Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Jie važiavo į Danglou miestukų, iš kur buvo tik penkiasdešimt mylių iki Kernso, galutinės šiaurinės stoties geležinkelio linijoje, einančioje palei visą Kvinslando pakrantę. Daugiau kaip tūkstantis mylių siauruku kratančiame ir siūbuojančiame į visas puses vagone, kur visos vietos užimtos, nei tau atsigulti, nei kojų ištiesti. Nors vietovė buvo tankiau apgyventa negu Džilis ir kur kas vaizdingesnė, Megė neturėjo jėgų domėtis.

Skaudėjo galvą, pykino, karštis buvo nepakeliamas, Džilyje taip niekad nekepino. Gražutė rausvo šilko vestuvinė suknelė susitepė nuo suodžių, lekiančių pro langą, oda pasidarė lipni nuo prakaito, bet labiau už visus nepatogumus slėgė tai, kad ji jau beveik nekentė Luko. Kelionė jo, matyt, nė kiek nevargina ir negadina nuotaikos, sėdi sau kaip niekur nieko ir plepa su dviem vyriškiais, važiuojančiais į Kardvelį. Į ją pažvelgė tik porą kartų, tada, kai atsistojęs pasilenkė per ją prie lango taip neatsargiai, kad ji net susigūžė, ir išmetė laikraštį kažkokiems žinių ištroškusiems apskurėliams, kurie stovėjo palei bėgius su plieniniais plaktukais ir šaukė:

— Laikraštį! Laikraštį!

— Kelio remontininkai, bėgius tikrina, — paaiškino Lukas atsisėsdamas.

Jis, regis, nė kiek neabejojo, kad Megė tokia pat patenkinta kaip ir jis, puikiausiai jaučiasi ir žavisi lekiančia pro šalį pajūrio lyguma. O ji sėdėjo ir žiūrėjo, bet nematė ir ėmė nekęsti tos žemės, dar neįkėlusi į ją kojos.

Kardvelyje tiedu vyriškiai išlipo, o Lukas nuėjo į kioską kitapus bėgių ir atnešė į laikraštį suvyniotos keptos žuvies su bulvių traškučiais.

— Sako, Kardvelio žuvis — tiesiog pasaka, Megana. Geriausia žuvis pasaulyje. Še, paragauk, pupyte. Pirmukart užkirsi tikro Bananų krašto valgio. Sakau tau, niekur nėra taip gerai kaip Kvinslande.

Megė žvilgtelėjo į žuvies gabalėlius, tokius riebius, kad net varvėjo taukai, užsispaudė nosine burną ir puolė į tualetą. Kai iš ten po kiek laiko išėjo visa drebėdama ir išbalusi, Lukas laukė koridoriuje.

— Kas nutiko? Blogai jautiesi?

— Nuo pat Gundivindžio blogai jaučiuosi.

— O kad tave! Ko nesakei?

— O ko tu pats nematei?

— Kad man atrodei visai nieko.

— Ar dar toli? — paklausė ji, nebenorėdama daugiau tos kalbos.

— Trys valandos, o gal ir visos šešios. Čia tvarkaraščio nelabai žiūrima. Tie vyrai išlipo, vietos dabar į valias, tai atsigulk, o kojytes man ant kelių pasidėk.

— Ko čia šneki su manim kaip su mažu vaiku! — piktai nutraukė jį Megė. — Verčiau jie būtų išlipę prieš dvi dienas Bandaberge!

— Na klausyk, Megana, būk gerutė. Kiek čia beliko. Tiktai Talis ir Inisfeilas, o tada jau Danglou.

Iš traukinio jie išlipo pavakare. Megė laikėsi įsikibusi Lukui į parankę, nė žingsnio nepasileisdama, bet per išdidumą neprisipažino, kad vos pastovi. Lukas paklausė stoties viršininką, kur yra paprastesnis viešbutis, paėmė lagaminus ir nuėjo gatve, o Megė nusekė iš paskos svyruodama kaip girta.

— Visai čia pat, kvartalo gale, anoj pusėj gatvės, — paguodė Lukas. — Tas baltas dviejų aukštų griozdas.

Nors kambarėlis buvo mažas ir prigrūstas didelių Viktorijos stiliaus baldų, Megė pasijuto čia kaip rojuj ir susmuko ant dvigulės lovos kraštelio.

— Gulkis, pupyte, pagulėk lig vakarienės. O aš eisiu apsidairysiu, — pasakė Lukas.

Jis neskubėdamas išėjo iš kambario, žvalus ir guvus kaip ir vestuvių rytą. Tai buvo šeštadienį, o dabar jau ketvirtadienis, po penkių dienų sėdėjimo sausakimšuose vagonuose tarp cigarečių dūmų ir suodžių.

Lova siūbavo į taktą su monotonišku ratų bildesiu, bet Megė su dėkingumu įsikniaubė į pagalvę ir miegojo, miegojo...

Kažkas buvo numovęs batelius ir kojines ir užklojęs paklode; Megė sukrutėjo, atsimerkė ir apsidairė. Ant palangės, užsikėlęs kojų, sėdėjo Lukas ir rūkė. Išgirdęs Megę, jis pasisuko ir nusišypsojo.

— Tai bent jaunamartė! Laukiu nesulaukiu, kada gi bus tas medaus mėnuo, o mano žmonelė drunija kone dvi dienas iš eilės! Jau buvau ėmęs nerimauti, kai niekaip negalėjau prižadinti, bet paskui šeimininkas pasakė, kad moterims taip būna nuo važiavimo traukiniu ir drėgmės. Sako, reikia tik duot išsimiegoti, ir viskas! O kaip tau dabar?

Megė atsisėdo visa sustingusi, pasirąžė ir nusižiovavo.

— Dėkui, jaučiuosi kur kas geriau. Ak, Lukai! Aš iš tikro esu ir jauna, ir stipri, bet aš esu moteris! Ne bet kokių kankynę galiu ištverti kaip kad tu.

Lukas priėjęs atsisėdo ant lovos krašto, ramindamas ir atgailaudamas paglostė jai rankų.

— Dovanok, Megana. Nepagalvojau, kad moterims kitaip. Matai, neįpratęs prie žmonos. Ar valgyt nori, brangute?

— Mirštu kaip noriu! Tik pagalvok — beveik savaitę nevalgiusi!

— Tai išsimaudyk, apsivilk švarią suknelę, ir eisim apžiūrėt miesto...

Lukas nusivedė Megę į kinų kavinę greta viešbučio, ir ji pirmąkart paragavo rytietiškos virtuvės patiekalų. Buvo taip išalkusi, kad bet kas būtų atrodę skanu, o čia buvo tiesiog nuostabu. Ir visai nesvarbu, iš ko padaryta — žiurkių uodegų, banginio pelekų ar vištos žarnų, kaip buvo pasakojama Džilenboune, kur vienintelėje kavinėje graikai patiekdavo jautienos kepsnį su bulvių traškučiais. Lukas popieriniame maišelyje atsinešė iš viešbučio du butelius alaus ir įkalbėjo Megę išgerti visą stiklinę, nors ji alaus ir nemėgo.

— Su vandeniu iš pradžių atsargiau, — patarė jis. — Nuo alaus bent nereikės lakstyti.

Paskui paėmė ją po ranka ir nusivedė aprodyti Danglou taip išdidžiai, lyg miestukas būtų jo nuosavybė. Bet Lukas juk buvo Kvinslande gimęs. Ak, koks tas Danglou! Ir iš pažiūros, ir kitomis savybėmis jis toli gražu ne toks kaip Vakarų miestukai. Dydžio gal kaip ir Džilis, bet užuot nei šiaip, nei taip išdrikęs į nesibaigiančią pagrindinę gatvę, Danglou buvo išsistatęs tvarkingais keturkampiais kvartalais, o visos parduotuvės ir namai nudažyti ne rudai, bet baltai. Langai su horizontaliai atsidarančiais viršulangiais, turbūt, kad geriau vėdintųsi, ir kur tik galima, apsieinama visai be stogo, pavyzdžiui, kino teatre: ten yra ekranas, sienos su tais viršulangiais ir eilės brezentinių sulankstomų kėdžių kaip laivo denyje, o stogo nėra.

Aplinkui iš visų pusių miestukų spaudžia tikros džiunglės. Visur driekiasi, vyniojasi gebenės — lipa į stulpus, ant stogų ir sienų. Medžiai auga kur pakliuvo, kad ir vidury kelio, yra apie medį pastatytų namų, — o gal kartais medis namo vidury išaugo kiaurai stogą. Sunku pasakyti, kas atsirado pirma, ar medžiai, ar žmonių būstai, įspūdis toks, kad viskas nesuvaldomai, audringai auga. Kokoso palmės, kur kas išlakesnės ir tiesesnės už Drohedos eukaliptus, linguoja lapus aukštame svaiginamai mėlyname danguje; kur tik pažvelgsi, visos spalvos liepsnote liepsnoja. Čia ne ta įprasta Megei rudai pilka žemė. Visi medžiai tartum žydi — jie purpuriniai, oranžiniai, skaisčiai raudoni, mėlyni, balti.

Daug ten kinų juodomis šilkinėmis kelnėmis, nedidukais baltais su juodu bateliais ir baltomis puskojinėmis, baltais stačiu kaklu marškiniais, ant nugaros nukarusia kasele. Vyrai ir moterys tokie vienodi, kad sunku ir atskirti. Ir, regis, kinų rankose beveik visa miestelio prekyba; prie didelės universalinės parduotuvės, tokios turtingos, kad Džilyje nieko panašaus nepamatysi, kabo iškaba su kiniška pavarde „A Vongas”.

Visi namai pastatyti ant aukštų polių kaip senasis vyresniojo avininko namas Drohedoje. Dėl to, paaiškino Lukas, kad kuo daugiau prieitų oro ir kad termitai nesugraužtų, o jie gali naujų namų nuversti per metus. Kiekvieno polio viršuje skardinė plokštelė žemyn nulenktais kraštais: termitų liemuo nesilanksto pusiau, ir jie negali peršliaužti tos skardinės užtvaros ir pasiekti medinių namo dalių. Aišku savaime, polius jie doroja, bet kai polis būna jau išgraužtas, jį pakeičia nauju. Tai daug lengviau ir pigiau, nei statyti naujų namų. Sodeliai prie namų — daugiausia kaip džiunglės, ten tik bambukai ir palmės, tartum šeimininkai būtų liovęsi palaikyti tvarkų.