Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tada jo protas ėmė pagal galimybes ieškoti kitų būdų trokštamam tikslui pasiekti; maždaug tuo metu Lukas pamatė, kad jis patinka moterims. Pirmiausia išmėgino laimę parsisamdęs avininku Gnarlungoje, nes to ūkio paveldėtoja buvo mergina, gana jauna ir gana graži. Ir vien tik per piktų lemtį ji galų gale pasirinko „pomį” — anglą, visai neseniai atvykusį į Australiją, bet jau tiek pagarsėjusį, kad jo nuotykiai buvo tapę legenda. Iš Gnarlungos Lukas nuėjo į Bingelį, ten gavo prajodinėti arklius ir nusitaikė į sodybą, kur gyveno gražaus amželio negraži paveldėtoja ir jos našlaujantis tėvas. Vargšė Dotė; nedaug trūko, ir būtų ją laimėjęs, bet pagaliau ji paklausė tėvo ir ištekėjo už mitraus šešiasdešimtmečio, turinčio kaimynystėje žemės.

Šitie du mėginimai suėdė Lukui daugiau kaip trejus metus, ir jis nusprendė, kad gaišti vienai paveldėtojai dvidešimt mėnesių per ilga ir nuobodu. Verčiau kurį laiką pakeliauti tai šen, tai ten, niekur neužsibūnant, kol tame didesniame plote atsiras kas nors panašesnio. Su didžiausiu malonumu jis ėmė varyti avių bandas Vakarų Kvinslando keliais, palei Kuperį ir Dajamantiną, į Barku ir Bulu slėnį iki pat Naujojo Pietų Velso vakarinio pakraščio. Jam jau buvo trisdešimt, pats laikas susirasti vištelę, kuri padėtų nors ir mažą aukso kiaušinį.

Nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Drohedą, bet Lukas ausis pastatė, kai sužinojo, kad ten yra vienturtė duktė. Paveldėti ūkio ji, aišku, nepaveldės, bet gal kartais jai duotų kraičio kuklų šimto tūkstančių akrų rėželį kur apie Kainuną ar Vintoną. Džilio apygardoje vietos gražios, bet jam atrodė per daug suspaustos tarp medžių. Luką viliojo Vakarų Kvinslando platumos, kur vien pievos kiek akis užmato, o medžius tik prisimeni esant kažkur rytuose. Čia žolė, žolė be galo, be krašto, ir kiekvieni tavo dešimt akrų, jei geri metai, gali išmaitinti po avį. Bet kartais pasitaiko, kad žolės nėra, tiktai lygi perdžiūvusi suskeldėjusi žemė. Kiekvienam savas rojus. Lukui O’Nylui rojus — tai žolė, saulė, karštis ir musės.

Visa, ko nežinojo apie Drohedą, išgavo iš Džimio Strongo, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto agento, kuris tą pirmąją dieną jį pavėžėjo, ir buvo priblokštas, kai išgirdo, kad Droheda yra Katalikų bažnyčios nuosavybė. Tačiau jis buvo patyręs, kad moterys ir taip labai retai tepaveldi žemę, tad kai Džimis Strongas papasakojo, kad toji vienturtė turi apvalią sumelę banke ir krūvą mylinčių brolių, jis nusprendė veikti kaip sumanęs.

Bet nors Lukas buvo nusistatęs galutinį gyvenimo tikslą — šimtą tūkstančių akrų žemės kur nors apie Kainuną ar Vintoną — ir tiesiu taikymu karštai jo siekė, po teisybei, širdies gilumoje labiau troško pačių pinigų negu to, ką būtų galima už juos įsigyti; troško ne žemės, ne joje slypinčių gyvybinių galių, bet sumos banke, dailių skaičių eilučių, kurios plėsis ir daugės ir bus užrašytos sąskaitoje jo vardu. Ne tiek Gnarlungos ar Bingelio žemių jis gviešėsi, kiek jų vertės žvangančiais. Žmogus, iš tikrųjų norintis tapti stambia žuvim, šeimininku, niekada nebūtų ėmęs suktis apie Megę Klieri, kuri žemės visai neturėjo. Toks žmogus nebūtų ir mėgavęsis sunkiu fiziniu darbu, kaip juo mėgavosi Lukas O’Nylas.

Šokiai Džilio Šventojo Kryžiaus salėje, į kuriuos Lukas nusivežė Megę, buvo jiems trylikti per trylika savaičių. Kaip jis sužinodavo, kur šokiai bus, ir kaip gaudavo kvietimus į kai kuriuos iš jų, Megė per savo naivumą nenumanė, bet kas mielą šeštadienį Lukas paprašydavo Bobą „Rols Roiso” raktelių ir išsiveždavo ją kur nors, kartais net už šimto penkiasdešimt mylių.

Tas vakaras buvo vėsus; Megė, stovėdama prie tvoros ir žvelgdama į apsiniaukusius tolius, juto po kojomis gurgždančią nuo šalčio žemę. Artinosi žiema. Lukas apkabino ją per pečius, prisitraukė.

— Sušalai, — tarė jis. — Verčiau važiuojam namo.

— Ne, dabar jau gerai, jau šilčiau, — atsakė ji sulaikiusi kvapą.

Ji pajuto, kad Lukas kitoks, kitokia jo ranka, lengvai, abejingai laikanti ją per pečius. Bet buvo malonu į jį atsiremti, jausti nuo jo sklindančią šilumą, — nuo jo kūno, sudėto kitaip nei jos kūnas. Net pro vilnonį megztuką ji jautė jo delną, dabar ėmusį atsargiai, švelniai, tartum klausiamai, nedideliais ratukais glostyti jai nugarą. Jei ji pasakys, kad šalta, jis liausis, jei nieko nesakys, jis palaikys tai nebyliu leidimu. Megė buvo jauna, jai taip norėjosi kaip reikiant patirti, kas yra meilė. Jis vienintelis, dominantis ją po Ralfo, tai kodėl nepasibučiavus su juo? Tik tegu būna kitaip! Tegu jis bučiuoja ne taip kaip Ralfas!

Palaikęs jos tylėjimą sutikimu, Lukas antrąja ranka suėmė jai petį, atsuko į save ir pasilenkė. Tai šitoks jausmas, kai liečia kitos lūpos? Bet juk jos tik spaudžia ir daugiau nieko! O kaip ji turėtų parodyti, kad patinka? Ji vos krustelėjo lūpas ir iškart pasigailėjo. Lukas prisispaudė prie jos burnos dar stipriau, dantimis ir liežuviu praskleidė lūpas, ir ji pajuto burnoje jo liežuvį. Šlykštu. Kodėl buvo visai kitaip, kai ją bučiavo Ralfas? Tada neatrodė, kad būtų taip šlapia ir net kiek pykintų; tada ji net negalvojo apie tai, tik atsivėrė jam, kaip atsiveria dėželė, kai įgudusi ranka paspaudžia slaptą spyruoklę. Ką gi jis daro? Kodėl jos kūnas visas suspurdėjo ir glaudžiasi prie jo, nors protas taip nori atsitraukti?

Lukas buvo suradęs jautrią vietelę jos šone ir nebeatitraukė pirštų — tegu pasiraito iš malonumo, nes lig tol nerodė ypatingo džiaugsmo. Liovęsis bučiuoti, jis prispaudė lūpas jai prie kaklo po ausimi. Šitaip, matyt, jai patiko labiau, ji aiktelėjo ir apkabino jį, bet kai jo lūpos nuslydo žemiau, o ranka pamėgino nusmaukti suknelę nuo peties, Megė staigiai jį stumtelėjo ir atsitraukė.

— Gana, Lukai!

Ji nusivylė, kone pasibjaurėjo. Lukas tai puikiausiai suprato; padėjo įsėsti į automobilį ir godžiai užsirūkė. Laikė save išmanančiu meilės dalykus, nė viena lig tol nebuvo juo nepatenkinta... bet jos ne tokios panelės kaip Megė. Net Dotė Makferson, Bingelio paveldėtoja, kur kas turtingesnė už Megę, buvo netašyta storžievė, neragavusi nei prašmatnių Sidnėjaus pensionų, nei visų kitų nesąmonių. Nors ir gražuolis, patirties Lukas turėjo ne ką daugiau už paprastą kaimietį, meilės technikos išmanė tik tai, kas jam pačiam patiko, o teoriškai visai nieko nenutuokė. Daugybė merginų, su kuriomis buvo mylėjęsis, neklaustos tvirtino, kad joms gerai, tačiau tai buvo tik žodžiai, o žodžiai ne visada būna nuoširdūs. Kai vyriškis toks patrauklus ir darbštus kaip Lukas, mergina leidžiasi į intymius santykius tikėdamasi už jo ištekėti ir, aišku savaime, gali kažin ko primeluoti, kad tik jam įtiktų. O vyriškiui nėra nieko maloniau, kaip išgirsti, kad jis iš visų geriausias. Lukui nė į galvą neatėjo, kiek vyrų, be jo paties, yra šitokiu būdu mulkinami.

Vis dar galvodamas apie mieląją Dotę, kuri tik tada pakluso tėvui ir pasielgė pagal jo norą, kai tas savaitę pralaikė ją užrakinęs pašiūrėje su musių nutūpta padvėsusia avim, Lukas mintyse gūžtelėjo pečiais. Megė, pasirodo, kietas riešutėlis, ir nevalia jos išgąsdinti ar sukelti pasibjaurėjimą. Malonūs pasižaidimai turės palaukti. Jis mergins ją taip, kaip jai patinka — gėlytės, šokinėjimas aplink, rankoms valios kuo mažiau.

Kurį laiką viešpatavo nejauki tyla, paskui Megė su atodūsiu susmuko ant sėdynės.

— Atsiprašau, Lukai.

— Tai aš atsiprašau. Nenorėjau tavęs įžeisti.

— O ne, ne, aš neįsižeidžiau, tikrai! Tiktai aš gal taip nepratusi... Aš neįsižeidžiau, o išsigandau.