Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Vakarėlis pasibaigė apie ketvirtą ryto, bet lauke neužgniaužė kvapo gaivus Bleir Atolo ar Skajaus oras, o pasitiko glebi tropikų naktis, didelis sunkus mėnulis vilkosi per žibančius dangaus tyrlaukius, ir viską stelbė dvokiantys nuodingi mangrovės garai. Važiuodama senu švokščiančiu Arnės „Fordu”, Megė dar išgirdo, kaip tolydžio silpdama skamba graudi daina „Gimtųjų girių gėlės”, kviečianti ūžautojus namo. Namo. O kur tie namai?

— Na, patiko? — paklausė Lukas.

— Būtų labiau patikę, jei būčiau daugiau šokusi, — atsakė ji.

— Ką, keilyje? Eik jau, Meg! Šokti dera tik vyrams, tai mes buvom tikrai geri, kad iš viso leidom jums pašokti.

— Man atrodo, kad daug ką vien vyrai ir daro, ypač jei tai gera ir malonu.

— Na, atsiprašau! — šaltai atsakė Lukas. — Maniau, tau patiks šiokia tokia permaina, dėl to ir nusivežiau. Matau, kad be reikalo! Jei nevertini, daugiau nebesivešiu.

— Tu ir taip nebūtum vežęsis, — atsakė Megė. — Nėra ko tau įsileist mane į savo gyvenimą. Per tas kelias valandas aš daug ką sužinojau, bet nemanau, kad čia tai, ko tu ketinai mane pamokyti. Darosi sunkiau mane kvailinti, Lukai. Teisybę pasakius, gana man ir tavęs, ir tokio mano gyvenimo, visko!

— Sššš! — sušnypštė jis pasipiktinęs. — Mes ne vieni!

— Tai ateik vienas! — atkirto Megė. — Ar turėjau aš kada progą pasilikt su tavim dviese ilgiau kaip kelias minutes?

Arnė sustojo Himelhocho papėdėje, užjaučiamai nusišypsojo Lukui.

— Keliauk, drauguži, palydėk ją viršun. Aš čia tavęs palauksiu. Skubėti nėra kur.

— Aš rimtai sakau, Lukai! — pradėjo Megė, kai tik Arnė nebegalėjo išgirsti. — Mano kantrybė išseko, ar girdi. Aš žinau, pasižadėjau tavęs klausyti, bet ir tu pasižadėjai mane gerbti ir mylėti, vadinasi, abu nesilaikom žodžio! Aš noriu namo į Drohedą!

Jis pagalvojo apie jos du tūkstančius per metus — jie nebeis į banką jo vardu.

— Ką tu, Meg! — ištarė jis bejėgiškai. — Klausyk, mieloji, taip nebus amžinai, tikrai tikrai! O šią vasarą nusivešiu tave į Sidnėjų. O’Nylo garbės žodis! Arnės tetos name atsilaisvins butukas, ir mudu galėsim ten gyventi tris mėnesius — puikiai pagyvensim! Pakentėk dar metelius kitus, kol kirsiu cukranendres, o tada nusipirksim žemės ir įsikursim, gerai?

Mėnuo nušvietė Luko veidą: jis atrodė toks nuoširdus, nusiminęs, susirūpinęs, atgailaujantis. Ir toks panašus į Ralfą de Brikasarą.

Megė atsileido, nes vis dar norėjo vaikų.

— Gerai, — pasakė ji. — Dar metus. Bet pažado dėl Sidnėjaus aš neužmiršiu, Lukai, taip ir žinok!

12

Kartą per mėnesį Megė pareigingai rašė motinai, Bobui ir kitiems broliams — pasakojo apie Šiaurės Kvinslandą, atsargiai pajuokaudama, bet visai neužsimindama, kad nesutaria su Luku. Vis tas išdidumas. Namiškiams buvo pasakyta, kad Miuleriai — Luko draugai ir pas juos ji gyvena todėl, kad Lukas tiek daug važinėja. Iš to, ką rašė apie tą porą, buvo matyti, kaip juos myli, taigi Drohedoje visi buvo ramūs. Liūdino tik, kad ji neapsilanko namie. Bet kaipgi ji prisipažins, kad neturi pinigų kelionei, — tada reikės pasisakyti, koks nevykęs gyvenimas su Luku O’Nylu.

Kartais įsidrąsinusi lyg tarp kitko paklausdavo apie vyskupą Ralfą, o Bobas dar rečiau prisimindavo parašyti jai tai, ką sužinodavo iš Fionos. O paskui atėjo laiškas vien apie vyskupą.

Užgriuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, Mege, — rašė Bobas. — Atrodė toks nelinksmas, prastai nusiteikęs. O kai tavęs nerado, turiu pasakyti, buvo tiesiog priblokštas. Užsiuto ant mūsų, kam nepranešėm apie tave ir Lukų, bet kai mama paaiškino, kad pati nenorėjai, kad tau toks nikis užėjo, jis nutilo ir nieko daugiau nebesakė. Bet manau, tavęs jis pasiilgęs labiau nei kurio nors iš mūsų, ir suprantama, nes su tavim jis būdavo daugiau negu su mumis, jis visada, man atrodo, laikė tave savo sesute. Čia jis, vargšelis, vaikštinėjo taip, tartum būtų tikėjęsis, kad tu staiga išdygsi iš žemės. Net fotografijų neturėjom jam parodyti, ir kol jis nepaklausė, man net į galvą neateidavo, — tikrai keista, kad per vestuves jūs nenusifotografavot. Jis klausė, ar tu turi vaikų, ir aš pasakiau, kad ne. Juk neturi, Mege, tiesa? Kiek jau metų ištekėjusi? Baigiasi antri? Na taip, dabar liepa. Kaip tas laikas bėga, a? Tikiuosi, kad greitai jau turėsi vaikučių, ir vyskupui, manau, bus malonu tai sužinoti. Norėjau duoti jam tavo adresą, bet sakė — ne, nereikia. Sakė, kas jam iš to, nes dabar kuriam laikui išvyksta į Graikiją, į Atėnus, su arkivyskupu, pas kurį jis sekretorius. Pavardė jo itališka, kilometrinė, niekaip negaliu atsiminti. Įsivaizduoji, Mege, jie skrenda lėktuvu! Tikra teisybė! Kai tavęs nerado Drohedoje, nebuvo kam su juo vaikštinėti, tai ilgai ir neviešėjo, tik šešias dienas, porąkart pasijodinėjo, kasdien laikė mums mišias, o paskui išvažiavo.

Megė padėjo laišką. Jis žino, žino! Pagaliau žino! Ką pagalvojo, ar nors kiek jį tai įskaudino? Ir kam jis pastūmėjo ją į vedybas? Nieko gero iš to neišėjo. Ji nemyli Luko ir nebepamils. Jis niekas daugiau, tiktai pakaitalas, vyriškis, duosiantis jai vaikų, labai panašių į tuos, kuriuos būtų galėjusi turėti su Ralfu de Brikasaru. O Viešpatie, kokia painiava!

Arkivyskupas di Kontinis— Verčezė atsisakė pasiūlytų patalpų Atėnų stačiatikių dvasininkijos rezidencijoje ir apsistojo viešbutyje. Jo misija buvo labai svarbi ir delikati; jau seniai reikėjo apsvarstyti kai kuriuos dalykus su graikų stačiatikių aukštaisiais dvasininkais, — Graikijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčiai Vatikanas buvo palankesnis negu protestantizmui. Stačiatikiai galų gale atšaka, ne eretikai; jų vyskupai, kaip ir Romos katalikų, nenutrūkstama linija eina nuo paties švento Petro.

Arkivyskupas žinojo, kad ši misija — tai tarsi išbandymas jam kaip diplomatui, tarsi slenkstis, kurį peržengęs pakils aukščiau Romoje. Ir čia vėl išėjo į naudą jo gabumai kalboms, nes jis buvo paskirtas todėl, kad laisvai mokėjo graikiškai. Jam iš Graikijos buvo specialiai atsiųstas lėktuvas į pat Australiją.

Ir arkivyskupas negalėjo vykti be vyskupo de Brikasaro, nes laikui einant vis labiau ir labiau pasikliovė šiuo nepaprastu žmogum. Mazarinis, tikras Mazarinis; toks palyginimas — didelis pagyrimas, nes monsinjoras kardinolu Mazariniu žavėjosi labiau negu kardinolu Rišeljė. Ralfas turėjo visas Bažnyčios vertinamas aukštųjų dvasininkų savybes. Jo ir tikėjimas tvirtas, ir dora; protas gyvas ir skvarbus, veidas nieko neišduoda, kas dedasi širdyje; jis apdovanotas ypatingu mokėjimu įtikti žmonėms, nesvarbu, ar juos mėgsta, ar nekenčia, sutinka su jais ar prieštarauja jų nuomonei. Jis ne pataikūnas, jis diplomatas. Jei nuolatos kreipsi į ji Vatikano viršūnių dėmesį, jis, be jokios abejonės, iškils aukštai. Ir tai bus labai malonu monsinjorui di Kontiniui— Verčezei, nes jis nenori skirtis su monsinjoru de Brikasaru.

Buvo labai karšta, bet po drėgnos Sidnėjaus tvankos vyskupo Ralfo nevargino sausas Atėnų oras. Kaip paprastai su auliniais batais, jojimo kelnėmis ir sutana jis greitu žingsniu ėjo akmenuotu keliu į Akropolį pro rūsčiuosius Propilėjus, pro Erechtėjonų, lipo slidžiais akmenimis aukštyn į Partenoną ir toliau, prie Akropolio sienos.

Čia, viršuje, kur vėjas šiaušė tamsias garbanas, jau pražilusias paausiuose, jis sustojo ir pažvelgė į baltą miestų ir saulės apšviestus kalnus, į tyrų, stulbinančių Egėjo jūros mėlynę. Tiesiai po kojom Plaka su kavinėm ant plokščių stogų, menininkų kolonijom, iš šono kyla aukštyn didžiulis amfiteatras. Tolumoje matyti romėnų kolonos, kryžiuočių fortai ir veneciškos pilys, bet niekur nė ženklo turkų. Nuostabi tauta tie graikai. Taip tu man nekęsk užkariautojų, valdžiusių septynis šimtus metų, — kai tik išsivadavo, nepaliko nė vienos mečetės nei minareto. Ir kokia sena tauta, kokį didelį turi palikimų. Kai Periklis šios uolos viršūnę puošė marmuru, jo, Ralfo de Brikasaro, protėviai normanai dar buvo kailiais apsidangstę barbarai, o Roma — paprasčiausias kaimas.