Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ilgai turės pasikamuoti, vargšelė. Retai kada pirmasis gimsta lengvai, o šito padėtis netaisyklinga, ir ji tik kankinasi, bet vaikas nė iš vietos. Kernse padarytų cezario pjūvį, o čia apie tai nėra ko nė galvoti. Pati gaus išstumti.

— Ar sąmonę ji turi?

— O taip. Tikra šaunuolė, nei rėkia, nei dejuoja. Man net atrodo, kad pačioms geriausioms moterims gimdymai būna sunkiausi. Ji vis klausia, ar Ralfas jau čia, o aš meluoju, kad Džonstone potvynis, kelio nėra. Bet jos vyro vardas lyg ir Lukas.

— Lukas.

— Hm! Tai gal dėl to jai ir reikia to Ralfo. Iš Luko džiaugsmo maža, ar ne?

— Niekšas jis.

Anė užsirėmė ant verandos turėklų ir pasižiūrėjo žemyn. Keliu nuo Danio važiavo taksi, jis buvo pasukęs į kalną, į Himelhochą. Geros Anės akys įžiūrėjo tamsiaplaukį vyriškį ant užpakalinės sėdynės, ir ji džiugiai, su palengvėjimu šūktelėjo.

— Savo akimis negaliu patikėti, bet atrodo, Lukas bus pagaliau prisiminęs, kad turi žmoną!

— Aš verčiau einu pas Megę, o jus palieku tvarkytis su juo, Ane. Jai nieko nesakysiu, nes ten gal ir ne jis. Jeigu jis, duokit jam puoduką arbatos, o stipresnę užkandą palikit vėliau. Jam pravers.

Taksi privažiavo; Anė labai nustebo, kad vairuotojas išlipo atidaryti durelių keleiviui. Džo Kastiljonė, kuriam priklausė vienintelis taksi Danyje, paprastai nebūdavo toks mandagus.

— Himelhoehas, Jūsų Eminencija, — pasakė jis ir žemai nusilenkė.

Iš taksi išlipo vyriškis ilga juoda plevėsuojančia sutana, perjuosta violetine šilko juosta. Kai jis atsigręžė, Anė net apstulbo — nejau Lukas O’Nylas bus iškrėtęs tokį pokštų! Paskui pamatė, kad čia visai kitas žmogus ir gera dešimčia metų už Luką vyresnis. Dievulėliau, pagalvojo ji, kai vyriškis, aukštas, grakštus, ėmė lipti aukštyn per du laiptelius iškart, gražesnio gyvenime nesu mačiusi! Arkivyskupas, ne kitaip! Bet ko būtų prireikę katalikų arkivyskupui iš manęs ir Liudžio, porelės senų liuteronų?

— Ponia Miuler? — paklausė jis šypsodamas ir žvelgdamas į ją geromis mėlynomis akimis. Tik žvilgsnis buvo kažkoks tolimas, tartum tas žmogus būtų gyvenime per daug matęs to, ko nenorėjo matyti, ir seniai išmokęs nieko nejausti.

— Taip, aš Anė Miuler.

— Aš esu arkivyskupas Ralfas de Brikasaras, Jo Šventenybės popiežiaus legatas Australijoje. Kiek žinau, pas jus gyvena Luko O’Nylo žmona?

— Taip, sere.

Ralfas? Ralfas? Ar čia ir yra Ralfas?

— Aš senas jos draugas. Gal galėčiau ją pamatyti?

— O taip, jai būtų labai malonu, arkivyskupe, — ne, taip nedera, negalima sakyti „arkivyskupe”, reikia sakyti „Jūsų Eminencija”, kaip kreipėsi į jį Džo Kastiljonė, — normalesnėmis aplinkybėmis jai būtų labai malonu, bet dabar Megė gimdo, ir gimdymas labai sunkus.

Tada Anė pamatė, kad tas žmogus visai nėra išmokęs nieko nejausti, tiktai yra nuvaręs jausmus kaip kokį primuštą šunį į pačią tolimiausią sąmonės kertelę. Jo akys buvo tokios mėlynos, kad Anė pasijuto skęstanti jose ir tuomet išvydo tai, dėl ko nejučiom pagalvojo: kas yra šiam žmogui Megė ir kas jis yra Megei?

— Aš žinojau, žinojau, kad kažkas negerai! Ilgą laiką jaučiau tai, bet pastaruoju metu tiesiog apsėdo nerimas. Turėjau atvažiuoti ir pamatyti. Prašom leisti mane pas ją! Jeigu reikia pasiteisinimo — bent jau todėl, kad aš dvasininkas.

Anė net ir nebuvo maniusi jam prieštarauti.

— Eime, Jūsų Eminencija, čia prašom.

Ir nuėjo iš lėto vilkdama kojas tarp ramentų, o galvoje tik sukosi mintys: ar švaru, ar tvarkinga namuose? Ar nuvaliau šiandien dulkes? Ar neužmiršom išmesti tos pasenusios ėriuko kulšies, gal jau visi namai nuo jos prismirdo? Ir reikėjo tokiam įžymiam žmogui apsilankyti tokiu laiku! Liūdi, ar tau užpakalis prie to traktoriaus prilipo, kad nesirodai? Juk vaikas bus seniausiai tave suradęs!

Ralfas praėjo pro daktarą Smitą ir akušerę tartum jų čia nė nebūtų ir suklupo prie lovos, tiesdamas rankų prie jos rankos.

— Mege!

Vargais negalais ji atsitraukė nuo šiurpaus sapno, į kurį buvo panirusi, jau viskam abejinga, ir šalia savęs pamatė mylimą veidą, tankius juodus plaukus, žilstelėjusius paausiuose; gražiame aristokratiškame veide buvo daugiau raukšlių ir net neįtikėtina — tarsi dar daugiau kantrybės, o mėlynos akys žvelgė į ją su meile ir ilgesiu. Kaip jinai galėjo jį supainioti su Luku? Nė vieno, nė vieno nėra į jį panašaus ir niekada nebus, o ji išdavė savo meilę. Lukas tėra blausus atspindys, o Ralfas skaistus kaip saulė ir kaip saulė nepasiekiamas. O koks jis gražus, kaip gera jį matyti!

— Ralfai, padėkit man, — ištarė ji.

Ralfas karštai pabučiavo jai ranką, priglaudė sau prie skruosto.

— Visada tau padėsiu, mano Mege, tu tai žinai.

— Pasimelskit už mane ir vaikelį. Jei kas gali mums padėti, tai tik jūs vienas. Jūs arčiau už mus prie Dievo. Niekam mūsų nereikia, niekam niekada nereikėjo, net jums.

— Kur Lukas?

— Nežinau, man vis tiek.

Ji užsimerkė, nusuko galvų, bet pirštai tvirtai tebelaikė jo ranką.

Daktaras Smitas palietė jam petį.

— Dabar, Jūsų Eminencija, jums reikėtų išeiti.

— Jei jos gyvybei grės pavojus, pašauksit mane?

— Būtinai.

Grįžęs pagaliau iš plantacijos Liudis nežinojo kur dėtis, nes namuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus, o į miegamąjį nedrįso eiti. Paskui su arkivyskupu iš ten išėjo jo žmona, ir jis paklausė:

— Ar viskas gerai, Ane?

— Kol kas gerai. Daktaras nieko nesako, bet man rodos, jis turi vilčių. Liūdi, pas mus svečias, arkivyskupas Ralfas de Brikasaras. Senas Megės draugas.

Liudis, toje srityje geriau pasikaustęs už žmoną, priklaupė ant vieno kelio ir pabučiavo žiedą ant ištiestos jam rankos.

— Sėskitės, Jūsų Eminencija, pasišnekėkit su Ane. Aš užkaisiu arbatos.

— Tai jūs — Ralfas, — tarė Anė, atremdama ramentus į bambukinį stalelį; svečias sėdėjo priešais, dailiai krito sutanos klostės ir buvo aiškiai matyti gerai nublizginti auliniai batai, nes jis buvo užsikėlęs koją ant kojos. Poza nelabai vyriška, bet jis dvasininkas, todėl tai nesvarbu; ir vis dėlto jis atrodo labai vyriškai. Ir gal net yra jaunesnis, negu jai pasirodė iš pirmo žvilgsnio, gal vos tik peržengęs keturiasdešimt. Šitoks nuostabus žmogus eina perniek!

— Taip, aš Ralfas.

— Kai tik prasidėjo skausmai, Megė ėmė šauktis Ralfo. Atvirai pasakius, aš nieko nesusigaudžiau. Neprisimenu, kad ji būtų kada užsiminusi apie kokį nors Ralfų.

— Kur ji užsimins.

— Iš kur jūs pažįstat Megę, Jūsų Eminencija? Ar seniai?

Dvasininkas kreivai šyptelėjo ir surėmė plonų, labai dailių pirštų galiukus tartum smailų bažnyčios stogą.

— Pažįstu Megę nuo tada, kai ji turėdama dešimt metų atvyko iš Naujosios Zelandijos. Ir galiu, po teisybei, pasakyti, kad buvau su Mege per gaisrus ir potvynius, per sielos troškulio dienas, per mirtį ir gyvenimų. Per visa, ką mes turime iškęsti. Megė — tai veidrodis, kuriame esu priverstas matyti save kaip paprastą mirtingąjį.

— Jūs mylit ją! — nustebo Anė.

— Visą laiką.

— Tai didelė nelaimė jums abiem.

— Maniau, gal tiktai man. Papasakokit apie Megę, kas jai nutiko po to, kai ištekėjo. Daugelį metų jos nemačiau, bet visų laikų man rūpėjo.

— Papasakosiu, bet pirma jūs papasakokit. O ne, aš neklausiu apie asmeninius dalykus, tiktai kaip ji gyveno prieš atvažiuodama į Danį. Mudu su Liudžiu visiškai nieko apie jų nežinom, tik tiek, kad gyveno kažkur netoli Džilenbouno. Norėtume daugiau žinoti, nes labai ją mylim. O ji nieko nesipasakoja, gal iš savimeilės.