Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tik dabar, už vienuolikos tūkstančių mylių, jis galėjo pagalvoti apie Megę be širdį gniaužiančios raudos. Bet netgi ir dabar, kol susivaldė, tolimų kalnų kontūrai valandėlę susiliejo akyse. Kaip jis gali jų kaltinti, juk pats liepė ištekėti. Iškart suprato, kodėl ji nusistatė jam nesisakyti: nenorėjo, kad jis susitiktų su jos vyru, turėtų ką nors bendra su jos nauju gyvenimu. O jis, savaime aišku, manė, kad Megė ištekėjusi atsivadins vyrą jei ne į pačią Drohedą, tai į Džilenbounų, ir jis žinos: ji sveika ir gyva, gyvena be rūpesčių, niekas jai negresia. Bet pagalvojęs suprato, kad kaip tik šito Megė ir nenorėjo. Ne, ji būtinai turėjo išvažiuoti ir negrįš tol, kol gyvens su tuo Luku O’Nylu. Bobas sakė, kad jie taupo, nori nusipirkti žemės Vakarų Kvinslande, ir ta žinia nuskambėjo kaip laidotuvių varpas. Megė neketina grįžti. Jam ji nori būti mirusi.

Bet ar tu laiminga, Mege? Ar jis tau geras? Ar tu myli jį, tą Luką O’Nylą? Kas jis per žmogus, kad išmainei mane į jį? Kuo jis pasižymi, paprastas avininkas, kad patiko tau labiau nei Inekas Deivis, Lajemas O’Rokas ar Alasteras Makvinas? Gal dėl to ir nenori, kad jį pažinočiau, kad negalėčiau palyginti? Ar taip darai, kad mane įskaudintum, Mege, kad man atsimokėtum? Bet kodėl tu neturi vaikų? Kas yra tam vyrui, kad jis bastosi kaip koks valkata po visą Kvinslandą, o tave palieka pas draugus? Nenuostabu, kad ir neturi kūdikio, vyras ilgai su tavim neužsibūna. Mege, kodėl viskas taip? Kodėl tu ištekėjai už Luko O’Nylo?

Apsigręžęs jis nulipo nuo Akropolio ir nuėjo triukšmingomis, žmonių pilnomis Atėnų gatvėmis. Turguje po atviru dangum prie Euripido gatvės užtruko ilgėliau, užsižiūrėjo į žmones,; didžiules pintines su kalmarais ir žuvimis, saulės kaitroje skleidžiančiomis aitrų kvapų, į pramaišiui sukabintas daržoves ir blizgučiais išsiuvinėtas šlepetes; jam buvo malonu stebėti moteris, kurios nesigėdydamos atvirai rodė jam dėmesį, — dukteris aiškiai kitokios kultūros negu jo, puritoniškoji. Jei tas drąsus žavėjimasis juo ir burkavimas būtų buvęs geidulingas (kito žodžio jis nerado), labai būtų sumišęs, bet čia buvo tik nepaprasto jo grožio pagerbimas.

Jų viešbutis, labai ištaigingas ir brangus, buvo Omonijo aikštėje. Arkivyskupas di Kontinis— Verčezė susimąstęs tyliai sėdėjo krėsle prie balkono durų; kai įėjo vyskupas Ralfas, jis atsigręžė su šypsena.

— Pačiu laiku, Ralfai. Norėčiau pasimelsti.

— Aš maniau, kad jau viskas sutvarkyta. Ar kilo kokių nesklandumų, monsinjore?

— Čia šiek tiek kas kita. Šiandien gavau laišką iš kardinolo Monteverdžio, jis perduoda Šventojo Tėvo pageidavimus.

Vyskupui Ralfui įsitempė pečiai, oda paausiuose keistai sudilgsėjo.

— Kokius?

— Kai tik derybos pasibaigs — o jos jau pasibaigė, — aš turiu vykti į Romą. Ten mane pakels į kardinolus ir toliau dirbsiu Romoje prie Jo Šventenybės.

— O aš?

— Jūs tapsit arkivyskupu de Brikasaru ir grįšit į Australiją, užimsit mano, popiežiaus legato, vietą.

Dilgsinčią odą paausiuose išmušė karštis, galva ėmė suktis, svaigti. Jam, ne italui, tokia garbė — popiežiaus legato postas! Negirdėta neregėta! Na, galite neabejoti, jis bus kardinolas de Brikasaras!

— Žinoma, jūs pirmiausia turėsite tam pasiruošti Romoje, pasimokyti. Tai truks apie pusmetį, ir per tą laiką aš būsiu su jumis, pristatysiu savo draugams. Noriu, kad jie pažintų jus, Ralfai, nes ateis laikas, kai pasikviesiu jus padėti man dirbti Vatikane.

— Monsinjore, nežinau kaip jums ir dėkoti! Jei ne jūs, nebūčiau taip iškilęs.

— Garbė Dievui, kad turiu pakankamai proto pamatyti talentingą žmogų, kurio negalima palikti neišgarsinto. Dabar, Ralfai, atsiklaupkime ir pasimelskime. Dievas maloningas.

Vyskupo Ralfo rožinis ir brevijorius buvo padėti greta ant stalelio; drebančia ranka jis siekė rožinio ir netyčia numetė žemėn brevijorių. Knyga atsivertė ties viduriu. Arkivyskupui buvo arčiau, jis paėmė brevijorių nuo žemės ir smalsiai pažvelgė į rudą plonutį kaip popierius daiktelį, kuris kadaise buvo rožė.

— Kaip keista! Kodėl ją laikot? Ar čia namų, tikriausiai motinos, atminimas?

Akys, kiaurai permatančios bet kokių suktybę ar apgaulę, žiūrėjo tiesiai į jį, ir nebebuvo laiko nuslėpti susijaudinimą ir baimę.

— Ne. — Jo lūpos persikreipė. — Motinos aš nenoriu prisiminti.

— Bet ta gėlė turi labai daug jums reikšti, jei laikot ją pačioj brangiausioj knygoj. Apie ką ji jums kalba?

— Apie meilę, tokią tyrą, kokia yra mano meilė Dievui, Vitorijau. Knygai ji daro tik garbę.

— Taip aš ir pamaniau, nes pažįstu jus. Bet ar toji meilė neatima meilės Bažnyčiai?

— Ne. Dėl Bažnyčios aš jos ir atsižadėjau ir visada atsižadėsiu. Taip toli nuo jos nuėjau, kad grįžti nebegaliu.

— Pagaliau suprantu, kodėl jūs toks liūdnas! Brangusis Ralfai, yra ne taip blogai, kaip manot, anaiptol ne taip blogai. Gyvenime dar padarysit daug gera daugeliui žmonių, jus daugelis myli. Ir toji, kurios meilė sudėta į seną kvapią atminimo dovanėlę, nebus aplenkta. Nes kartu su rože jūs išlaikėt ir meilę.

— Bet ji to nesupranta.

— Supranta. Jei taip ją mylėjot, vadinasi, ji yra tokia, kuri supranta. Antraip būtumėt ją pamiršęs ir seniai tos gėlės nebelaikęs.

— Kartais būdavo, kad tik ilgas valandas išklūpėjęs susilaikydavau nemetęs savo vietos ir negrįžęs pas ją.

Arkivyskupas pakilo iš krėslo ir atsiklaupė greta savo draugo, to gražaus žmogaus, kurį pamilo kaip mažai ką temylėjo, tik Dievą ir Bažnyčią, jo supratimu, neatskiriamus vieną nuo kito.

— Jūs nemesit savo vietos, Ralfai, ir pats gerai tai žinot. Jūs priklausote Bažnyčiai, visada jai priklausėte ir priklausysite. Tai tikrasis jūsų pašaukimas. Dabar pasimelskime, ir kol būsiu gyvas, visada paminėsiu maldoje jūsų Rožę. Gerasis Dievas mūsų kelyje į amžinąjį gyvenimą teikia mums daug sielvartų ir kančių. Ir turime išmokti juos pakelti — tiek jūs, tiek aš.

Rugpjūčio pabaigoje Megė gavo iš Luko laišką, kuriame jis rašė, kad guli Taunsvilio ligoninėje, susirgęs Veilo liga, bet tai esą nepavojinga, jį greitai išleisią.

Tai matos, Meg, kad nereikės mums atostogų laukt iki metų galo. Prie cukranendrių grįžti tegalėsiu, tik kai būsiu sveikas šimtu procentų, o geriausias būdas pasveikti — dorai pailsėti. Taigi po kokios savaitės atvažiuosiu tavęs pasiimti. Porų savaičių pagyvensime prie Ičemo ežero Etertono plokštikalnėje, kol atsigausiu ir galėsiu grįžti prie darbo.

Megei buvo sunku patikėti, kad jie bus kartu, tad tokiai progai atsiradus pati nebežinojo, ar nori to, ar ne. Nors dvasios skausmas truko ilgiau už kūno, prisiminimai apie medaus mėnesio kankynę Danio viešbutyje jos jau nebegąsdino, juoba kad skaitydama knygas ji suprato, jog daugiausia kaltas buvo neišmanymas — tiek jos, tiek Luko. O Dieve, kad nuo šitų atostogų gimtų vaikas! Jei tik būtų mažas vaikutis, ji turėtų ką mylėti ir viskas pasidarytų daug lengviau. Anė neprieštaraus dėl vaiko namuose, pamils jį ir Liudis. Jie tai buvo sakę šimtų kartų ir vis tikėjosi, kad Lukas nors kada atvažiavęs pabus ilgiau ir jo žmonos gyvenimas, toks tuščias, be meilės, pasikeis.

Kai ji papasakojo jiems, ką rašo Lukas, jie pasidžiaugė, bet širdyje sutiko žinių skeptiškai.

— Galvą guldau, kad tas nenaudėlis vis tiek ras kokią dingstį ir išdums be jos, — pasakė Anė Liudžiui.

Lukas iš kažko pasiskolino automobilį ir atvažiavo Megės anksti rytą. Buvo labai sulysęs, susiraukšlėjęs ir pageltęs, tartum marinate išmirkytas. Megė sukrėsta padavė jam savo lagaminą ir atsisėdo šalia.