Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Kas ta Veilo liga, Lukai? Sakei nepavojinga, bet atrodai lyg būtum labai rimtai sirgęs.

— Et, tai tokia lyg ir gelta, visi kirtėjai anksčiau ar vėliau ją susigriebia. Žiurkės platina, kai įsipjauni ar įsibrėži, tai ir užsikreti. Šiaip esu labai stiprios sveikatos, todėl sirgau lengviau už kitus. Daktaras sako, kad bematant būsiu vėl sveikas kaip ridikas.

Kelias kilo aukštyn didžiuliu džiunglėmis užaugusiu tarpekliu ir vedė į krašto gilumą; apačioje ištvinusi kliokė, virė upė, o vienoje vietoje iš kažkur aukštai į ją skersai kelio krito didingas krioklys. Jie pravažiavo tarp uolų sienos ir vandens srauto tarsi po šlapia žvilgančia fantastiškos šviesos ir šešėlių arka. Kuo aukščiau, tuo labiau oras vėso, darėsi gaivu gaivu; Megė jau buvo ir užmiršusi, kaip gera vėsiame ore. Kelių supo džiunglės, tokios neįžengiamos, kad niekas ten nedrįso kojos kelti. Medžių nebuvo matyti per gulte užgulusius vešliai sulapojusius vijoklius, karančius nuo vienos viršūnės ligi kitos, be galo, be krašto, tartum ant miško užmesta milžiniška žalio aksomo skraistė. Po medžių skliautais Megė matė nuostabių gėlių ir drugelių; voratinklių nelyginant vežimo ratas su vidury sustingusiais didžiuliais gražiais taškuotais vorais; neregėtų grybų, įsiėdusių į samanotus medžių kamienus; paukščių su ilgiausiomis raudonomis ar skaisčiai geltonomis uodegomis.

Ičemo ežeras plytėjo plokštikalnėje tykus ir nuošalus. Temstant jie išėjo į pensiono verandų juo pasigrožėti. Megė norėjo pažiūrėti į didžiulius vaisiais mintančius šikšnosparnius (dar vadinamus skraidančiomis lapėmis), kurie tūkstančiais suko virš vietų, kur gaudavo maisto, ir atrodė tartum Paskutiniojo teismo dienos pranašai. Bjaurūs ir atgrasūs, jie kartu buvo nepaprastai baikštūs ir visai nekenksmingi. Baugu buvo matant, kaip jie atskrenda per saulėlydžio išlydytą dangų — plevenančios juodos skraistės; Megė visada pasižiūrėdavo į juos ir iš Himelhocho verandos.

Buvo tikra palaima nugrimzti į minkštų vėsų patalų, užuot gulėjus nekrustelint, kol paklodė vis tiek permirksta nuo prakaito, o paskui atsargiai pasislinkti į kitą vietą, nes anoji vis tiek neišdžius. Lukas išsiėmė iš lagamino plokščią rudą pakelį, ištraukė iš jo saują apskritų daikčiukų ir išdėliojo į eilutę ant naktinio stalelio.

Megė paėmė vienų, apžiūrėjo. Smalsiai paklausė:

— Kas čia yra?

— Balionas. — Lukas užmiršo, kad prieš dvejus metus buvo nusistatęs nesakyti jai, jog naudoja apsisaugojimo priemones. — Aš jį užsimaunu, o paskui jau galima ir pas tave. Be jo dar pasidarys vaikas, o šito negalim leisti, kol neturim savo namų. — Jis sėdėjo ant lovos krašto nuogas, perkaręs, vien oda ir kaulai. Tačiau mėlynos akys blizgėjo. Jis spustelėjo Megei ranką. — Bet jau nebeilgai, Meg, nebeilgai! Dar penki tūkstančiai, ir nusipirksim puikiausios žemės, kokia tik bus į vakarus nuo Čarterz Tauerzo.

— Tada gali sakyti, kad jų jau turi, — tarė Megė ramiu balsu. — Aš parašysiu vyskupui de Brikasarui, paprašysiu, kad paskolintų. Procentų jis iš mūsų neims.

— Nereikia, nieku gyvu! — kirste nukirto Lukas. — Po velniais, Meg, kur tavo išdidumas? Patys užsidirbsim ir turėsim, bet nesiskolinsim! Gyvenime dar nebuvau nė penso skolingas ir nebūsiu.

Megė beveik negirdėjo, tik matė jį lyg pro raudonų rūkų. Dar niekad ji nebuvo taip įsiutusi! Melagis, apgavikas, egoistas! Kaip jis drįsta šitaip — gudrystėm laikyt jų be vaiko, akis dumti, kad norįs įsigyti žemės! Jam nieko daugiau nereikia, tik Arnės Svensono ir cukranendrių.

Nuslėpusi pyktį taip sėkmingai, kad net pati nusistebėjo, Megė vėl atkreipė dėmesį į guminį račiuką, kurį tebelaikė ant delno.

— Sakyk, o kaip nuo tų balionų pasidaro, kad nebūna vaikų?

Lukas priėjo, atsistojo jai už nugaros, ir nuo prisilietimo ji suvirpėjo; susijaudino, pagalvojo jis, bet ji suvirpėjo iš pasišlykštėjimo.

— Negi tu visai nieko neišmanai, Meg?

— Ne, — sumelavo ji, beje, apie tuos daikčiukus tikrai nieko nežinojo, nė vienoje knygoje jie nebuvo paminėti.

Jis čiupinėjo jos krūtis, kuteno.

— Supranti, kai man ateina laikas, atsiranda tokio — kaip čia pasakius — skystimo, ir jeigu būsiu be nieko, viskas liks pas tave. O jeigu taip bus ilgai ar dažnai, pasidarys vaikas.

Tai mat kaip! Užsimauna kaip odą ant dešros! Apgavikas!

Užgesinęs šviesą Lukas nusitempė ją į lovą ir netrukus pasiėmė nuo stalelio tą savo balioną; Megė išgirdo tuos pačius garsus kaip ir Danio viešbutyje ir dabar viską suprato. Apgavikas! Kaip jį pergudrauti?

Stengdamasi neparodyti, kaip jai skauda, Megė perkentė. Kodėl gi skauda, jei tai, ką jie daro, yra natūralus dalykas?

— Tau nėra jokio gerumo, ar ne, Meg? — paklausė jis paskui. — Tu, matyt, baisiai smulkutė, jei skauda ne tik pirmą kartą. Na ką gi, daugiau taip nebedarysim. Tada man užteks krūtinės, gerai?

— Ak, argi ne vis tiek? — vangiai atsiliepė Megė. — Jei neskaudės, tai ir gerai.

— Galėtum būt nors kiek karštesnė, Meg!

— Kuriems galams!

Bet jis vėl užsidegė; ištisus dvejus metus neturėjo tam nei laiko, nei sveikatos. O, kaip gera būti su moterimi, uždraustas malonumas. Jam visai neatrodė, kad jis Megės vyras, jautėsi panašiai kaip su kokia mergiščia aptvare už Kainunos alinės ar prie daržinės sienos su didžiuokle panele Karmaikl. Megės krūtys dailutės, standžios nuo jodinėjimo, jam kaip tik tokios patinka, ir garbės žodis, šitaip dar geriau — be jokių balionų, glamonėji sau krūtis.

Jis suėmė Megę už užpakalio ir užsivertė ant savęs, tada sugriebė tarp dantų spenelį ir liežuviu pajuto, kaip tas, iš pradžių įsitraukęs vidun, išsipūtė, sustandėjo. Megė pajuto jam panieką — kokie juokingi tie vyrai, Štai čiulpia niurnėdamas, muistosi. Lukas vis labiau audrinosi, minkė net dusdamas jai nugarų ir sėdmenis, sakytum koks peraugėlis kačiukas, vėl pripuolęs prie motinos. Jo klubai ėmė greitai ritmiškai judėti, bet Megė tysojo ant jo nepatogiai ir net nemanė jam padėti.

Visų laiką jos mintys klajojo kitur, ir staiga ji sugalvojo vieną dalyką. Pamažėle, visai nežymiai pasislinko ir sulaikiusi kvapą, kad nepraeitų drąsa, sukandusi dantis įsileido jį ten, kur labiausiai skauda. Bet skaudėjo ne taip baisiai. Be gumos buvo slidžiau, ir jis įėjo kur kas lengviau.

Lukas atsimerkė. Norėjo ją atstumti, bet... o Dieve! Tiesiog neįtikėtina; jis pirmą kartą buvo su moterimi be nieko ir tik dabar suprato, koks didelis skirtumas. Jis buvo taip arti, toks susijaudinęs, kad neįstengė atstumti Megės ir pagaliau apkabino ją. Nors vyriškiui šūkčioti nedera, Lukas nesusiturėjo, o paskui švelniai pabučiavo Megę.

— Lukai...

— Ką?

— Kodėl negalima taip visada? Be baliono.

— Negalima buvo ir šį kartą, ką ten visada. Viskas tau suėjo.

Megė pasilenkė, paglostė jam krūtinę.

— Ką tu! Matai gi? Aš sėdžiu! Ir nieko nelieka, viskas išbėgo. Bet juk šitaip daug geriau, Lukai!

Koks žmogus gali atsilaikyti, kai yra taip įkalbinėjamas vėl patirti neapsakomą malonumą? Lukas linktelėjo kaip sugundytas Adomas, nes dabar jau jis mažiau žinojo už Megę.

— Teisybė, ir man daug smagiau, kai tu nesipriešini. Gerai, Meg, toliau taip ir darysim.

Megė patenkinta nusišypsojo tamsoje. Taip, taip, mielas mano ponaiti, aš savo atsiimsiu! Tik palauk ir pamatysi, Lukai O’Nylai! Mirsiu, bet vaiką turėsiu!

Toli nuo karštų ir drėgnų pajūrio lygumų Lukas taisėsi greitai. Valgė gerai, pradėjo augti svoris, ir liguista pageltusi oda vėl parudavo. Megė dabar mielai atsakydavo į jo glamones, todėl nebuvo sunku prikalbėti jį, kad pabūtų dar savaitę, paskui dar kitą. Bet mėnesiui baigiantis jis pakėlė maištą.