Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Visa savo esybe Megė piktinosi, kad vietiniai žiūri į tokius dalykus atsainiai, kaip į normaliausius; o ji tegu ir visą gyvenimą pragyvens Šiaurės Kvinslande, negalės apsiprasti. Ir vis dėlto su liūdesiu pagalvodavo, kad turbūt ir pragyvens čia visą gyvenimą ar bent tol, kol Lukas pasens ir nebevalios kirsti cukranendrių. Nors ir kaip ilgėjosi Drohedos, apie jų svajojo, buvo per daug išdidi, kad prisipažintų saviesiems, jog Lukas jos taip nepaiso; jau ką prisipažinti tokį dalyką, verčiau kentėti iki gyvos galvos, piktai tvirtino ji sau.

Ėjo mėnesiai, praėjo metai, atslinko ir antrųjų metų pabaiga. Tik nuolatinis Miuleriu gerumas sulaikydavo Megę Himelhoche, ir ji vis niekaip negalėjo apsispręsti. Jeigu tik parašytų Bobui, paprašytų pinigų kelionei namo, jis iškart atsiųstų telegrafu, bet vargšelė Megė nedrįso prisipažinti saviškiams, kad Lukas laiko jų be penso. Pasisakiusi jiems, tų pačių dieną paliktų Luką, niekada pas jį nebegrįžtų, tik ji vis dar nesiryžo žengti tokio žingsnio. Taip buvo auklėjama, ir dabar viskas tarsi susimokė prieš ją, kad nepamestų Luko: ir šventa santuokos priesaika, ir viltis kada nors susilaukti vaiko, ir įsitikinimas, kad Lukas, kaip jos vyras, yra ir jos likimo šeimininkas. Be to, buvo priežasčių, kylančių iš jos pačios prigimties: atkaklus, nepalenkiamas išdidumas ir paikas prasimanymas, kad dėl visko kalta ir ji, ne tik Lukas. Jeigu nebūtų buvę kažkas ne taip iš jos pusės, Lukas gal elgtųsi su ja visai kitaip.

Per aštuoniolika tremties mėnesių tematė jį šešis kartus ir net nenumanydama, kad pasaulyje esama tokio daikto kaip homoseksualumas, dažnai pagalvodavo, jog Lukui reikėjo vesti Arnę, nes jie juk iš tikro gyvena kartu ir su Arne jam daug smagiau. Jie jau tapo lygiais partneriais, duodasi po visą tūkstančio mylių pajūrį, kur tik ateina laikas kirsti cukranendres, ir gyvena, regis, tik tam, kad dirbtų. Kai Lukas vis dėlto ją aplanko, net nemėgina kaip nors suartėti, tik pasėdi valandą kitą, paplepa su Liudžiu ir Ane, išsiveda pasivaikščioti, pakšteli draugiškai, ir vėl jo kaip nebuvę.

Jie visi trys — Liudis, Anė ir Megė — laisvalaikį praleisdavo skaitydami. Himelhocho biblioteka buvo gerokai didesnė, tai ne tos kelios lentynos Drohedoje, todėl teikė kur kas daugiau žinių, taip pat ir „nepadorių”, ir Megė skaitydama daug ką sužinojo.

Vieną 1936 metų birželio sekmadienį Lukas atsirado kartu su Arne, abu labai patenkinti vienas kitu. Atvažiavo, jų žodžiais tariant, padaryti Megei didelį malonumą — nusivežti į škotų vakarėlį, arba keilį.

Ne taip kaip visoje Australijoje, kur įvairių tautų žmonės išsibarsto ir tampa grynais australais, Šiaurės Kvinslande visi buvo linkę tvirtai laikytis savo tradicijų; daugiausia ten buvo kinų, italų, vokiečių ir škotų su airiais. Ir kai būdavo rengiamas keilis, škotai visi iki vieno suvažiuodavo iš toliausiai.

Megė apstulbo pamačiusi Lukų ir Arnę su škotiškais sijonais, bet atsitokėjusi pagalvojo, kad jie atrodo išties labai gražiai. Vyriškos išvaizdos vyrui nerasi vyriškesnio drabužio kaip škotiškas sijonas, nes žengiant platų lygų žingsnį jis ritmingai siūbuoja, užpakaly plaikstosi klostės, priekyje jis visai lygus, čia kabo kailinis kapšys; sijonas iki pusės kelių, tai matyti stiprios lygios blauzdos rombais languotomis kojinėmis, batai su sagtimis. Kai taip karšta, jie buvo be švarkų ir pledų, tevilkėjo baltus marškinius, atsisegioję iki pusės krūtinės, rankoves užsiraitoję virš alkūnių.

— Kas gi tas keilis? — paklausė Megė, kai jie leidosi į kelių.

— Tai gelų žodis, reiškia draugų suėjimą, vakarėlį.

— O kurių galų jūs su tais sijonais?

— Kitaip neleis, o mes būnam visuose keiliuose, nuo Brisbano iki Kernso.

— Mat kaip! Gal ir iš tikro lankotės tuose vakarėliuose, antraip Lukas nebūtų išleidęs tiek pinigų šitiems drabužiams. Juk taip, Arne?

— Reikia žmogui ir pasilsėti, — atsigynė Lukas.

Keilis buvo surengtas apgriuvusioje daržinėje vidury mangrovės pelkių, apgožusių Danglou upės žiotis. Na ir kvapeliai šitam krašte, su neviltim pagalvojo Megė. Nosį jai suko dar vienas neapsakomai bjaurus kvapas. Melasa, pelėsiai, išvietės, o dabar ir mangrovė. Visi pakrantės puvinių tvaikai susiliejo į vieną dvoką.

Vyriškiai, atvykę į daržinę, iš tikro visi buvo su škotiškais sijonais; įėjusi ir apsidairiusi Megė suprato, kokia pilka turi jaustis povė šalia prašmatnaus ryškiaspalvio povo. Moterys buvo visiškai vyrų užtemdytos, ir vakarui tęsiantis tas įspūdis dar labiau sustiprėjo.

Viename daržinės gale ant linguojančios pakylos stovėjo dviese su dūdmaišiais, su vienodai margai languotais šviesiai mėlynais sijonais ir itin sutartinai dūdavo linksmų rilį — šviesūs plaukai išsitaršę, raudonais veidais srūva prakaitas.

Kelios poros šoko, bet triukšmingiausia buvo apie būrelį vyrų, leidžiančių per rankas stiklines greičiausiai su škotišku viskiu. Megė su keliomis moterimis buvo nustumta į kampą ir jautėsi visai patenkinta, kad gali ten lindėti ir žiūrėti kaip užkerėta. Nė vienos moters nebuvo apsirengusios škotiškai, mat škotės languotų sijonų nenešioja, tik pledus, o buvo per karšta apsigobti pečius tokiu sunkiu ir storu medžiagos gabalu. Taigi moterys buvo su įprastinėmis Šiaurės Kvinslande neskoningomis kartūno suknelėmis ir greta vyrų atrodė blankios ir pasigailėtinos. O vyrai iš Menzių klano vilkėjo ryškiai raudonus sijonus su baltais langučiais, Maklaudų iš Luiso — linksmų derinį juodo su geltonu, Skenų klano — švelniai mėlyną su raudonu, Ogilvių — ryškų margumyną, Makfersonų — gražiai raudonų, pilkų ir juodų. Lukas buvo su Maknylų klano spalvos sijonu, o Arnė — Sesenekų jakobitų. Kaip gražu!

Buvo matyti, kad Lukas su Arne čia gerai pažįstami ir mėgstami. Vadinasi, jie dažnai lankosi be jos. Ir kas jiems užėjo, kad šįvakar ją pasiėmė? Megė atsiduso, atsišliejo į sieną. Kitos moterys smalsiai ją apžiūrinėjo, ypač žiedus ant dešiniosios bevardžio; Luku ir Arne jos žavėjosi, o jai pavydėjo. Kažin ką jos pasakytų, jei sužinotų, kad tasai tamsiaplaukis dičkis, mano vyras, per paskutinius aštuonis mėnesius aplankė mane lygiai du kartus, bet net nemanė atsigulti su manim į lovą! Tik pasižiūrėkit į juos, porelę pasipūtusių išsipuošusių škotų kalniečių! O jokie jie ne škotai, tik išsidirbinėja todėl, kad žino, kaip gražiai atrodo su languotais sijonais, ir nori traukti visų dėmesį. Geri sukčiai! Taip save įsimylėję, kad niekieno kito meilės nereikia.

Vidurnaktį visos moterys buvo nugrūstos į pasienius, dūdmaišininkai užgrojo visu smarkumu „Keiberį Feidą” ir prasidėjo šokimas iš rimtųjų. Vėliau, kai tik išgirsdavo dūdmaišį, Megė iškart prisimindavo tą daržinę, — pakakdavo net languoto sijono plastelėjimo, nes čia buvo taip susipynę garsai ir spalvos, gyvybingumas ir trykštanti energija, viskas taip kerėjo lyg sapne ir taip smigo į atmintį, kad niekada nebepamirši.

Susikryžiavo ant grindų kardai; du vyrai su Slito Makdonaldų apdaru pakėlė rankas virš galvų, plaštakos suvirpėjo kaip baleto šokėjų, ir rūsčiai, tartum galų gale kardai turės persmeigti jiems krūtines, juodu ėmė suktis vinguliuoti tarp aštrių ašmenų.

Pro linksmų dūdmaišių ringavimų nuskardėjo aukštas šaižus riksmas, ir suskambo nauja melodija: „Gink savo kraštą, mėlynkepuri” [* Škotai valstiečiai ir kareiviai dėvi apskritas mėlynas beretės tipo kepuraites], kardai buvo paimti nuo žemės, ir visi vyrai aliai vieno įsismagino šokti, čia susikabindami rankomis, čia pasileisdami, languoti sijonai skraidyte skraidė. Riliai, stretspiai, flingai — visus juos atšoko, trypė kojomis ant lentinių grindų, kad net aidėjo pastogė, žybčiojo batų sagtys, ir kaskart, prieš prasidedant naujam šokiui, kuris nors užversdavo galvą, suklykdavo suūkdavo tą šaižų riksmų ir vienas po kito jam atsiliepdavo daugybė gerklingų balsų. O moterys užmirštos stovėjo ir žiūrėjo.