Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Lukas nubudo ir atsisuko į ją, ji pajuto, kaip jis bučiuoja petį, bet buvo taip pavargusi, išsiilgusi namų, jog nebesidrovėjo, nebesistengė apsikloti.

— Nagi, Megana, leisk į tave pasižiūrėt, būk gera mergytė, atsisuk, — paliepė Lukas uždėjęs ranką jai ant klubo.

Tą rytą jai viskas buvo vis tiek; atsisuko raukydamasi iš skausmo ir gulėjo žvelgdama į jį negyvu žvilgsniu.

— Man nepatinka Megana, — pasakė ji, tik šitaip įstengdama protestuoti. — Noriu, kad vadintum mane Mege.

— O man nepatinka Megė. Bet jei tu taip labai nemėgsti Meganos, vadinsiu Meg. — Jis svajingai nužvelgė visą jos kūną. — Kokia tu graži. — Palietė krūtį, rausvas spenelis buvo lygus, abejingas. — Ypač va čia. — Sukėlęs aukštyn pagalves, Lukas atsilošė į jas ir nusišypsojo. — Nagi, Meg, pabučiuok mane. Dabar tavo eilė mane pamylėti, gal tau tai patiks geriau, a?

Per amžius daugiau nebenorėsiu tavęs bučiuoti, galvojo ji, žiūrėdama į ilgą raumeningą kūną; tamsūs susirangę plaukai nuo krūtinės siauru ruoželiu ėjo pilvo link, žemiau krūmijosi, ir ten kyšojo apgaulingai menkas ir nekaltas diegelis, galintis sukelti tokį skaudėjimą. O kokios plaukuotos jo kojos! Megė užaugo tarp vyrų, kurie prie moterų niekad nenusirengdavo, bet per karščius pro atsegtas marškinių apykakles būdavo matyti plaukuotos krūtinės. Jie visi buvo šviesiaplaukiai ir dėl to nė kiek neatstumiantys; šitas tamsiaplaukis svetimas, bjaurus. Ralfo galva tokia pat tamsi, bet Megė gerai prisiminė jo rudą lygią, beplaukę krūtinę.

— Daryk kaip pasakyta, Meg! Bučiuok mane.

Pasilenkusi ji pabučiavo; Lukas suėmė krūtis ir liepė vėl bučiuoti, vieną jos ranką pastūmėjo žemyn prie slėpsnų. Ji atitraukė nenorom bučiuojančias lūpas nuo jo lūpų ir su pasibaisėjimu pažvelgė į tai, kas gulėjo po delnu, keitėsi, augo.

— Ak, Lukai, nebereikia daugiau! — sušuko ji. — Labai prašau, nebereikia! Prašau tave, nebereikia!

Mėlynos akys atidžiai, lyg spėliodamos nužvelgė ją.

— Negi taip jau ir skauda? Na gerai, padarysim kitaip, tik susimildama pasistenk nebūti tokia medinė!

Užsitraukęs ją ant savęs, praskėtė jos kojas, kilstelėjo pečius ir apžiojo krūtį kaip tą vakarą automobilyje, kai ji pasižadėjo už jo teketi. Šitaip dar buvo pakenčiama; bent nebesibrauna gilyn, ir skauda tik kaip nuo bet kokio judesio. Kokie keisti tie vyrai, šitai jiems atrodo didžiausias malonumas. Pasibjaurėtina, pasityčiojimas iš meilės. Jei Megė nebūtų tikėjusis, kad tai užsibaigs vaiko atsiradimu, būtų kategoriškai atsisakiusi daugiau taip daryti.

— Suradau tau darbą, — pasakė Lukas per pusryčius viešbučio valgykloje.

— Kaip, Lukai? Tu man neleisi net namų sutvarkyti, kad būtų jauku? Juk ir namų dar neturim!

— Visai nėra reikalo nuomotis namų, Meg. Aš eisiu cukranendrių kirsti, jau susitariau. Geriausiam Kvinslando kirtėjų būryje yra švedų, lenkų ir airių, o jiems vadovauja toks Arnė Svensonas; kai tu miegojai po kelionės, buvau pas jį nuėjęs. Jam vieno žmogaus trūksta, ir sutinka mane išmėginti. Tai aš ir gyvensiu barake su jais. Dirbsim šešias dienas per savaitę, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Ir dar ne viskas — mes važinėsim visur pajūriu, kur tik atsiras darbo. Uždarbis priklausys nuo to, kiek prikirsiu, ir jei tiksiu dirbti pas Arnę, gausiu po dvidešimt svarų per savaitę. Dvidešimt svarų! Įsivaizduoji?

— Lukai, tai tu nori pasakyti, kad mes negyvensim kartu?

— Negalima, Meg! Vyrai nesutiks, kad barake gyventų moteris, o kam dėl tavęs vienos namas? Juk ir tu gali dirbti, vis bus daugiau pinigų ūkiui.

— Bet kurgi aš gyvensiu? Ir kokį darbą dirbsiu? Juk avių čia nėra?

— Nėra, deja. Užtat aš tau suradau darbą, kur galėsi ir gyventi, Meg. Ir maistą gausi, man nereikės leisti pinigų. Tarnausi Himelhoche pas Liudvigą Miulerį. Jis stambiausias cukranendrių plantatorius apygardoje, o jo žmona luoša ir negali namuose tvarkytis. Rytoj rytą tave ten nuvešiu.

— O kada mes matysimės, Lukai?

— Sekmadieniais. Liudis žino, kad mes vedę, ir nieko prieš, jei sekmadieniais nebūsi.

— Ką gi, iš tikrųjų viską sutvarkei, kaip tau reikėjo, ar ne?

— Žinoma. Meg, mes būsim turtingi! Dirbsim iki devinto prakaito, taupysim kiekvieną pensą ir neilgai trukus galėsim nusipirkti puikiausią ūkį Vakarų Kvinslande. Keturiolika tūkstančių aš jau turiu Džilio banke, po du tūkstančius kasmet ten vis prisidės, o mudu per metus galim užpelnyti tūkstantį tris šimtus ar net daugiau. Taip bus neilgai, širdut, garbės žodis. Na, nusišypsok ir sutik, dėl manęs, a? Kam tas išsinuomotas namas — kuo daugiau padirbėsim, tuo greičiau ir turėsim nuosavą virtuvę.

— Jei taip nori... — Megė žvilgtelėjo į rankinę. — Lukai, ar tu paėmei mano šimtą svarų?

— Padėjau į banką, Meg. Negi nešiosies visur tiek pinigų.

— Bet tu paėmei visai visus! Aš nebeturiu nė penso! O jei bus kokių išlaidų?

— Na ir iš kur tos išlaidos? Rytoj rytą būsi Himelhoche, ką gi ten pirksi? Už viešbutį aš užmokėsiu. Suprask pagaliau, kad ištekėjai už darbininko, Meg, tu ne kokia išpaikinta turtuolio dukrelė, aptekusi pinigais. Tavo algą Miuleris mokės į mano sąskaitą banke, ten eis ir manoji. Aš neišleidžiu nieko sau, Meg, juk tu žinai. Nė vienas neliesim to, kas banke, nes tai mūsų ateitis, mūsų ūkis.

— Taip, suprantu. Tu labai išmanus, Lukai. Bet jeigu aš turėsiu vaikutį?

Vieną akimirką Lukas panoro pasakyti jai teisybę, kad vaiko nebus, kol nebus ūkio, bet apsigalvojo, kažką išvydęs jos veide.

— Na, kada dar kas bus... Geriau, kad nebūtų, kol neturim ūkio, tai ir tikėkimės, kad neatsiras.

Nei namų, nei pinigų, nei vaikų. Po teisybei, tai ir vyro nėra. Megė susijuokė. Ėmė juoktis ir Lukas, pakėlė arbatos puoduką, tartum skelbdamas tostą.

— Už balionus! — pasakė jis.

Rytą jie išvažiavo į Himelhochą vietiniu autobusiuku— tai buvo senas dvylikos vietų „Fordas” su langais be stiklų. Megė jautėsi geriau, nes Lukas jos nebelietė, kai pati atkišo jam krūtį, ir tai jam, regis, patiko nė kiek ne mažiau kaip ir anoji baisybė. Kad ir labai Megė norėjo vaikų, daugiau tai baisybei nebesiryžo. Pirmą sekmadienį, pasakė ji sau, kai jau visai nebeskaudės, bus galima vėl pamėginti. O gal vaikutis jau ir taip bus, ir nebereikės dėl to vargti, kol nepanorės kito. Nušvitusiomis akimis, susidomėjusi ji ėmė žvalgytis aplinkui, o autobusiukas pukšėjo raudonu keliu.

Vaizdas toks, kad kvapą gniaužia, visai ne tas, kas Džilyje; reikia pripažinti, čia tiek didybės ir grožio, Džilyje to nėra. Iškart matyti, kad drėgmės nestinga. Žemė skaisčiai raudona kaip ką tik pralietas kraujas, o ten, kur laukai nepūdymuoja, koks nuostabus kontrastas: ilgi ryškiai žali lapai linguoja penkiolikos dvidešimties pėdų aukštyje ant raudonų stiebų, storų kaip vyro ranka. O Lukas susižavėjęs pasakoja, kad niekur pasaulyje cukranendrės neužauga tokios aukštos ir neturi tiek cukraus kaip čia, ir derliai čia užvis didžiausi. Šios skaisčiai raudonos žemės sluoksnis apie šimtas pėdų, ir joje tiek maisto medžiagų ir kaip tik tokių, kokių reikia, o dar lyja, kaipgi cukranendrės nebus tokios puikios. Ir niekur daugiau pasaulyje jų nekerta baltieji vyrai, o jeigu baltajam reikia pinigų, jis lėks per lauką kaip pašėlęs.

— Tu tikras oratorius, Lukai, — ironiškai ištarė Megė.

Lukas įtariai į ją pašnairavo, bet nutylėjo, nes autobusiukas jau sustojo kelio pakrašty ten, kur jiems reikėjo išlipti.

Himclhochas buvo didelis baltas namas kalno viršūnėje, paskendęs tarp bananų, kokoso palmių ir gražių mažesnių palmių, kurių didelės žalios lapų vėduoklės buvo išsiskleidusios tartum povų uodegos. Nuo nemalonių šiaurvakarių musonų namą saugojo keturiasdešimties pėdų aukščio bambukų giraitė; nors namas buvo pastatytas ant kalno, jis dar stovėjo ant penkiolikos pėdų aukščio polių.