Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Lukas nešė lagaminą, Megė ėjo šalia raudonu keliu vis taip pat padoriai apsirengusi, su kojinėmis ir aukštakulniais bateliais, su skrybėle nukarusiais kraštais. Cukranendrių karaliaus namie nebuvo, bet kai jie užlipo laiptais, į verandą su ramentais atėjo jo žmona. Ji šypsojosi, ir pažvelgus į malonų gerą veidą, Megei iškart palengvėjo.

— Prašom, prašom! — pakvietė ji grynai australiška tartimi.

Mege buvo tikėjusis išgirsti kalbant vokiškai, todėl neapsakomai nudžiugo. Lukas pastatė lagaminą, paspaudė šeimininkei ranką, — ji kilstelėjo dešinę nuo ramento, — ir tuoj pat nudundėjo laiptais žemyn, kad suspėtų į grįžtantį autobusiuką. Dešimtą valandą prie alinės jį pasiims Arnė Svensonas.

— Kuo jūs vardu, ponia O’Nyl?

— Megė.

— Malonu. O aš — Anė, geriausia taip mane ir vadinkit. Jau visas mėnuo, kai išėjo mūsų mergina, buvo taip liūdna, bet kad nelengva surasti gerą pagalbininkę, tai aš ir plūkiausi viena. Mūsų tik du, Liudis ir aš, vaikų neturim. Manau, jums pas mus patiks, Mege.

— Žinoma, taip, ponia Miuler... Ane.

— Eime, parodysiu jums kambarį. Ar lagaminą pasinešit? Iš manęs nešike, deja, nekokia.

Kambarys, kaip ir visas namas, buvo įrengtas paprastai, asketiškai, bet buvo toje vienintelėje pusėje, kur vaizdo neužstojo medžių siena, ir turėjo tą pačią verandą, kaip ir svetainė, kuri Megei pasirodė visai plika, vien pinti baldai, jokių draperijų.

— Aksomas ir net kartūnas čia netinka dėl karščio, — paaiškino Anė. — Taip ir gyvenam tarp vytelių, ir patys rengiamės tik padorumo dėlei. Reikės ir jus pripratinti, antraip pražūsit. Prisirengusi nežmoniškai.

Ji pati buvo su palaidinuke be rankovių, didele iškirpte ir su šortais, iš kurių karojo tirtančios, negalios susuktos kojos. Ir Megė po akimirkos buvo apsirengusi taip pat, drabužius jai paskolino Anė, o paskui reikės įtikinti Luką, kad nupirktų. Buvo didelis pažeminimas aiškinti, kad vyras neleidžia turėti jai pinigų, bet kai susikrimto dėl to, mažiau begalvojo, kaip nejauku būti pusnuogei.

— Hm, kai su mano šortais jūs, jie atrodo kur kas gražesni, — tarė Anė ir linksmai aiškino toliau: — Malkų prineš Liudis, jums nereikės nei kapoti, nei vilkti laiptais aukštyn. Gaila, kad neturim elektros, kaip kiti, kurie gyvena arčiau Danglou, bet valdžia niekaip nepaslenka. Kitais metais linija gal ir pasieks Himelhochą, o lig tol, deja, reikės tenkintis ta bjauria krosnim. Bet palaukit, Mege! Kai tik duos mums srovę, tą pat minutę turėsim ir elektrinę viryklę, ir šviesą, ir šaldytuvą.

— Aš įpratusi be viso to apsieiti.

— Taip, bet ten, iš kur jūs kilusi, karštis sausas. Čia nepalyginti sunkiau. Kad kokios, dar jūsų sveikatai gali pakenkti. Dažnai taip pasitaiko moterims, gimusioms ir augusioms kitur; kažkas ne taip su krauju. Juk žinot, mes esam toje pačioje platumoje, tik pietuose, kaip Bombėjus ir Rangūnas šiaurėje; netinkamas kraštas nei žvėriui, nei žmogui, jei jis ne čia gimęs. — Ji nusišypsojo. — Ak, kaip malonu, kad jūs jau čia! Mes puikiausiai gyvensim! Ar mėgstat skaityti? Mudu su Liudžiu baisiausiai mėgstam.

Megė nušvito.

— O taip!

— Nuostabu! Ne taip ilgėsitės savo gražuolio vyro.

Megė neatsakė. Ilgėtis Luko? Argi jis gražus? Jai atėjo mintis, kad būtų visai laiminga, jei daugiau jo niekad nebematytų. Tik kad jis jos vyras, pagal įstatymą jos gyvenimas nebeatsiejamas nuo jo. Ir nieko ji negali dėl to kaltinti, vien save — juk žinojo, ką daro. Bet gal kai atsiras kiek reikia pinigų ir jie įsigis ūkį Vakarų Kvinslande, bus galima su Luku gyventi kartu, geriau pažinti vienam kitą, viskas susitvarkys, ir jie sutars.

Juk neblogas jis žmogus ir nėra nemalonus, tik labai ilgai buvo vienas, dėl to nemoka derintis prie kito. Ir paprastas, turi vieną vieninteli tikslą, dėl nieko daugiau nesikankina. Tai, ko jis trokšta, net svajoja, visai konkretus dalykas, ir už nepaliaujamą triūsą, tvirtą visko atsižadėjimą iš tikrųjų gaus apčiuopiamų atpildą. Už tai reikia jį gerbti. Nė akimirką Megė nesuabejojo, kad jis galėtų išleisti pinigus kokiems nors malonumams; kaip sako, taip ir yra nusistatęs: pinigai liks banke.

Visa bėda, kad jam nebuvo nei laiko, nei noro suprasti moterį, jis tarsi net nenumanė, kad moteris labai nuo jo skiriasi, kad jai reikia visai ko kita negu jam, kaip ir jam reikia tokių dalykų, kurie nereikalingi moteriai. Ką gi, galėjo būti ir blogiau. Jis galėjo įtaisyt jų dirbti pas žmones, daug abejingesnius, ne tokius atidžius ir malonius kaip Anė Miuler. Ant šito kalno jai neatsitiks nieko bloga. Tiktai kad Droheda taip toli!..

Megė vėl prisiminė Drohedų, kai jos, apėjusios visus namus, sustojo verandoje ties svetaine, žvelgdamos į Himelhocho žemes. Plačiausi cukranendrių laukai (vis dėlto ne kaip ganyklos, nes nėra jau tokie platūs, kad neaprėptum žvilgsniu) vilnijo vėjyje, vešli lietaus išprausta žaluma nerimdama žvilgėjo, leidosi nuolaidžiu šlaitu žemyn link džiunglėmis apaugusios didelės upės, daug platesnės už Barvoną. Anapus upės cukranendrių plantacijos vėl kilo įkalnėn, tarp skaudžiai žalių kvadratų it kraujas raudonavo pūdymų ploteliai, ir taip iki pat didžiulio kalno papėdės, kur baigėsi dirbama žemė ir prasidėjo džiunglės. Už to kalno, dar atokiau, stūksojo kitos viršūnės ir nyko purpuriniame tolyje. Dangaus mėlynė čia buvo sodresnė, tirštesnė negu Džilyje, užversta baltomis kupetomis tankių išsipūtusių debesų, visos spalvos daug skaistesnės, gyvesnės.

— Tas kalnas vadinasi Barti Fryris, — pasakė Anė, rodydama į vienišą viršūnę. — Šeši tūkstančiai pėdų virš jūros lygio. Sako, ten vien alavas, bet niekaip neįmanoma per džiungles pasiekti.

Sunkus tingus vėjo gūsis atnešė stiprų pykinantį dvokų, kurio Megė negalėjo atsikratyti nuo tos akimirkos, kai išlipo iš traukinio. Tartum puvėsiai, bet ne visai puvėsiai; kvapas nepakeliamai saldus, skvarbus, tiesiog apčiuopiamas ir niekad neišsisklaido, kad ir kaip stipriai pūstų vėjas.

— Tas kvapas melasos, juodojo sirupo, — paaiškino Anė, pastebėjusi Megę raukant nosį, ir užsidegė pirktinę cigaretę.

— Bjaurus kvapas.

— Taigi. Dėl to ir rūkau. Na, šiek tiek pripranti, bet ne taip kaip kiti kvapai — jis niekada visiškai neišnyksta. Dieną naktį čia visuomet atsiduoda melasa.

— O kas ten per pastatai prie upės, su juodais kaminais?

— Ten fabrikas. Perdirba cukranendres į cukraus žaliavą. O sausos cukranendrių liekanos vadinamos išspaudomis. Ir tas išspaudas, ir cukraus žaliavą veža į pietus, į Sidnėjų, toliau valyti. Iš žaliavos daro melasą, sirupą, bastrą, cukrų ir skystą gliukozę. Iš išspaudų gamina statyboms presuotas plokštes, panašiai kaip masonitą. Niekas nenueina perniek, absoliučiai niekas. Dėl to net dabar, kai tokia krizė, auginti cukranendres labai pelningas verslas.

Arnė Svensonas buvo šešių pėdų dviejų colių ūgio, visai tokio kaip Lukas, ir toks pat gražus. Nuogas kūnas, nuolat būdamas saulėje, nudegęs tamsiai rudai, galva — kupeta šviesiai geltonų garbanų; dailūs švediški bruožai tokie panašūs į Luko, kad iškart matei, kaip daug to paties šiaurietiško kraujo teka škotų ir airių gyslomis.

Lukas buvo nebe su moleskino kelnėm ir baltais marškiniais, o su šortais. Juodu su Arne sėdo į senutėlį švokštuojantį sunkvežimi ir nuvažiavo link Gundivindžio, kur jo vyrai kirto cukranendres. Padėvėtas dviratis, kurį Lukas buvo nusipirkęs, gulėjo kėbule prie lagamino. Lukas nesitvėrė iš noro pradėti darbą.

Vyrai dirbo nuo aušros, ir, kai prie barakų pasirodė Arnė, o jam įkandin Lukas, jie net nepakėlė galvų. Jų visų apranga buvo vienoda: šortai, batai ir storos vilnonės kojinės bei medžiaginės panamos. Lukas net prisimerkęs žiūrėjo į dirbančius vyrus — jie atrodė iš tikrųjų savotiškai. Nuo galvos iki kojų juodi kaip anglis, ant krūtinių, rankų, nugarų rausvi prakaito išgraužti ruožai.