Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nebėra kaip, Meg. Aš jau visai sveikas. Mes čia sėdim lyg kokie karaliai ir pinigus mėtom. Arnei manęs reikia.

— Gal dar apsigalvosi, Lukai? Jei iš tikro nori žemės, gali dabar nusipirkti.

— Dar pakentėkim trupučiuką, Meg.

Lukas, aišku, neprisipažino, bet jį traukte traukė cukranendrės — net keista, vyrus dažnai pakeri pats sunkiausias alinantis darbas. Ir kol bus jaunas ir tvirtas, Lukas liks ištikimas cukranendrėms. Megė tegalėjo tikėtis, kad jis to atsisakys, tik kai jie turės vaiką, įpėdinį, paveldėsiantį žemę kur nors prie Kainunos.

Ir ji grįžo į Himelhochą laukti ir viltis. Kad būtų, kad būtų, kad būtų vaikas! Viskas išsispręstų, jei tik atsirastų vaikas, tai tegu jis atsiranda. Ir jis atsirado. Kai Mege pasisakė Anei ir Liudžiui, tie netvėrė džiaugsmu. O Liudis dar pasirodė esąs tikras stebukladaris. Jis puikiausiai siuvo ir siuvinėjo — kaip tik šių dviejų menų Megė vis neturėjo laiko išmokti; taigi Liudis negrabiomis burtininko rankomis varstė mažyte adata plonutę medžiagėlę, o Megė su Ane ruošė kambarį.

Vienintelė bėda buvo, kad Megė labai blogai jautėsi — gal dėl karščio, o gal dėl to, kad buvo nelaiminga, šito ji pati nežinojo. Pykino ją ne tik iš ryto, bet ir visą dieną, ir blogumas vis nepraėjo, nors jau seniai turėjo praeiti; svoris augo labai menkai, atsirado per daug skysčių, o kraujo spaudimas taip padidėjo, kad daktaras Smitas ėmė nerimauti. Iš pradžių norėjo ją guldyti į Kernso ligoninę, bet pagalvojęs, kokia ji vieniša — nei vyro, nei draugų, — nusprendė, kad geriau palikti su Ane ir Liudžiu, kurie ją taip globoja. Tačiau paskutines tris savaites būtinai reikėsią praleisti Kemse.

— Ir pamėginkit atsikviesti jos vyrą, tegul atvažiuoja aplankyti! — piktai suriko daktaras Smitas Liudžiui.

Megė buvo iškart parašiusi Lukui, jog laukiasi, grynai moteriškai įsitikinusi, kad jeigu jau tas nepageidautinas dalykas yra nepaneigiamas faktas, Lukas ims ir nežmoniškai apsidžiaugs. Jo laiškas išsklaidė visas iliuzijas. Lukas netvėrė pykčiu. Jam tapti tėvu reiškė tik tai, kad dabar turėsiąs maitinti dvi dykaduones burnas, užuot nė vienos nemaitinęs. Megei tai buvo karti piliulė, bet ką beveiksi, turėjo ją nuryti. Gimsiantis vaikas dabar siejo ją su Luku taip pat tvirtai kaip pirma išdidumas.

Bet jautėsi ji nesveika, bejėgė, nemylima; net vaikas jos nemyli, nenorėjo būti pradėtas ir nenori gimti. Megė jautė, kaip tas mažutis padarėlis joje priešinasi visomis silpnomis savo galiomis, nenori užaugti ir būti žmogumi. Jei tik būtų galėjusi ištverti dviejų tūkstančių mylių kelionę geležinkeliu, būtų grįžusi namo, bet daktaras Smitas griežtai papurtė galvą. Savaitė ar daugiau traukinyje, kad ir su pertraukomis, pražudys kūdikį. O Megė, nors ir didžiai nelaiminga ir viskuo nusivylusi, negalėjo sąmoningai kenkti vaikui. Tačiau laikui einant geso džiaugsmingas troškimas turėti gyvą, priklausančią vien jai būtybę, kurią galėtų mylėti; negimęs vaikas ėmė dar labiau slėgti tartum keršydamas.

Daktaras Smitas sakė, kad reikia iš anksto nuvežti Megę į Kemsą, nes pavojinga gimdyti Danglou, juk kokia čia ligoninė. Kraujo spaudimas nesiduoda sumažinamas, skysčių randasi vis daugiau; jis kalbėjo apie toksemiją ir eklampsiją, minėjo dar kitus ilgus medicinos terminus ir taip pergąsdino Anę su Liudžiu, jog tie nusileido, nors ir labai norėjo, kad kūdikis gimtų Himelhoche.

Gegužės pabaigoje buvo likusios laukti jau tik keturios savaitės — tik keturios savaitės, ir Megė galės atsikratyti nepakeliamos naštos, šito nedėkingo vaiko. Jau pradėjo nekęsti jo, tos pačios būtybės, kurios taip labai troško, kol nežinojo, kiek turės per jų vargo. Na ir kaip ji susigalvojo, kad Lukas lauks vaiko su džiaugsmu, kai tas vaikas taps realybe? Iš jo elgesio ir nusiteikimo nuo pat vestuvių buvo aiškiai matyti, kad vaiko jis nenorės.

Metas prisipažinti savo nelaimę, mesti šalin kvailą išdidumą ir pamėginti gelbėti ką dar galima iš griuvėsių. Jie susituokė dėl klaidingų paskatų: jis dėl pinigų, o ji bėgdama nuo Ralfo de Brikasaro, kartu mėgindama Ralfų de Brikasarų išlaikyti. Juodu net neapsimetė, kad myli, o tiktai meilė būtų galėjusi padėti jai ir Lukui įveikti nežmoniškus sunkumus, kilusius iš jų skirtingų tikslų ir troškimų.

Keista, bet ji niekada nejautė neapykantos Lukui, tik vis dažniau ir dažniau ėmė nekęsti Ralfo de Brikasaro. O juk Ralfas buvo jai daug geresnis ir teisingesnis negu Lukas. Jis visada stengėsi būti jai tik dvasios tėvas ir draugas, ir net tuos du kartus, kai pabučiavo, pirmąjį žingsnį žengė ji.

Tai ko tada taip ant jo pykti? Kam nekęsti Ralfo, ne Luko? Kalta ji pati su savo visokiais būgštavimais bei neišmanymu; be to, buvo baisiai įsižeidusi, kam Ralfas atkakliai stūmėją šalin, kai ji taip jį mylėjo ir troško jo, ir kvailai ištekėjo už Luko O’Nylo. Ji išdavė ir save, ir Ralfą. Tai kas, kad neįmanoma už jo ištekėti, miegoti su juo, turėti vaikų. Tai kas, kad jinai jam nereikalinga, iš tikrųjų nereikalinga. Vis tiek ji trokšta tiktai jo ir nieku gyvu nereikėjo imti mažiau.

Bet kad ir žinai klaidas, žinojimu jų neatitaisysi. Ji Luko O’Nylo žmona ir nešioja po širdimi jo kūdikį. Kaip ji gali džiaugtis, kad turės Luko vaiką, jei pats Lukas jo nenori? Vargšas vaikelis. Gal kai gims, kai taps atskiru nuo visų, žmogum tarp žmonių, tada ji galės jį mylėti. Tiktai... Ji viską atiduotų, jei tik galėtų turėti Ralfo de Brikasaro vaiką. O tai neįmanoma, to niekada nebus. Ralfas tarnauja Bažnyčiai, o Bažnyčia reikalauja jo viso, net tos jo dalies, iš kurios jai nėra jokios naudos — jo vyriškumo. Šito Motina Bažnyčia reikalauja kaip aukos, kad parodytų savo galią, ir jis eina perniek, yra išbraukiamas iš gyvenimo, o po savęs nieko nepaliks. Tiktai ateis diena, kai Bažnyčia turės atsiteisti už savo godumą. Ateis diena, kai nebebus Ralfų de Brikasarų, nes jie pagaliau įvertins savo vyriškumą, supras, kad Bažnyčia reikalauja beprasmės aukos, visai niekam nenaudingos...

Staiga Megė pakilo, sunkiai nukrypavo į svetainę, kur sėdėjo Anė ir skaitė slaptai padaugintą uždraustą Normano Lindsėjaus romaną, aiškiai mėgaudamasi kiekvienu uždraustu žodžiu.

— Ane, regis, jūsų noras išsipildys.

Anė beveik nesuprasdama pažvelgė į jų.

— Koks, mieloji?

— Paskambinkite daktarui Smitui. Tuoj turi gimti tas nelaimingas vaikas.

— O Dieve! Eik į miegamąjį ir gulkis — ne į savo miegamąjį, į mūsų!

Keikdamas likimo užgaidas ir vaikų atkaklumą, daktaras Smitas išskubėjo iš Danglou, į užpakalinę savo aptrankyto automobilio sėdynę įsisodinęs akušerę ir prisigrūdęs tiek instrumentų, vaistų bei visokių kitokių priemonių iš ligoninės, kiek tik įtilpo. Pačios Megės gabenti į Danglou nebuvo prasmės, tiek pat jis galėjo padėti jai ir Himelhoche. Kemse, Kernse jai reikėjo būti.

— Ar pranešėt vyrui? — paklausė jis užlipęs laiptais pirma akušerės.

— Nusiunčiau telegramą. Megė mano kambaryje. Ten jums bus daugiau vietos.

Anė su savo ramentais paskui juos įėjo į miegamąjį. Megė gulėjo lovoje, akys buvo labai išsiplėtusios, bet ji niekuo neparodė, kad skauda, tik retkarčiais sugniauždavo rankas ir susiriesdavo. Ji atsigręžė į Anę, nusišypsojo, ir Anė pamatė, kad jos akys sklidinos išgąsčio.

— Gerai, kad nevažiavau į Kernsą, — pasakė Megė. — Mano mama irgi niekad nevažiuodavo į ligoninę, o tėtė sakė, kad kartą, kai gimė Helas, labai prisikamavo. Bet liko gyva, tai ir aš nenumirsiu. Mes, Klierių moterys, gajos.

Po kelių valandų daktaras atėjo pas Anę į verandą.