Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ir būdamas toks, koks buvo, Lukas be užuolankų ėmėsi tvarkyti svarbiausią jam rūpimą reikalą. Kartais neapsieisi ir be klastos, bet dabar geriausia laužtis tiesiai.

— Megana, aš senos mados žmogus, — pradėjo jis.

Ji pažvelgė nustebusi.

— Tikrai? — paklausė, tartum norėdama pasakyti: na ir kas čia tokio?

— Taip, — patvirtino Lukas. — Aš manau, kad kai žmonės tuokiasi, visa žmonos nuosavybė turi pereiti vyrui. Kaip seniau kraitis.

Žinau, kad turi kažkiek pinigų, dėl to dabar ir sakau: kai susituoksim, tu viską perrašysi man. Bus teisingiau, jei sužinosi mano nuomonę, kol dar tebesi netekėjusi, ir galėsi nuspręsti, ar su tuo sutinki.

Megei net į galvą nebuvo atėję tuos pinigus pasilikti sau; viskas atrodė labai paprasta — kai ji ištekės už Luko, tai ir pinigai bus Luko, nebejos. Visos moterys Australijoje, išskyrus tik pačias mokyčiausias ir apsukriausias, laikė save, kaip ir buvo auklėjamos, savotišku vyro kilnojamuoju turtu, o Megei tai buvo ypač būdinga. Tėvas visada vadovavo Fionai ir vaikams, o po tėvo mirties motina pripažino jo įpėdiniu Bobą. Vyrui priklausė pinigai, namai, žmona ir vaikai. Megė niekad neabejojo to teisėtumu.

— Ak, Lukai! — šūktelėjo ji. — Aš nežinojau, kad reikia perrašyti. Maniau, kad visa, kas mano, savaime pereis tau, kai tik susituoksim.

— Taip seniau ir būdavo, bet tie besmegeniai plepiai Kanberoje viską pakeitė, kai davė moterims balsavimo teisę. Aš noriu, Megana, kad tarp mūsų viskas būtų garbinga, tai ir pasakau iš anksto.

Megė nusijuokė.

— Nieko čia tokio, Lukai, aš sutinku.

Ji elgėsi kaip gera seno kirpimo žmona; Dotė taip lengvai nebūtų pasidavusi.

— Kiek tu turi? — paklausė Lukas.

— Šiuo metu keturiolika tūkstančių svarų. Kasmet prisideda po du tūkstančius.

Lukas net švilptelėjo.

— Keturiolika tūkstančių! Oho! Krūva pinigų, Megana. Geriau bus, jei pavesi man jais rūpintis. Kitą savaitę nuvažiuosim pas banko direktorių, ir primink man, reikia susitarti, kad ateityje viską rašytų į mano sąskaitą. Juk nė penso neliesiu, tu žinai. Vėliau už tuos pinigus nusipirksim žemės. Keletą metelių sunkiai pasiplūksim ir taupysim kiekvieną uždirbtą pensą. Gerai?

Ji linktelėjo:

— Gerai, Lukai.

Vestuvės vos neiširo dėl to, kad Lukas buvo užmiršęs vieną paprastą dalyką. Jis nebuvo katalikas. Tai išgirdęs kunigas Votis iškėlė rankas.

— Viešpatie aukščiausias! Lukai, kodėl gi jūs nepasakėt šito anksčiau? Taigi dabar iš kailio reikės nertis, kad spėtume jus atversti į katalikų tikėjimų ir apkrikštyti iki vestuvių!

Lukas apstulbęs išplėtė akis.

— Kokio čia atvertimo, dvasiškas tėve? Man visai gerai ir be jokio tikėjimo, bet jei taip jau būtina, galit užrašyti kaip baptistą ar adventistą, ar kokį norit. Bet kataliko iš manęs nepadarysit.

Veltui jie maldavo; apie atsivertimą Lukas net klausyti nenorėjo.

— Aš nesu prieš katalikų tikėjimą nei prieš airius ir manau, kad Olsteryje katalikus skriaudžia. Bet aš esu oranietis ir kailio nemainysiu. Jei būčiau katalikas ir norėtumėt atverst mane į metodizmą, priešinčiaus visai taip pat. Ne kataliku aš nenoriu būti, o persimetėliu. Taigi, dvasiškas tėve, neteks jums manęs ganyti, ir viskas.

— Tuomet jums negalima vesti!

— Kodėl jau ne? Jūs nenorite tuokti, bet kodėl tam turėtų prieštarauti anglikonų pastorius ar pagaliau Haris Gofas, taikos teisėjas?

Fija rūgščiai šyptelėjo prisiminusi, kaip buvo sunku ginčytis su Pedžiu ir kunigu, bet tada ji laimėjo.

— Bet, Lukai, man reikia sutuoktuvių bažnyčioje! — baimingai pasipriešino Megė. — Antraip aš gyvensiu nuodėmėje!

— Na, pagal mane, tai jau geriau gyventi nuodėmėje negu su išverstu kailiu, — pareiškė Lukas, kuris kartais imdavo keistai priešgyniauti; nors ir labai norėjo Megės pinigų, aklas įgimtas atkaklumas nedavė nusileisti.

— Ak, baikit kvailiojęs! — pasakė Fija, bet ne Lukui, o kunigui. — Padarykit taip, kaip mes su Pedžiu, ir gana tų ginčų! Jei kunigas Tomas nenori suteršti savo bažnyčios, tegu sutuokia klebonijoje!

Visi nustebę sužiuro į ją, bet reikalas buvo išspręstas; kunigas Votis nusileido ir apsiėmė sutuokti juos klebonijoje, tačiau Luko žiedą pašventinti atsisakė.

Megė pamanė, kad gavus bent dalinį Bažnyčios palaiminimą jos nuodėmė nebebus tokia baisi ir ji nebepateks į pragarą. Senoji Enė, klebonijos šeimininkė, pasistengė, kad kunigo Vočio kabinetas būtų kuo panašesnis į bažnyčią, pristatė didelių vazų su gėlėmis ir daugybę žvakidžių. Tačiau per ceremoniją buvo nejauku, visi matė, kad kunigas nepatenkintas ir atlieka apeigas tik todėl, kad nebūtų nemalonumų, jei toji pora susituoktų visai be Bažnyčios. Nebuvo nei mišių, nei palaiminimo.

Ir vis dėlto jie sutuokti. Megė jau ponia O’Nyl ir išvažiuoja į Šiaurės Kvinslandą praleisti medaus mėnesio, tik jis kiek nusitrauks tiek laiko, kiek prireiks ten nukakti. Lukas nepanoro šeštadienio nakčiai pasilikti „Imperijos” viešbutyje, kadangi tik vieną kartą per savaitę, šeštadienio vakare, išvažiuodavo traukinys į Gundivindį, iš kur sekmadienį galima suspėti į Gundivindžio Brisbano pašto traukinį. Tada pirmadienį Brisbane kaip tik užteks laiko persėsti į Kernso ekspresą.

Gundivindžio traukinys buvo grūste prisigrūdęs. Miegamųjų vagonų nebuvo, ir Lukas su Mege visą naktį prasėdėjo tarp kitų žmonių. Valanda po valandos traukinys piktai trūkčiodamas riedėjo į šiaurės rytus ir ilgai stovėdavo, kai mašinistas užsinorėdavo išsivirti arbatos, kai leisdavo eiti išilgai bėgių užklydusiai avių bandai ar kai sumanydavo paplepėti su varovu.

— Niekaip nesuprantu, kodėl jie netaria Gundivindis, kaip parašyta, o sako Gandivindis, — neturėdama ką veikti pasakė Megė, kai jie, niekur negalėdami nueiti, nes sekmadienį viskas uždaryta, sėdėjo Gundivindžio stotyje, siaubingame žaliai išdažytame laukiamajame su juodais mediniais suolais. Vargšelei Megei buvo nyku ir nejauku.

— Iš kur aš žinau, — atsiduso Lukas, visai nenusiteikęs kalbėtis, nes buvo baisiai išalkęs.

Kadangi buvo sekmadienis, jie net puoduko arbatos niekur negalėjo gauti. Ir tik pirmadienio rytą, kai jau važiavo Brisbano pašto traukiniu, vienoje stotyje užkando ir numalšino troškulį. Paskui Brisbanas, Pietinė stotis, kelionė per miestą iki stoties Romos gatvėje ir Kernso traukinys. Čia paaiškėjo, kad Luko nupirkta antros klasės bilietai — tik sėdimos vietos.

— Lukai, juk turime užtektinai pinigų! — sušuko Megė išvargusi ir susierzinusi. — Jei užmiršai nueit į banką, tai aš turiu piniginėje šimtą svarų, Bobas man davė. Kodėl nenupirkai bilietų į pirmos klasės miegamąjį vagoną?

Lukas žiūrėjo į ją apstulbęs.

— Bet iki Danglou tik trys paros kelionės! Kam leisti pinigus miegamajam vagonui, kai mes abu jauni, sveiki ir stiprūs? Kad bent kiek pasėdėsi traukiny, nuo to nenumirsi, Megana! Laikas tau suvokti, kad ištekėjai už paprasto darbininko, o ne už kokio ponelio.

Megė susmuko į vietą prie lango, kurią jai pasistengė užimti Lukas, parėmė ranka virpantį smakrą ir nusisuko į langą, kad Lukas nematytų ašarų. Jis kalbėjosi su ja kaip su neprotingu vaiku, ir ji net pagalvojo, o gal jis iš tikrųjų ją tokia laiko. Ją suėmė pyktis, bet nežmoniškas išdidumas neleido nusižeminti iki barnio. Užtat pati sau pasakė: ji — šito žmogaus žmona, o jam tai naujas, neįprastas dalykas. Reikia duoti apsiprasti. Jie kartu gyvens, ji virs jam valgyti, taisys jo drabužius, prižiūrės jį, turės su juo vaikų, bus jam gera žmona. Juk tėtė kaip brangino mamų, kaip dievino. Lukui reikia duoti laiko.