Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Megę pribloškė žmonių išvaizda. Eidama pietauti ir pasivaikščioti su Luku, ji apsirengė kaip įprasta: aukštakulniai bateliai, šilkinės kojinės, apatinukas, lengva šilkinė suknelė su dirželiu ir rankovėmis iki alkūnių. Ant galvos didelė šiaudinė skrybėlė, rankos su pirštinaitėmis. Ir kaip buvo bjauru ir nejauku, kad žmonės spoksojo akis išvertę, lyg ne jie, o ji būtų nederamai apsirengusi.

Vyrai vaikščiojo basi, nuogomis kojomis, daugelis ir nuogi iki pusės, tik su chaki spalvos šortais; tie, kurie ne nuogi iki pusės, vis tiek ne su marškiniais, o su sportiniais marškinėliais. O moterys dar blogiau. Kai kurios su aptemptomis kartūninėmis suknelėmis, ir aiškiai matyti, kad po jom nieko nėra, numintais sandalais, be kojinių. Bet dauguma su šortais, basos, su trumpais nepadoriais berankoviais marškinėliais. Danglou juk civilizuotas miestas, ne koks pliažas. Ir vis dėlto baltieji gyventojai čia begėdiškai išsirengę, kinai apsitaisę geriau.

Visur pilna dviračių, jų šimtai, automobilis vienas kitas, arklio nepamatysi. Taip, visai visai kitaip negu Džilyje. Ir karšta, karšta, karšta. Jie praėjo pro termometrą, ir buvo sunku patikėti, kad tik devyniasdešimt laipsnių; Džilyje, net kai šimtas penkiolika, atrodydavo vėsiau. Megė jautė oro standumą, turėjo braute brautis per jį lyg per kokį ištežusį, garuojantį sviestą, o kvėpuojant į plaučius tarsi ėjo vanduo.

— Lukai, aš nebegaliu! Grįžkim, gerai? — sužiopčiojo ji nenuėjus nė mylios.

— Kaip nori. Tu nepratusi prie drėgmės. Drėgnumas čia retai kada būna mažesnis kaip devyniasdešimt procentų, tiek žiemą, tiek vasarą, o temperatūra beveik niekada nenukrinta žemiau aštuoniasdešimt penkių ir nekyla aukščiau devyniasdešimt penkių. Metų laikai beveik nesiskiria, tik per visą vasarą, kad ją kur, musonai drėgnumą padidina iki šimto procentų.

— Lyja vasarą, ne žiemą?

— Visus metus. Musonai čia pučia visą laiką, o jei ne, tai pietryčių vėjai. Ir jie atneša apsčiai lietaus. Danglou per metus iškrinta lietaus nuo šimto iki trijų šimtų colių.

Trys šimtai colių lietaus per metus! Vargšas Džilis netveria džiaugsmu, gavęs karališką dovaną — penkiolika colių, o čia, už dviejų tūkstančių mylių nuo Džilio — trys šimtai.

— O naktį gal atvėsta? — paklausė Megė, kai jie priėjo viešbutį: karštos Džilio naktys visai pakenčiamos, palyginus su šita garo vonia.

— Nelabai. Priprasi. — Lukas atidarė duris ir sustojo, įleisdamas Megę. — Aš einu apačion į barą, išgersiu alaus, grįšiu po kokio pusvalandžio. Tau turėtų užtekti laiko.

Ji išsigandusi žvilgtelėjo jam į veidą.

— Taip, Lukai.

Danglou yra septyniolika laipsnių piečiau pusiaujo, todėl naktis buvo staigi kaip perkūno trenksmas; prieš minutę atrodė, kad saulė dar tik leidžiasi, o netrukus viską kaip tirštas šiltas sirupas užliejo neperžvelgiama tamsa. Kai Lukas grįžo, Megė gulėjo užsigesinusi šviesą ir iki smakro užsitraukusi paklodę. Juokdamasis jis ištiesė ranką, nutraukė paklodę ir numetė žemėn.

— Ir taip karšta, širdut! Kam tas apsiklojimas.

Ji girdėjo, kaip jis vaikšto po kambarį, matė neaiškų šešėlį, nusirengiantį drabužius.

— Aš padėjau tavo pižamą ant tualetinio stalelio, — sušnibždėjo Megė.

— Pižamą? Tokiam karšty? Na taip, Džilyje visus ištiktų smūgis vien pagalvojus, kaip galima miegot be pižamos?! Bet čia juk Danglou! Ką, tu iš tikro su marškiniais?

— Taip.

— Tai nusivilk. Tas skarmalas tiktai kliudys.

Megė šiaip taip išsinėrė iš naktinių batisto marškinių, kuriuos ponia Smit buvo dailiai išsiuvinėjusi vestuvių nakčiai, ir džiaugėsi, kad tamsu ir Lukas jos nemato. Jis sakė teisybę, nuogai gulėti buvo daug vėsiau, švelniai glostė pro plačiai atidarytus viršulangius dvelkiantis vėjelis. Tik nemalonu, kad šitoje pačioje lovoje gulės dar ir kitas karštas kūnas.

Sugirgždėjo spyruoklės; Megė pajuto, kaip drėgna ranka palietė jos petį, ir krūptelėjo. Lukas pasisuko ant šono, prisitraukė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti. Iš pradžių ji gulėjo ramiai, stengdamasi nekreipti dėmesio į jo pražiotą burną ir nepadoriai besiskverbiantį liežuvį, bet paskui pamėgino ištrūkti, nenorėjo būti taip susiglaudusi karštyje, nenorėjo, kad ją bučiuotų, nenorėjo Luko. Dabar buvo visai nebe taip kaip aną vakarą „Rols Roise”, grįžtant iš Radna Hanišo. Ji jautė, kad Lukas nė kiek apie ją negalvoja, jis tik nirtingai spaudėsi jai prie šlaunų, ir viena ranka aštriais tiesiai kerpamais nagais smigo jai į sėdmenis. Baimė išaugo iki siaubo, ją sukrėtė daugiau ne tai, kad jis toks fiziškai stiprus ir atkaklus, o tai, kad visai jos nepaiso. Staiga Lukas paleido ją, atsisėdo ir ėmė kuistis, kažką lyg traukė, kažkas tylutėliai paukštelėjo.

— Atsarga gėdos nedaro, — atsiduso jis. — Na jau. Gulkis aukštielninka. Ne šitaip! Kojas praskėsk, dėl Dievo meilės! Negi taip nieko ir neišmanai?

Ne, ne, Lukai, neišmanau! — norėjo ji šaukti. Tai siaubinga, šlykštu: tai, ką tu man darai, negali būti leista nei Dievo, nei žmonių įstatymų! Jis užvirto visu kūnu, kiek pasikėlęs ėmė graibytis apie ją viena ranka, o kita buvo taip įsikirtęs į plaukus, jog ji nedrįso krustelėti. Krūpčiodama ir trūkčiodama nuo kažko svetimo, atsiradusio tarp kojų, ji mėgino daryti, kaip norėjo Lukas, prasižergė plačiau, bet jis buvo daug stambesnis, ir nuo svorio bei neįprastos pozos kirkšnių raumenis ėmė traukti mėšlungis. Net pro temdančią baimės ir nuovargio miglą ji juto kaupiantis kažkokią galingą jėgą; kai jis įėjo, Megė plonai pratisai suriko.

— Tylėk! — sudejavo Lukas, paleido jos plaukus ir užėmė ranka burną. — Ką tu, nori, kad visi šitam sumautam viešbuty pagalvotų, jog aš tave pjaunu? Gulėk ramiai, ir neskaudės labiau, negu turi skaudėti! Gulėk ramiai, aš tau sakau!

Megė daužėsi kaip beprotė, kad tik atsikratytų to nesuvokiamo skaudinančio daikto, bet Lukas buvo prislėgęs ją visu svoriu, delnu slopino jos šauksmus, ir kankynė tęsėsi ir tęsėsi. Nebuvo jos sujaudinęs, prezervatyvas sausai trynėsi ir brūžino, vis greitėjant jo judesiams, o jo kvėpavimas su švilpesiu veržėsi pro dantis; paskui kažkas pasikeitė, jis nurimo, sudrebėjo, sunkiai nurijo seiles. Skausmas kiek atlėgo, ir, dėkui Dievui, Lukas nusirito, atsigulė sunkiai kvėpuodamas aukštielninkas.

— Kitąkart tau bus geriau, — sumurmėjo jis. — Pirmą kartą moteriai visada skauda.

Tai kodėl gi tu nebuvai toks malonus ir nepasakei šito iš anksto? — norėjo piktai surikti Megė, bet neturėjo jėgų ištarti nė žodžio, dabar ji troško tik numirti. Ne vien todėl, kad skaudėjo, bet ir dėl to, kad suprato, jog Lukui ji tik įrankis, niekas daugiau.

Antrą kartą skaudėjo nė kiek ne mažiau, taip pat ir trečią; Lukas susierzino, jis tikėjosi, kad jai tas nesmagumas (kaip jis įsivaizdavo) stebuklingai pradings po pirmojo karto, ir nesuprasdamas, ko ji veržiasi ištrūkti ir šaukia, supyko, atsuko jai nugarą ir užmigo. Ašaros tekėjo Megei iš akių į plaukus, ji gulėjo aukštielninka ir troško numirti arba grįžti į Drohedą.

Ar tai ir turėjo galvoje kunigas Ralfas, kai prieš daugelį metų kalbėjo jai apie slaptą taką kūne, susijusį su vaikų atsiradimu? Nieko sau būdas patirti tai, ką jis norėjo pasakyti. Nenuostabu, kad nenorėjo paaiškinti smulkiau. O Lukui šitas darbas taip patinka, kad atliko jį tris kartus, ilgai nelaukdamas. Jam aiškiai neskauda. Ir ji pajuto, kad nekenčia jo, nekenčia viso šito.

Megė buvo išvargusi, menkiausias judesys buvo kančia; ji pamažėle atsigulė ant šono, atsuko Lukui nugarą, ir ašaros ėmė tekėti į pagalvę. Miegas nėjo, o Lukas miegojo taip kietai, kad jos atsargūs judesiai nesutrikdė jo ramaus kvėpavimo. Lukas miegojo tykiai ir ramiai, nei knarkė, nei pūkštė, ir laukdama vėlyvos aušros Megė pagalvojo, kad jeigu reikėtų greta jo tiktai gulėti, būtų visai malonu. O aušra atėjo taip pat staigiai ir be džiaugsmo kaip ir tamsa; keista buvo, kad negieda gaidžiai ir negirdėti kitų garsų, kaip bundant Drohedai, pilnai avių, arklių, kiaulių ir šunų.