Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Bet ji tebežiūrėjo kone su neapykanta.

— Ak, ką čia, Ralfai! Aš nesu jūsų Megė, niekada nebuvau! Aš jums nereikalinga, jūs nustūmėt mane priėjo, prie Luko. Gal manot, aš kokia šventoji ar vienuolė? Anaiptol! Aš paprasčiausia moteris, ir jūs sugriovėt man gyvenimą! Per visus tuos metus aš jus mylėjau, troškau tik jūsų, nė vieno kito, laukiau jūsų... ir stengiausi užmiršti, o paskui ištekėjau, todėl, kad jis man pasirodė kiek panašus į jus; o dabar jis manęs nenori, jam visai nereikia. Ar čia toks jau didelis reikalavimas vyrui — norėti, kad būtum jo mylima ir jam reikalinga?

Megė sukūkčiojo, bet tuoj pat susivaldė; tik dabar jis pamatė skausmo įbrėžtas raukšleles jos veide — tų žymių neišlygins nei poilsis, nei atgauta sveikata.

— Lukas nėra blogas žmogus, jis net simpatingas, — kalbėjo toliau Megė. — Vyras kaip vyras. Visi jūs tokie pat, tokie dideli plaukuoti drugiai, iš visų jėgų stengiatės pasiekti kokią nors absurdiškų liepsną už stiklo, tokio skaidraus, kad jo nematot. O jei pasiseka netyčia rasti kelią pro tą stiklą, jūs lekiat tiesiai į liepsną ir sudegat. O čia pat greta ir vėsi naktis, ir maistas, ir meilė, ir galima turėti savo mažučių drugelių. Bet ar jūs tai matot, ar norit? Ne! Jus tik toji liepsna traukia, ir plūkiatės iki sąmonės netekimo, kol pagaliau sudegat!

Jis nežinojo, ką besakyti, tokios Megės dar nebuvo matęs. Ar ji visada buvo tokia, ar pasidarė dabar — tiek prisikentėjusi, pamesta? Kad Megė kalbėtų tokius dalykus! Jis beveik negirdėjo žodžių, taip buvo sukrėstas jos tono, todėl nesuprato, kad čia kalba jos vienatvė ir kaltės suvokimas.

— Ar prisimeni rožę, kurių man davei tą vakarą, kai išvykau iš Drohedos? — paklausė jis švelniai.

— Prisimenu.

Balsas buvo be gyvybės, akys nebedegė pykčiu. Dabar jos žvelgė kaip akys žmogaus, praradusio bet kokią viltį, be jokios išraiškos, atrodė stiklinės, kaip ir jos motinos.

— Aš tebeturiu ją, laikau brevijoriuje. Ir kaskart, kai pamatau tokios spalvos rožę, prisimenu tave, Mege, ir myliu tave. Tu mano rožė, pats gražiausias mano gyvenime žmogaus paveikslas ir svajonė.

Vėl nusileido jos lūpų kampučiai, vėl akyse sublizgo tas pats su neapykanta sumišęs įtūžis.

— Paveikslas, svajonė! Žmogaus paveikslas ir svajonė! Visai teisingai, tik tiek aš jums ir tereiškiu! Jūs tiesiog paikas romantikas, svajotojas, Ralfai de Brikasarai! Ir apie gyvenimą turit ne daugiau supratimo kaip tas drugelis, su kuriuo jus palyginau! Nesistebiu, kad ir tapot kunigu. Jeigu būtumėt eilinis žmogus, nesugebėtumėt gyventi įprasto gyvenimo taip pat kaip ir Lukas, nors jis ir eilinis žmogus. Sakot, mylit mane, bet juk neturit supratimo, kas yra meilė, jūs tiktai kartojat išmoktus žodžius, nes jums atrodo, kad jie gražiai skamba. Labai man keista, kad jūs, vyrai, dar nesusigalvojot, kaip visiškai išvengti moterų, juk šito tik ir norėtumėt. Jums reikėtų vesti vienam kitų, štai tada būtumėt nežmoniškai laimingi.

— Mege, nekalbėk taip! Nekalbėk!

— Ak, eikit sau! Nenoriu jūsų matyti! O apie savo brangiausias rožes užmiršot vienų dalyką, Ralfai, — jos turi aštrius, skaudžius spyglius!

Jis išėjo neatsigręždamas.

Lukas net nesiteikė atsakyti į telegramą, kuri pranešė, kad jis — jau tėvas ir gali didžiuotis penkių svarų dukrele, vardu Džastina. Megė taisėsi iš lėto, o mergytė augo gerai. Gal jei Megė būtų galėjusi pati ją maitinti, būtų pamilusi tų kaprizingų menkutį padarėlį, bet iš pažiūros pilnose krūtyse, kurios taip patiko Lukui, nebuvo nė lašo pieno. Likimo ironija, galvojo Megė, bet taip man ir reikia. Ji darė visa, kas privalu: pareigingai vystė ir penėjo iš buteliuko raudonveidę, raudonplaukę būtybėlę ir laukė, kad širdyje atsiras ir ją visą apims kažkoks nuostabus jausmas. Bet nieko tokio nebuvo; ji visai neturėjo noro apiberti mažą veiduką bučiniais, spausti lūpomis mažyčius pirštukus ar daryti tūkstančius kitų kvailysčių kaip visos motinos. Vaikas neatrodė esąs jos, ir jam taip pat mažai reikėjo motinos, kaip ir motinai jo. Jis, vaikas. Megė net užmiršo, kad reikia sakyti „ji”.

Liudžiui su Ane net į galvą neateidavo, kad Megė visai nedievina Džastinos, kad myli ją kur kas mažiau, negu mylėjo mažesniuosius savo broliukus. Kai tik Džastina pravirksta, Megė tuoj prišoka, ima ant rankų, supa tyliai niūniuodama, vaikutis visada švarus, prižiūrėtas. Tik keista, kad Džastina lyg ir nenori, kad ją nešiotų ir niūniuotų; palikta viena, ji nurimsta daug greičiau.

Pamažu mergytė ėmė gražėti. Oda pasidarė nebe raudona, o beveik permatoma, kokia dažniausiai būna rudaplaukių, su melsvomis gyslutėmis, rankytės ir kojytės paputlėjo. Plaukai sutankėjo, ėmė garbanotis ir įgavo skaudų raudonumų kaip ir senelio Pedžio, — tokie liko visą gyvenimą. Visi nekantriai laukė, kokios bus akys. Liudis kirto lažybų, kad mėlynos kaip tėvo, Anė tvirtino, kad pilkos kaip motinos, o Megė visai nespėliojo. Bet Džastinos akys pasirodė suvis nepanašios į nieko kito ir buvo baugu į jas žiūrėti. Jos pradėjo keistis nuo šešių savaičių, o devintą galutinai įgavo formą ir spalvą. Tokių akių dar niekas nebuvo matęs. Aplink rainelę — labai tamsiai pilkas žiedas, bet pati rainelė tokia blyški, kad negali jos pavadinti nei melsva, nei pilka; tiksliausia būtų tų spalvą pavadinti tamsiai balta. Akys tiesiog nežmoniškos — taip ir traukia į jas žiūrėti, ir nejauku darosi, atrodo, kad jos aklos; bet po kiek laiko paaiškėjo, kad Džastina mato kuo puikiausiai.

Nors daktaras Smitas ir nieko nesakė, jam kėlė nerimą didelė naujagimės galva, ir pirmus šešis mėnesius jis atidžiai ją stebėjo, o pamatęs dar tas keistas akis, ėmė būgštauti, ar jai nebus smegenų vandenligės, kaip tebevadino tą ligą, nors to meto vadovėliai jau vadino ją hidrocefalija. Bet Džastinos smegenys buvo normalios, be jokių išsigimimų ar sutrikimų, tiesiog jos buvo didelė galva, o augant skirtumas tarp galvos ir viso kūno ėmė mažėti.

Lukas vis nesirodė. Megė parašė jam dar kelis kartus, bet jis nei atsakė, nei atvažiavo pasižiūrėti savo vaiko. Megė buvo net patenkinta: ji nebūtų žinojusi, ką jam sakyti, ir abejojo, ar tas keistas padarėlis, jo duktė, labai jį sužavėtų. Jei būtų gimęs didelis stiprus sūnus, Lukas gal ir atsileistų, bet Megė neapsakomai džiaugėsi, kad gimė ne sūnus. Džastina — tai gyvas įrodymas, kad šaunusis Lukas O’Nylas toli gražu ne tobulybė, antraip jam gimtų vien tiktai sūnūs.

Mažoji jautėsi geriau už Megę, greičiau atsigavo nuo didžiosios kančios — atėjimo į šį pasaulį. Baigdama ketvirtų mėnesį, ji jau tiek nebeverkė ir lopšelyje ėmė žaisti su ryškiaspalviais rutuliukais, sukabinėtais keliomis eilėmis, čiupinėjo juos ir tampė. Bet niekada niekam nesišypsojo, net nesąmoningai, kaip šypsosi kūdikiai nuo vidurių pūtimo.

Lietūs prasidėjo anksti, spalio mėnesį, ir buvo itin šlapia. Oro drėgnumas pasiekė šimtų procentų ir nebemažėjo. Kasdien daugelį valandų pliaupė liūtys, talžė Himelhochą, tižino raudoną žemę, merkė cukranendres, patvindė plačią ir gilią Danglou upę, bet iš krantų ji neišsiliejo, nes buvo trumpa ir vanduo labai greitai nutekėdavo į jūrų. Džastina gulėjo lopšelyje stebėdama pasaulį tomis keistomis akimis, o Megė abejingai žiūrėjo, kaip už lietaus sienos pradingsta, paskui vėl pasirodo Barti Fryris.

Kai išlenda saulė, nuo žemės plevendami pakyla garų šydai, šlapios cukranendrės blizga ir kibirkščiuoja lyg deimantai, upė atrodo kaip didžiulė geltona gyvatė. Paskui per visų dangaus skliautų sušvinta dviguba vaivorykštė, taip tobulai nutapyta, tokia ryški niūrių tamsiai mėlynų debesų fone, kad bet koks gamtovaizdis, tik ne Šiaurės Kvinslando, nublanktų ir sumenktų. Tačiau Šiaurės Kvinslando nenustelbia net šis nežemiškas spindesys, ir Megei atrodo, kad ji žino, kodėl Džilenbouno lygumos tokios rudos ir pilkos: Šiaurės Kvinslandas pasisavino ir dalį jų spalvų.