Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Linksmai blykstelėjo ir apvalios Minės akys.

— Ai, ką čia, panele Mege, juk šalis buvo didelė, ir šiaip.

— Didelė, didelė! Tokio didumo kaip Droheda! Šiaip ar taip, O’Nylai buvo oraniečiai [* Oraniečių dinastijos šalininkai, norėję sutvirtinti Didžiosios Britanijos valdžią Šiaurės Airijoje], čia manęs neapsuksi.

— Tas teisybė. Bet šita pavardė Airijoje garsi ir buvo žinoma, kol oraniečių dar niekas nei matė, nei girdėjo. Jie kilę iš Olsterio, tai savaime aišku, kad kai kurie pasidarė oraniečiai, argi ne taip? Bet O’Nylas iš Kledbojaus ir O’Nylas Moras buvo jau kažin kada, brangute panele Mege.

Megė nusileido, o Minė gal ir turėjo kada fenijų [* Nuo žodžio fene (air.), reiškiančio senovės Airijos gyventojus. Fenijai buvo slaptos airių organizacijos nariai, kovoję už Airijos išvadavimą iš anglų valdžios ir respublikos įkūrimą XIX a] karingumo, bet jis buvo seniai išvėsęs, ir ji galėjo ištarti „oraniečiai” neištikta priepuolio.

Maždaug po savaitės Megė vėl susitiko Luką O’Nylą prie upelio. Pamanė, kad jis čia bus patykojęs, bet jei ir taip, ką gi padarysi?

— Laba diena, Megana.

— Laba diena, — atsakė ji, bet žiūrėjo kaip žiūrėjusi bėrajai kumelei tarp ausų.

— Kitų šeštadienį bus šokiai Breik i Pvle. Ar važiuosi su manim?

— Dėkui už kvietimą, bet nemoku šokti. Tai važiuoti nėra prasmės.

— Čia ne kliūtis. Šokti aš bematant išmokysiu, nespės ėriukas uodegos pakelti. O kad vešiu šeimininko seserį, tai gal Bobas duos man „Rols Roisą”, jei ne naująjį, tai nors senąjį, ar ne?

— Sakiau, kad nevažiuosiu, — tarė Megė sukandusi dantis.

— Sakei, kad nemoki šokti, o aš sakiau, kad išmokysiu. Nesakei, kad nevažiuotum, jei mokėtum šokti, tai aš taip ir supratau, kad tu ne prieš mane, tik prieš šokimą. O dabar jau kitaip apsukai?

Šitaip paerzinta ji dėbtelėjo į Luką O’Nylą su įniršiu, bet jis tik nusijuokė jai į akis.

— Baisiai tu išlepinta, mergele jaunoji, gana jau būtų viršų rodyti.

— Aš neišlepinta!

— Na jau na, dar ką pasakysi! Vienintelė sesuo, visi broliai aplink šokinėja, šitiek žemės ir pinigų, namų prašmatnumas, tarnai. Žinau, kad tas viskas Katalikų bažnyčios, bet ir Klieriams šis tas nubyra.

Tai va tas didysis skirtumas tarp jų! — pergalingai pagalvojo Megė; matė jį nuo pat pirmo susitikimo, tik niekaip nesuvokė. Kunigas Ralfas niekada nebūtų puolęs prie išorės blizgučių, o šitas neturi tokio jautrumo, nuojautos, kuri pasakytų, kas slypi viduje. Plaukia sau per gyvenimą, nė kiek nesusimąstydamas, koks tas gyvenimas sudėtingas, kiek jame skausmo.

Bobas apstulbo ir padavė naujojo „Rols Roiso” raktelius nė pusės žodžio nepasakęs; tylom ilgokai žiūrėjo į Luką, paskui nusišypsojo.

— Nemaniau, kad Megė kada eis į šokius, bet vežkis ją, Lukai, vežkis! Jai turėtų patikti, niekur vargšiukė nesilanko. Mums patiems reikėjo apie tai pagalvoti, bet kažkaip vis neprisiruošiam.

— O kodėl ir tau su Džeku ir Hiuju nenuvažiavus? — paklausė Lukas, matyt, visai nieko prieš, kad kompanija būtų didesnė.

Bobas persigandęs papurtė galvą.

— Ne, dėkui. Mes ne mėgėjai šokti.

Megė apsirengė peleninių rožių spalvos suknelę, nes kitos neturėjo; jai nė į galvą neatėjo, kad už dalį pinigų, besikaupiančių banke, kur kunigas Ralfas atidarė jos vardu sąskaitą, būtų galima pasisiūdinti suknelių vakarėliams ir pokyliams. Lig tol jai vis pavykdavo atsisakyti kvietimų, nes tokiems kaip Inekas Deivis ir Alasteras Makvinas nieko nėra numušti ūpą, griežtai pareiškus „ne”. Jiems trūksta Luko O’Nylo įžūlumo.

Bet žiūrėdama į veidrodį ji pagalvojo, kad kitą savaitę, kai mama vėl važiuos į Džilį, būtų gerai nuvažiuoti kartu, nueiti pas senąją Gertą ir užsisakyti keletą suknelių.

Mat šitos vilkėti ji labai nenorėjo; jei būtų turėjusi kitą nors kiek tinkamesnę, būtų bematant persirengusi. Kitas metas, kitoks juodaplaukis... ši suknelė taip susijusi su meile ir svajonėmis, ašaromis ir vienatve, kad apsivilkti ją dėl tokio kaip Lukas O’Nylas atrodė šventvagystė. Megė jau buvo įpratusi slėpti savo jausmus, visada būti rami ir iš pažiūros laiminga. Savitvarda augo aplink ją kaip stora medžio žievė, ir kartais naktį ji pagalvodavo apie motiną ir suvirpėdavo.

Nejaugi jai pasibaigs taip kaip mamai, nebeliks jokių jausmų? Gal mamai šitaip ir prasidėjo tais laikais, kai jos gyvenime buvo Frenko tėvas? Ir kažin, ką mama darytų, ką sakytų, jei sužinotų, kad ji žino tiesą apie Frenką? O, tas skandalas klebonijoje! Lyg būtų buvę vakar — tėtė ir Frenkas stovi priešais vienas kitą, o kunigas Ralfas taip tvirtai ją laiko, kad net skauda. Šaukia vienas kitam apie tuos baisius dalykus. Viskas sustojo į savo vietas. Kai sužinojo, Megei ėmė atrodyti, kad žinojo visą laiką. Dabar jau buvo pakankamai suaugusi ir suprato, kad vaikai atsiranda ne taip, kaip buvo maniusi, o per kažkokį kūnų suartėjimą, leistiną tik vedusiems, o šiaip absoliučiai draudžiamą. Kokią negarbę ir pažeminimą vargšė mama bus patyrusi dėl Frenko! Nėra ko stebėtis, kad ji pasidarė tokia. Jei taip atsitiktų man, pagalvojo Megė, norėčiau numirti. Knygose tik pačios niekingiausios, pačios nedoriausios mergšės turėdavo vaikų netekėjusios; tačiau mama nėra nedora, niekada tokia negalėjo būti. Visa širdimi Megė troško, kad mama išsikalbėtų su ja ar kad pati turėtų drąsos apie tai prabilti. Gal nors kiek galėtų jai padėti. Bet prie mamos neprieisi, o ji pirmoji neužkalbins. Žiūrėdama į veidrodį, Megė atsiduso su viltim, kad jai taip nieku gyvu neatsitiks.

Vis dėlto ji buvo jauna; tokiomis akimirkomis kaip ši, žiūrėdama į save su peleninių rožių spalvos suknele, ji norėjo tikro jausmo, kuris užplūstų kaip karšto vėjo gūsis. Ji nenorėjo visą laiką tik triūsti it užsukta, norėjo permainų, gyvumo ir meilės. Meilės, vyro ir vaikų. Kas iš to, jei ilgėsis žmogaus, kurio niekada neturės? Jis nenori jos, jis niekada jos nenorės. Sakė, kad myli ją, bet ne taip, kaip mylėtų vyras. Nes jis sujungtas su Bažnyčia. Gal ir visi vyrai tokie — myli kokį nors negyvą daiktą labiau, nei galėtų pamilti moterį? Ne, ne visi, žinoma. Tik patys sudėtingiausi, paskendę abejonėse, prieštaravimuose ir samprotavimuose. Bet turi būti ir paprastesnių vyriškių, tokių, kurie labiausiai už viską mylėtų moterį. Kad ir Lukas O’Nylas.

— Tu tokia graži, gražesnės nesu matęs, — tarė Lukas, užvesdamas „Rols Roisą”.

Komplimentai Megei buvo visai nežinomas daiktas; nustebusi ji tik pašnairavo ir nieko neatsakė.

— Na, ar ne puiku? — tarė Lukas, matyt, nė kiek nepraradęs nuotaikos dėl jos abejingumo. — Tik pasukai raktelį, paspaudei mygtuką, ir jau važiuoja. Nei tau rankenos sukti, nei galvoti, ar tas prakeiktas variklis užsives, kol dar visai nenusiplūkei. Čia tai bent, Megana, užtikrintas reikalas.

— O vienos manęs nepaliksi? — paklausė ji.

— Ką tu, ne! Juk su manim važiuoji, tiesa? Tai ir būsi mano visą vakarą, nieko kito nežadu nė artyn prileisti.

— Kiek tau metų, Lukai?

— Trisdešimt. O tau?

— Greitai dvidešimt treji.

— Net tiek, mat kaip. Atrodai visai vaikas.

— Aš ne vaikas.

— Oho! Tai gal buvai ir įsimylėjusi?

— Buvau kartų.

— Tik kartą? Dvidešimt trejų metų? Siaubas! Tokių metų aš jau buvau daugybę kartų įsimylėjęs ir vėl atšalęs.

— Gal ir aš būčiau, bet Drohedoje nėra ką įsimylėti. Tu pirmas iš jūsiškių mane prakalbinai, o kiti pralemena „labas”, ir viskas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x