinta, mergele jaunoji, gana jau būtų viršų rodyti.

— Aš neišlepinta!

— Na jau na, dar ką pasakysi! Vienintelė sesuo, visi broliai aplink šokinėja, šitiek žemės ir pinigų, namų prašmatnumas, tarnai. Žinau, kad tas viskas Katalikų bažnyčios, bet ir Klieriams šis tas nubyra.

Tai va tas didysis skirtumas tarp jų! — pergalingai pagalvojo Megė; matė jį nuo pat pirmo susitikimo, tik niekaip nesuvokė. Kunigas Ralfas niekada nebūtų puolęs prie išorės blizgučių, o šitas neturi tokio jautrumo, nuojautos, kuri pasakytų, kas slypi viduje. Plaukia sau per gyvenimą, nė kiek nesusimąstydamas, koks tas gyvenimas sudėtingas, kiek jame skausmo.

Bobas apstulbo ir padavė naujojo „Rols Roiso” raktelius nė pusės žodžio nepasakęs; tylom ilgokai žiūrėjo į Luką, paskui nusišypsojo.

— Nemaniau, kad Megė kada eis į šokius, bet vežkis ją, Lukai, vežkis! Jai turėtų patikti, niekur vargšiukė nesilanko. Mums patiems reikėjo apie tai pagalvoti, bet kažkaip vis neprisiruošiam.

— O kodėl ir tau su Džeku ir Hiuju nenuvažiavus? — paklausė Lukas, matyt, visai nieko prieš, kad kompanija būtų didesnė.

Bobas persigandęs papurtė galvą.

— Ne, dėkui. Mes ne mėgėjai šokti.

Megė apsirengė peleninių rožių spalvos suknelę, nes kitos neturėjo; jai nė į galvą neatėjo, kad už dalį pinigų, besikaupiančių banke, kur kunigas Ralfas atidarė jos vardu sąskaitą, būtų galima pasisiūdinti suknelių vakarėliams ir pokyliams. Lig tol jai vis pavykdavo atsisakyti kvietimų, nes tokiems kaip Inekas Deivis ir Alasteras Makvinas nieko nėra numušti ūpą, griežtai pareiškus „ne”. Jiems trūksta Luko O’Nylo įžūlumo.

Bet žiūrėdama į veidrodį ji pagalvojo, kad kitą savaitę, kai mama vėl važiuos į Džilį, būtų gerai nuvažiuoti kartu, nueiti pas senąją Gertą ir užsisakyti keletą suknelių.

Mat šitos vilkėti ji labai nenorėjo; jei būtų turėjusi kitą nors kiek tinkamesnę, būtų bematant persirengusi. Kitas metas, kitoks juodaplaukis... ši suknelė taip susijusi su meile ir svajonėmis, ašaromis ir vienatve, kad apsivilkti ją dėl tokio kaip Lukas O’Nylas atrodė šventvagystė. Megė jau buvo įpratusi slėpti savo jausmus, visada būti rami ir iš pažiūros laiminga. Savitvarda augo aplink ją kaip stora medžio žievė, ir kartais naktį ji pagalvodavo apie motiną ir suvirpėdavo.

Nejaugi jai pasibaigs taip kaip mamai, nebeliks jokių jausmų? Gal mamai šitaip ir prasidėjo tais laikais, kai jos gyvenime buvo Frenko tėvas? Ir kažin, ką mama darytų, ką sakytų, jei sužinotų, kad ji žino tiesą apie Frenką? O, tas skandalas klebonijoje! Lyg būtų buvę vakar — tėtė ir Frenkas stovi priešais vienas kitą, o kunigas Ralfas taip tvirtai ją laiko, kad net skauda. Šaukia vienas kitam apie tuos baisius dalykus. Viskas sustojo į savo vietas. Kai sužinojo, Megei ėmė atrodyti, kad žinojo visą laiką. Dabar jau buvo pakankamai suaugusi ir suprato, kad vaikai atsiranda ne taip, kaip buvo maniusi, o per kažkokį kūnų suartėjimą, leistiną tik vedusiems, o šiaip absoliučiai draudžiamą. Kokią negarbę ir pažeminimą vargšė mama bus patyrusi dėl Frenko! Nėra ko stebėtis, kad ji pasidarė tokia. Jei taip atsitiktų man, pagalvojo Megė, norėčiau numirti. Knygose tik pačios niekingiausios, pačios nedoriausios mergšės turėdavo vaikų netekėjusios; tačiau mama nėra nedora, niekada tokia negalėjo būti. Visa širdimi Megė troško, kad mama išsikalbėtų su ja ar kad pati turėtų drąsos apie tai prabilti. Gal nors kiek galėtų jai padėti. Bet prie mamos neprieisi, o ji pirmoji neužkalbins. Žiūrėdama į veidrodį, Megė atsiduso su viltim, kad jai taip nieku gyvu neatsitiks.

Vis dėlto ji buvo jauna; tokiomis akimirkomis kaip ši, žiūrėdama į save su peleninių rožių spalvos suknele, ji norėjo tikro jausmo, kuris užplūstų kaip karšto vėjo gūsis. Ji nenorėjo visą laiką tik triūsti it užsukta, norėjo permainų, gyvumo ir meilės. Meilės, vyro ir vaikų. Kas iš to, jei ilgėsis žmogaus, kurio niekada neturės? Jis nenori jos, jis niekada jos nenorės. Sakė, kad myli ją, bet ne taip, kaip mylėtų vyras. Nes jis sujungtas su Bažnyčia. Gal ir visi vyrai tokie — myli kokį nors negyvą daiktą labiau, nei galėtų pamilti moterį? Ne, ne visi, žinoma. Tik patys sudėtingiausi, paskendę abejonėse, prieštaravimuose ir samprotavimuose. Bet turi būti ir paprastesnių vyriškių, tokių, kurie labiausiai už viską mylėtų moterį. Kad ir Lukas O’Nylas.

— Tu tokia graži, gražesnės nesu matęs, — tarė Lukas, užvesdamas „Rols Roisą”.

Komplimentai Megei buvo visai nežinomas daiktas; nustebusi ji tik pašnairavo ir nieko neatsakė.

— Na, ar ne puiku? — tarė Lukas, matyt, nė kiek nepraradęs nuotaikos dėl jos abejingumo. — Tik pasukai raktelį, paspaudei mygtuką, ir jau važiuoja. Nei tau rankenos sukti, nei galvoti, ar tas prakeiktas variklis užsives, kol dar visai nenusiplūkei. Čia tai bent, Megana, užtikrintas reikalas.

— O vienos manęs nepaliksi? — paklausė ji.

— Ką tu, ne! Juk su manim važiuoji, tiesa? Tai ir būsi mano visą vakarą, nieko kito nežadu nė artyn prileisti.

— Kiek tau metų, Lukai?

— Trisdešimt. O tau?

— Greitai dvidešimt treji.

— Net tiek, mat kaip. Atrodai visai vaikas.

— Aš ne vaikas.

— Oho! Tai gal buvai ir įsimylėjusi?

— Buvau kartų.

— Tik kartą? Dvidešimt trejų metų? Siaubas! Tokių metų aš jau buvau daugybę kartų įsimylėjęs ir vėl atšalęs.

— Gal ir aš būčiau, bet Drohedoje nėra ką įsimylėti. Tu pirmas iš jūsiškių mane prakalbinai, o kiti pralemena „labas”, ir viskas.