Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Verčiau tekėtum už manęs, Megana, — žvelgė į ją švelniai, besijuokiančiomis akimis. — Tavo broliukams tikriausiai nelabai patiktų, jei sužinotų, ką mudu čia ką tik darėm.

— Taip, tai būtų geriausia, — sutiko ji nuleidusi akis ir išraudo.

— Pasakysiu jiems rytoj.

— Kodėl gi ne? Kuo greičiau, tuo geriau.

— Ateinantį šeštadienį nuvešiu tave į Džilį. Nueisim pas kunigą Tomą — juk tu tikriausiai norėsi jungtuvių bažnyčioj, susitarsim dėl užsakų, ir aš tau nupirksiu žiedą.

— Dėkui, Lukai.

Na štai ir viskas. Ji pasižadėjo, kelio atgal nebėra. Po kelių savaičių ar mėnesio, kuris turi praeiti po užsakų, ji ištekės už Luko O’Nylo. Ir bus ponia O’Nyl! Kaip keista! Kodėl ji sutiko? Todėl, kad anas pasakė — privalai ištekėti, anas liepė taip padaryti. Bet kodėl? Kad jam nebūtų pavojaus? Kad pats apsisaugotų ar kad apsaugotų mane? Ralfai de Brikasarai, kartais man atrodo, kad neapkenčiu tavęs...

Tai, kas atsitiko automobilyje, apstulbino ir sudrumstė ramybę. Nieko panašaus į aną, pirmąjį kartą. Tiek daug malonių ir bauginančių pojūčių. Kaip glaudė jo rankos! O kai jis suėmė lūpomis krūtį, elektra per visą kūną pasklido vis platėjančiais ratais. Tai įvyko kaip tik tą akimirką, kai jos protas atsitokėjo ir pasakė šiai be nuovokos būtybei, kokia buvo pasidariusi, kad jis nurenginėja, kad reikia rėkti, suduoti jam, bėgti šalin. Išsisklaidė liūliuojantis svaigulys, kuris buvo apėmęs nuo šampano, nuo šilumos, nuo suvokimo, kaip saldu, kai gerai bučiuoja, bet štai jis godžiai apžiojo spenelį, ir ją visą nudiegė, atėmė sveiką protą, nutildė sąžinę, užgniaužė mintį, kad reikia bėgti. Ji atsilošė nuo jo krūtinės, klubai prigludo prie jo, jo rankos stipriai spaudė šlaunis ir tą neįvardijamą vietelę tarp jų prie kažko kieto kaip akmuo, ir ji troško, kad būtų šitaip visada, sukrėsta iki sielos gelmių, visa atsivėrusi, ji laukė ir troško... Ko gi? Pati nežinojo. Tą akimirką, kai Lukas atstūmė ją nuo savęs, ji nenorėjo atsitraukti, būtų kaip beprotė vėl prie jo pripuolusi. Ir tada galutinai pasiryžo ištekėti už Luko O’Nylo. Be kita ko, buvo įsitikinusi, kad nuo to, ką jai darė Lukas, atsiranda vaikai.

Naujiena nieko labai nenustebino, niekas nė nemanė prieštarauti. Tik vienas dalykas apstulbino: Megė griežčiausiai atsisakė parašyti vyskupui Ralfui, o kai Bobas pasiūlė pasikviesti Ralfą į Drohedą ir iškelti namie šaunias vestuves, ji užprotestavo kone isteriškai. Ne, ne, ne! — šaukė Megė, toji Megė, kuri niekada nekeldavo balso. Matyt, įsižeidusi, kad jis nė karto nebuvo atvažiavęs jų aplankyti, ji tvirtino, kad jos vestuvės — tai jos asmeninis reikalas, ir jei jis neatvažiuoja į Drohedą šiaip, be jokios priežasties, ji neprimesianti jam pareigos, kurios nepatogu atsisakyti.

Taigi Fija prižadėjo neužsiminti apie vestuves laiškuose vyskupui Ralfui; atrodė, kad jai tai vis vien, nedomino jos ir kokį vyrą išsirinko Megė. Visą laiką jai užimdavo sąskaitų tvarkymas — Droheda juk didžiulis ūkis. Užrašai Fijos knygose istorikui būtų tikslus avininkystės ūkio gyvenimo aprašymas, nes ten būdavo ne vien skaičiai ir sąskaitos. Būdavo griežtai registruojama, kur pervaroma kokia avių banda, metų laikų kaita, koks tą dieną oras, net ką ponia Smit patiekė pietums. 1934 metų liepos 22 dienos, sekmadienio, Įrašas buvo toks: „Dangus giedras, nė debesėlio, temperatūra auštant 34. Mišių nebuvo, Bobas namie, Džekas su dviem avininkais Marimbos ganykloje, Hiujis su vienu avininku prie Vakarinės užtvankos, Pitas Alaus Boselis varo trimečius išdarus iš Badžino į Vinemurą. Trečią dienos temperatūra 85. Barometras laikosi pastoviai ties 30,6 colio. Vėjas rytų. Pietums sūdyta jautiena, virtos bulvės, morkos ir kopūstai, pabaigoje pudingas su razinomis. Megana Klieri išteka už avininko pono Luko O’Nylo šeštadienį, rugpjūčio 25 dieną Džilenboune, Šventojo Kryžiaus bažnyčioje. Užrašyta 9 val. vakaro, temperatūra 45, mėnuo priešpilnis”.

11

Lukas nupirko Megei sužadėtuvių žiedą, kuklų, bet gana gražų, su dviem vienodais ketvirčio karato deimantėliais, įstatytais į platinos širdutes. Per užsakus buvo paskelbta, kad jungtuvės įvyks šeštadienį, rugpjūčio dvidešimt penktą Šventojo Kryžiaus bažnyčioje. Po to žadėjo būti šeimyniniai pietūs „Imperijos” viešbutyje, į juos, aišku savaime, buvo pakviestos ponia Smit, Minė ir Ketė, o Džimsas ir Petsis nedalyvavo, nes Megė pareiškė, jog nesą prasmės važiuoti šešis šimtus mylių iš Sidnėjaus pasižiūrėti ceremonijos, kurios vis tiek nesupras. Dvyniai atsiuntė jai sveikinimo laiškus: Džimsas ilgą, padriką, visai vaikišką, Petsis tik tris žodžius: „Linkiu daug laimės”. Luką jie pažinojo, per atostogas jodinėjo su juo po Drohedos ganyklas.

Ponia Smit sielvartavo, kad Megė užsispyrusi kelti kuo mažesnes vestuves; ji tikėjosi išvysianti, kaip vienintelei Drohedos nuotakai einant už vyro plevėsuoja vėliavos, trenkia varinės orkestro lėkštės, ištisas dienas tęsiasi šventė. Bet Megė buvo taip nusistačiusi prieš didelį sambrūzdį, kad net atsisakė įprastinių nuotakos drabužių — atbusianti vestuves su paprasta suknele ir skrybėlaite, kurios vėliau tiks ir vestuvinei kelionei.

— Brangioji, aš jau sugalvojau, kur nusivešiu tave medaus mėnesiui, — pasakė Lukas sekmadienį, sėsdamasis priešais jų į krėslą po to, kai jie aptarė vestuves.

— Kur?

— Į Šiaurės Kvinslandą. Kol tu buvai pas siuvėją, aš pasišnekučiavau su vyrukais „Imperijos” bare, tai jie sako, kad jei turi sveikatos ir nebijai sunkaus darbo, galima gerai užsidirbti cukranendrių plantacijose.

— Bet, Lukai, juk tu ir čia turi gerų darbų!

— Nekoks jausmelis, kai tave šeria žmonos giminė. Man reikia užsidirbt pinigų, kad galėtume nusipirkti Vakarų Kvinslande žemės, ir kuo greičiau, kol dar esu jaunas tų žemę dirbti. Per šitą krizę žmogui be mokslo ne taip lengva rast gerai apmokamą darbą, bet Šiaurės Kvinslande darbininkų trūksta, o moka bent dešimt kartų daugiau, nei aš gaunu Drohedoje.

— O ką ten reikės daryti?

— Kirsti cukranendres.

— Kirsti cukranendres? Juk tai pats juodžiausias, kinų darbas!

— Na ne, tu klysti. Kinai mažesni, kur ten jiems lygintis su baltaisiais darbininkais, o be to, juk ir tu puikiai žinai, kad įstatymai draudžia vežti į Australiją negrus ar geltonodžius sunkiems darbams ir mokėti mažiau kaip baltiesiems, atimti duoną iš baltųjų. Taigi cukranendrių kirtėjų visur reikia, ir moka jiems didžiausius pinigus. Ne kiekvienas turi ūgį ir jėgos cukranendrėms kirsti. O aš tinku. Man lengvai eina bet koks darbas!

— Tai tu nori, kad mes persikeltume į Šiaurės Kvinslandą, Lukai?

— Taip.

Per jo petį Megė žiūrėjo į Drohedą už didžiulių langų: blyškieji eukaliptai, sodybos pievos, medžių ruožas. Nebegyventi Drohedoje! Išvažiuoti, kur jos nesuras vyskupas Ralfas, gyventi, žinant, kad niekada jo nebepamatysi, visiems laikams susisieti su šituo svetimu žmogumi, kuris sėdi priešais, ir kelio atgal nebus... Jos pilkos akys apsistojo ties gyvu, nekantriu Luko veidu ir pasidarė dar gražesnės, bet aiškiai liūdnesnės. Jis tai pajuto, nors ji žvelgė taip pat tiesiai, akys nesudrėko nuo ašarų, nenusileido lūpų kampučiai. Bet Lukui buvo ne galvoj, kokie sielvartai galėtų slėgti Megei širdį, jis neketino jos įsileisti į savo gyvenimų tiek, kad paskui turėtų jaudintis. Reikia pripažinti, kad ji geras laimikis žmogui, kuris norėjo vesti Dotę Makferson iš Bingelio, bet Megės fizinis patrauklumas, sukalbamas būdas tik dar labiau skatino Luką saugoti nuo jos savo širdį. Nė viena moteris, net tokia miela ir graži kaip Megė Klieri, negaus ant jo valios ir jam nekomanduos!