Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nuo suodžių ir purvo, — paaiškino Arnė. — Pirma cukranendres apdeginam, tada kertam.

Jis pasilenkė prie įrankių, vieną padavė Lukui, kitą pasiėmė sau.

— Čia peilis, — pasakė sverdamas savąjį. — Su juo ir kerta cukranendres. Visai nesunku, kai moki.

Šypsodamas jis pademonstravo, kaip tai daroma, ir pasistengė, kad atrodytų kur kas lengviau nei iš tikrųjų.

Lukas apžiūrėjo rankoje suspaustą baisų ginklą, visai nepanašų į Vakarų Indijos mačetę. Jo galas, užuot smailėjęs, buvo platus, trikampis, o vienam šone ašmenys baigėsi klastingu kabliu tarsi gaidžio pentinas.

— Mačetė per maža Šiaurės Kvinslando cukranendrėms, — pasakė Arnė, viską parodęs. — O čia daikčiukas kaip reikiant, pats pamatysi. Žiūrėk, kad neatšiptų. Na, sėkmės!

Ir jis nuėjo į savo sklypą, o Lukas valandėlę stovėjo nesiryždamas. Paskui truktelėjo pečiais ir pradėjo. Labai greit jis suprato, kodėl tas darbas skiriamas vergams ir žmonėms tos rasės, kuri tiek nesumani, jog nesugalvoja pasiieškoti lengvesnio pragyvenimo būdo; kaip vilnų kirpimas, pagalvojo jis kreivai šypteldamas. Pasilenki, kerti, atsitiesi, tvirtai suimi griozdišką sunkia viršūne stiebą, perleidi per rankas numušdamas lapus, numeti tvarkingai į krūvą, eini toliau, pasilenki, kerti, atsitiesi, kerti, numeti į krūvą...

Cukranendrėse knibždėte knibžda visokių gyvių: paprastų ir sterblinių žiurkių, tarakonų, rupūžių, vorų, gyvačių, vapsvų, musių ir bičių. Pilna padarų, galinčių bjauriai įkąsti ar skaudžiai Įgelti. Dėl to kirtėjai pirmiausia ir apdegina cukranendres — verčiau jau dirbti tarp nešvarių suodinų augalų negu tarp visų tų parazitų žaliame lauke. Bet vis tiek juos gelia, kanda, kerta. Jei ne batai, kojos Lukui būtų dar labiau nukentėjusios negu rankos, bet nė vienas kirtėjas nedirba su pirštinėmis. Pirštinės trukdo, o šitame lošime laikas — pinigai. Be to, pirštinės rodo ištižimą.

Saulei leidžiantis Arnė šūktelėjo, kad jau gana, ir priėjo pasižiūrėti, kaip sekėsi Lukui.

— Ehė, drauguži, neblogai! — sušuko jis plodamas Lukui per nugarą. — Penkios tonos pirmą dieną visai neblogai!

Iki barakų buvo netoli, tačiau tropikų naktis sutemo taip staiga, kad jie pasiekė namus jau tamsoje. Pirmiausia visi nuogi sulindo į bendrų dušą, o iš ten, apsivynioję apie klubus rankšluosčius, patraukė į barakus, kur tą savaitę einantis virėjo pareigas kirtėjas laukė privertęs ant stalo kalnus valgių, kokius gerai mokėjo pagaminti. Tądien buvo jautiena su bulvėmis, paplotėliai ir pudingas su uogiene; vyrai susėdo ir godžiai sutaršė viską iki paskutinio trupinėlio.

Ilgame rifliuotos skardos barake stovėjo dvi eilės geležinių lovų; dūsaudami ir keikdami cukranendres rinktiniais žodžiais, kokių galėjo pavydėti net jaučių varovas, kirtėjai suvirto nuogi ant nebalintos drobės paklodžių, užsitraukė tinklelius nuo moskitų ir po valandėlės jau miegojo, pro reto audeklo uždangalus buvo matyti neaiškūs pavidalai.

Arnė sulaikė Lukų.

— Parodyk rankas. — Jis apžiūrėjo kraujuojančius rėžius, pūsles, sugeltas vietas. — Pirmiausia gerai nuplauk, paskui patepk šituo tepalu. Ir patariu kas mielą vakarą ištrinti kokoso aliejum. Rankas turi kaip reikiant, ir jei nugara atlaikys, būsi geras kirtėjas. Per savaitę apsiprasi, nebe taip skaudės.

Kiekvieną gražaus kūno raumenėlį Lukui savaip maudė, ir jis nejautė nieko daugiau, tik begalinį nepakeliamą skausmą. Pasitepęs ir apsirišęs rankas, išsitiesė ant skirtos jam lovos, užsitraukė tinklelį ir užsimerkė, kad nebematytų jį supančio tvankių ankštų buveinių pasaulio. Jei būtų žinojęs, kur pateks, nieku gyvu nebūtų eikvojęs sveikatos su Mege; jos vaizdas nublanko, tapo nereikalingas, nepageidaujamas, tartum užkištas į atokiausią sąmonės kertelę. Jau buvo aišku, kad kol kirs cukranendres, Megės jam nereikės.

Iš tikrųjų, kaip buvo sakęs Arnė, praėjo savaitė, kol jis užsigrūdino ir jau nukirsdavo per dieną aštuonias tonas, visiems privalomą normą. Tada Lukas sumanė pralenkti Arnę. Norėjo daugiau uždirbti, gal net tapti partneriu. Bet užvis labiausiai troško matyti į save atkreiptus visų žvilgsnius — tokius pat, kokie lydėjo Arnę; Arnė buvo čia beveik dievas, geriausias kirtėjas Kvinslande, o tai galbūt reiškė, kad ir geriausias pasaulyje. Kai šeštadienio vakare jie nuvažiavo į miestelį, vietiniai vyrai lenktyniavo vaišindami Arnę romu ir alum, o moterys sukosi apie jį kaip musės apie medų.

Arnė ir Lukas buvo daug kuo panašūs. Abu turėjo tuštybės, abiem širdį glostė susižavėjusių moterų žvilgsniai, bet žvilgsniais viskas ir apsiribojo. Moterims jie savęs negalėjo duoti, viską atidavė cukranendrėms.

Lukui tas darbas turėjo grožio ir kančios — regis, visų gyvenimą jis laukė, kad tai pajustų. Susilenki, atsitiesi, vėl susilenki — tai ritmingas ritualas, kurį atlikdamas tarsi dalyvauji apeigose, skirtose tik išrinktiesiems. Nes jei dirbsi puikiai, aiškino stebėdamas jį Arnė, būsi pats geriausias darbininkas, kuriam pasaulyje nėra lygių; kad ir kur būdamas, galėsi didžiuotis savimi, nes iš tavo sutiktų žmonių beveik niekas neištvers dienos cukranendrių plantacijoje. Anglijos karalius, ir tas nėra už tave pranašesnis, ir jei Anglijos karalius tave pažinotų, žavėtųsi tavimi. Gali su gailesčiu ir panieka žiūrėti į gydytojus, advokatus, plunksnagraužius ir kitokius pasipūtėlius. Kirsti cukranendres taip, kaip kerta pinigų trokštantis baltasis, — tai pats didžiausias žygdarbis.

Lukas sėdasi ant savo lovos krašto, jausdamas, kaip išsipučia rankų raumenys lyg sumazgytos virvės, žvelgia į pūslėtus, randuotus delnus, ilgas dailias įdegusias kojas ir šypsosi. Tas, kuris gali šitaip dirbti ir nepatrūkti, ir dar dirbti su pasimėgavimu, yra tikras vyras. Kažin ar Anglijos karalius galėtų pasakyti šitaip apie save.

Megė pamatė Lukų tik po mėnesio. Kiekvieną sekmadienį ji pasipudruodavo prakaituotą nosytę, apsirengdavo šilkine suknele — be apatinuko ir kojinių, nes tai vis dėlto per didelė kankynė, — ir laukdavo vyro, o jis kaip nesirodė, taip nesirodė. Anė ir Liudis Miuleriai tylom žiūrėjo, kaip kiekvieną sekmadienį užgęsta jos gyvumas nelyginant šviesi tuščia scena nusileidus uždangai. Nepasakysi, kad Megei labai jo būtų reikėję, tiktai kad jis priklausė jai, o gal ji jam, ar kaip čia būtų tiksliau. Pagalvojus, kad jis jos net neprisimena, o ji tuo tarpu ištisas dienas ir savaites laukia, nepaleisdama jo iš galvos, ją užplūsdavo pyktis, nusivylimas, graužatis, pažeminimo gėda, liūdesys. Kad ir kaip Megė bjaurėjosi tom dviem naktim Danglou viešbutyje, bet ten ji bent buvo jam svarbiausia; verčiau iš skausmo būtų nusikandus liežuvį, o ne rėkus. Žinoma, viskas per tai. Įkyrėjo jam tas jos kentėjimas, visų malonumą sugadino. Iš pradžių pykusi ant Luko, kam buvo toks abejingas jos sopuliams, Megė ėmė atgailauti ir galų gale visą kaltę susivertė sau.

Ketvirtąjį sekmadienį jau nebesuko galvos dėl apsirengimo ir šlepsėjo po virtuvę basa, su šortais ir berankove palaidinuke, taisė karštus pusryčius Anei ir Liudžiui, kurie kartą per savaitę pasidžiaugdavo tuo netinkamu čia malonumu. Išgirdusi kažką lipant laiptais, ji pasisuko nuo keptuvės, kurioje čirškė lašinukai, ir valandėlę spoksojo į didelį gauruotą vyriškį tarpduryje. Lukas? Nejaugi Lukas? Jis atrodė negyvas, tartum išskaptuotas iš uolos. Tačiau toji statula perėjo per virtuvę, pakštelėjo ją į skruostą ir atsisėdo prie stalo. Megė pridėjo dar lašinukų ir ėmė mušti į keptuvę kiaušinius.

Įėjo Anė Miuler, maloniai nusišypsojo, nors širdyje virte virė. Siaubingas žmogėnas, ką jis sau mano, kad šitaip ilgai palieka savo jauną žmonelę vieną!