Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Liudis įnešė padėklą, apkrautą arbatos puodukais ir užkandžiais, atsisėdo kartu prie stalo, ir arkivyskupas trumpai papasakojo, kaip Megė gyveno seniau, kol dar nebuvo Luko žmona.

— Niekada nebūčiau susiprotėjusi. Tik pamanykit, koks Luko įžūlumas atimti jai viską ir įtaisyti už tarnaitę! Ir dar drįso susilygti, kad jos alga eitų į jo sąskaitą banke! O žinot, kiek toji vargšelė čia gyvena, niekada nė penso neturėjo savo išlaidoms. Praėjusiais metais liepiau Liudžiui duoti jai pinigų kaip kalėdinę dovaną, bet tada jai jau tiek visko reikėjo, kad išleido per kartą, o daugiau iš mūsų nenorėjo imti.

— Negailėkit Megės, — griežtokai tarė arkivyskupas Ralfas. — Nemanau, kad jai pačiai savęs būtų gaila, juo labiau dėl pinigų stygiaus. Pinigai ne kažkiek jai džiaugsmo atnešė. Jei labai reikėtų, ji žinotų iš kur jų paimti. Aš manau, kad toks akivaizdus Luko abejingumas skaudina labiau negu gyvenimas be pinigų. Nelaiminga mano Megė!

Anė su Liudžiu vienas per kitą pasakojo, kaip Megė gyvena jų namuose, o arkivyskupas de Brikasaras sėdėjo vis taip pat surėmęs delnus kaip bažnyčios stogą ir žvelgė į vešlią palmę lauke plačiai kaip vėduoklė išsiskleidusiais lapais. Nekrustelėjo nė vienas raumenėlis jo veide, nė trupučio nepasikeitė tas tolimas gražių akių žvilgsnis. Jis buvo daug išmokęs tarnaudamas pas Vitoriją Skarbancą, kardinolą di Kontinį— Verčezę.

Išklausęs iki galo, jis atsiduso ir pažvelgė į jų susirūpinusius veidus.

— Na, matyt, mes privalom padėti Megei, kad Lukas nepadeda. Jei Lukui ji tikrai nereikalinga, geriau jai grįžti į Drohedą. Žinau, nenorit Megės netekti, bet jos pačios labui įkalbėkit ją grįžti namo. Iš Sidnėjaus aš atsiųsiu čekį, ir jai nereikės rūpintis pinigų per brolį. Namiškiams galės pasiaiškinti kaip pati panorės. — Jis žvilgtelėjo miegamojo pusėn ir neramiai sujudėjo. — Dieve gailestingas, kad tik greičiau gimtų tas vaikas!

Bet vaikas gimė tik kone po paros, ir Megė nežmoniškai išsikankino, vos nenumirė. Daktaras Smitas negailėjo opijaus, kurį senu papratimu laikė geriausiu tokiais atvejais vaistu, ir Megę suko košmarų verpetai, kažkokios pabaisos ir iš vidaus, ir iš išorės plėšė ją, draskė nagais, staugė, inkštė ir riaumojo. Kartais akimirksnį išryškėdavo Ralfo veidas ir vėl paskęsdavo užplūdusiame skausme, bet ji nepamiršo, kad jis yra, ir žinojo — kol Ralfas saugo, nei ji, nei vaikas nemirs.

Tarpais, palikęs akušerę verstis vieną, daktaras Smitas ateidavo užkąsti, išgerti gurkšnelio romo ir įsitikinti, kad kiti jo pacientai elgiasi apdairiai ir net nemano mirti; tada sužinojo šį tą apie Megę — tiek, kiek Anė ir Liudis manė esant reikalingajam papasakoti.

— Teisybę sakot, Ane, — pritarė jis. — Jodinėjimas čia irgi bus prisidėjęs. Labai blogai, kad moteriški balnai išėjo iš mados, nes moterims, kurioms tenka daug jodinėti, nesivysto raumenys, reikalingi gimdant.

— Aš girdėjau, kad tai bobučių pasakos, — ramiai pasakė arkivyskupas.

Daktaras Smitas pagiežingai pažvelgė į jį. Jis nemėgo katalikų kunigų ir laikė juos bukagalviais ir veidmainiais.

— Manykit kaip sau norit, — tarė jis. — Bet pasakykit tokį dalyką, Jūsų Eminencija: jei prireiktų pasirinkti — gelbėti Megės ar kūdikio gyvybę, ką jums patartų jūsų sąžinė?

— Bažnyčia tokiu atveju turi tvirtų nusistatymų. Negali būti jokio pasirinkimo. Negalima leisti, kad mirtų kūdikis norint išgelbėti motinų, ir negalima leisti, kad mirtų motina norint išgelbėti kūdikį. — Jis nusišypsojo daktarui taip pat pagiežingai. — Bet jeigu taip atsitiktų dabar, daktare, aš nė kiek neabejodamas prašau: išgelbėkite Megę, velniai nematė to vaiko.

Daktaras Smitas aiktelėjo, nusijuokė ir paplojo arkivyskupui per petį.

— Šaunuolis! Būkit ramus, aš niekam neišplepėsiu, ką pasakėt. Bet kol kas vaikas tebėra gyvas, ir nėra jokio reikalo jį žudyti.

O Anė pagalvojo sau: kažin, ką tu būtum pasakęs, arkivyskupe, jei tas vaikas būtų tavo?

Po kokių trijų valandų, kai saulė jau liūdnai slinko migloto Barti Fryrio masyvo link, iš miegamojo pas juos atėjo daktaras Smitas.

— Na, jau viskas, — pasakė jis patenkintas. — Megei dar ilgai reikės taisytis, bet duos Dievas, pasitaisys. Gimė mergytė — liesutė, menkutė, vos penkių svarų, su didele galva, o jau būdas kaip tik pagal plaukus — nesu matęs naujagimio su tokio raudonumo plaukais. Jos nė su kuolu nepriveiksi, garantuoju, nes beveik pats mėginau.

Visas nušvitęs Liudis atkimšo butelį šampano, kurį laikė tai progai, ir jie penkiese sustojo su putojančiomis taurėmis — dvasininkas, daktaras, akušerė, plantatorius bei luoša jo žmona — ir išgėrė už motinos ir rėkiančio, pašėlusio kūdikio sveikatą ir laimę. Buvo birželio pirma, pirmoji Australijos žiemos diena.

Atvažiavo slaugė pakeisti akušerės ir turėjo pasilikti tol, kol Megei nebegrės joks pavojus. Daktaras su akušere išvažiavo, o Anė, Liudis ir arkivyskupas nuėjo pas Megę.

Ji atrodė tokia mažutė ir sumenkusi dvigulėje lovoje, jog arkivyskupas Ralfas turėjo įsidėti sau į atmintį ir šitą, dar vieną skausmą, kad paskui galėtų jį prisiminti, gerai apgalvoti ir iškęsti. Mege, mano išsikamavusi, pralaimėjusi Mege... Aš visada tave mylėsiu, bet negaliu duoti to, ką nors ir nenorom davė Lukas O’Nylas.

Visko kaltininkė — mažutė būtybė — gulėjo pintame lopšyje gale kambario, aikštijosi ir nė kiek nevertino visuotinio dėmesio. Jie stovėjo aplinkui ir žiūrėjo, o ji rėkė ir rėkė, rodydama didelį piktumą. Pagaliau slaugė paėmė ją su visu lopšiu ir nunešė į kambarį, kuris buvo jai skirtas.

— Kas kas, o plaučiai jos sveiki, — nusišypsojo arkivyskupas Ralfas, atsisėdo ant lovos krašto ir paėmė išbalusią Megės ranką.

— Matyt, jai gyvenimas nelabai patinka, — su šypsena atsakė jam Megė. Koks jis atrodo pasenęs! Tvirtas ir vikrus kaip visada, bet nežmoniškai pasenęs. Ji atsisuko į Anę ir Liudį ir ištiesė jiems ranką. — Mielieji mano! Ką būčiau be jūsų dariusi? Ar yra kokių žinių iš Luko?

— Gavau telegramą, kad jis labai užsiėmęs ir negali atvažiuoti, bet linki tau sėkmės.

— Labai gražu iš jo pusės, — pasakė Megė.

Anė greitai pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą.

— Mes paliksim judu pasikalbėti su arkivyskupu, mieloji. Tikriausiai turit daug ką papasakoti vienas kitam. — Pasirėmusi į Liudį, ji pamojo pirštu slaugei, kuri spoksojo į arkivyskupą tartum netikėdama savo akimis. — Eime, Nete, išgersim kartu arbatos. Jo Eminencija pasakys, kai Megei jūsų prireiks.

— Kokiu vardu pavadinsi tą rėksnę savo dukrelę? — paklausė jis, kai durys užsivėrė ir jie liko vieni.

— Džastina.

— Labai gražus vardas, kaip tu sugalvojai?

— Skaitydama radau kažkur ir patiko.

— Tu jos nenori, Mege?

Megės veidas buvo taip sumenkęs, kad liko, regis, tik akys; jos žvelgė švelniai, švietė miglota šviesa, bet jose nebuvo matyti nei meilės, nei neapykantos.

— Turbūt noriu. Taip, noriu. Tiek turėjau gudrauti, kol ją gavau. Bet kai laukiausi, nieko jai nejaučiau, tik žinojau, kad ji manęs nenori. Džastina, man atrodo, niekada nebus nei mano, nei Luko, nei kieno nors kito. Ji turbūt priklausys tik sau.

— Man jau reikia eiti, Mege, — pasakė jis švelniai.

Dabar jos akys atšiauriai blykstelėjo, lūpas perkreipė nemaloni grimasa.

— Taip ir žinojau! Tiesiog juokinga, kaip vyrai sprunka nuo manęs į krūmus.

Jis susiraukė.

— Nebūk tokia pikta, Mege. Aš nenoriu išvažiavęs prisiminti tave tokią. Kad ir kas būdavo seniau, tu visada likdavai švelni ir miela, ir tai man yra brangiausi tavo bruožai. Nesikeisk, nepasidaryk šiurkšti. Suprantu, tau baisiai bloga, kad Lukas net nepasistengė atvažiuoti, bet vis tiek nesikeisk. Tada nebebūsi mano Megė.