Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Metloko sala. O kur ji yra?

— Didžiajame Barjeriniame rife, netoli nuo Vitsandžio sąsiaurio. Labai nuošali, tyki vietelė, man regis, ten daugiausia važiuoja jaunavedžiai praleisti medaus mėnesio. Žinai, ten ne koks didelis viešbutis, o atskiri namukai. Tau nereikės eiti pietauti į pilnų salę ir maišytis tarp žmonių, su kuriais nenori turėti jokių reikalų. O šiuo metu ten išvis beveik visai tuščia, greičiausiai dėl vasaros ciklonų. Lietūs nieko nebaido, tačiau vasarą kažkodėl mažai kas tevažiuoja į Rifą. Gal todėl, kad ten daugiausia poilsiauja žmonės iš Sidnėjaus ir Melburno, o vasarą ir tuose miestuose gerai, nėra ko kitur trenktis. Užtat žiemai — birželiui, liepai ir rugpjūčiui — tie pietiečiai iš anksto išsinuomoja namukus trejiems metams.

13

Paskutinę 1937 metų dieną Megė išvažiavo traukiniu iki Taunsvilio. Nors atostogos vos prasidėjo, ji jautėsi daug geriau, nes toli pasiliko Danio melasos kvapas. Taunsvilyje, didžiausiame klestinčiame Šiaurės Kvinslando mieste, gyveno keli tūkstančiai žmonių, balti mediniai namukai buvo pastatyti ant polių. Iš traukinio tuoj pat reikėjo sėsti į garlaivį, ir neliko laiko apžiūrėti miesto, bet Megei ne tai buvo galvoj — prisimindama siaubingąją kelionę per Tasmano jūrą prieš šešiolika metų, ji buvo susirūpinusi, kaip reikės iškentėti trisdešimt šešias valandas laiviūkštyje, kur kas mažesniame nei „Vehainas”.

Bet šį kartą viskas buvo kitaip, garlaiviukas tyliai, tartum šnabždėdamas čiuožė lygiu kaip stiklas vandeniu, be to, ir jai jau ne dešimt, o dvidešimt šešeri. Oras nutykęs tarp dviejų ciklonų, jūra privargusi; nors buvo dar tik vidurys dienos, Megė atsigulė ir kietai išmiegojo iki kito ryto, kol šeštą valandą prižadino stiuardas, atnešęs puoduką arbatos su saldžiais sausainiais.

Nuėjusi į denį, ji pamatė vėl kitokią Australiją. Giedru aukštu bespalviu dangumi nuo vandenyno rytų pakraščio iš lėto sklido rausvas perlinis švytėjimas, o paskui, kai saulė pakilo virš horizonto ir šviesa prarado kūdikiškų rausvumą, atėjo diena. Laivas be garso šliuožė švarutėliu vandeniu, tokiu skaidriu, jog prie borto dideliame gylyje buvo matyti purpurinės olos ir šmaižiojančios aplink jas žuvys. Mėlyni jūros toliai buvo vietomis žalsvi. O ten, kur dugne augo dumbliai ir koralai, tamsavo tiršto raudono vyno spalvos dėmės; iš visų pusių netikėtai vis rasdavosi salelės — čia balto švytinčio smėlio su palmėm pakrantėse, čia kalnuotos, apaugusios džiunglėm, čia lygios, vos kyšančios iš vandens, su krūmokšniais.

— Tos plokščiosios ir yra tikros koralų salos, — paaiškino jai vienas jūreivis. — Kai sala apskrita, o vidury lagūna, ji vadinama atolu, o kai iš vandens kyšo tik uola, vadinama rifu. Kalvotosios salos — tai povandeninių kalnų viršūnės, bet ir aplink jas yra koralinių rifų, o viduryje lagūnos.

— O kur Metloko sala? — paklausė Megė.

Jūreivis smalsiai pažvelgė į jų; nei šis, nei tas — moteris viena plaukia poilsiauti į salą, kur jaunavedžiai praleidžia medaus mėnesį.

— Dabar mes Vitsandžio sąsiauryje, paskui išplauksim prie Rifo iš Ramiojo vandenyno pusės. Metloką iš tos pusės daužo bangos, kurios visą šimtą mylių atsirita iš vandenyno gelmių kaip greitieji traukiniai ir taip riaumoja, jog nebegirdi net savo minčių. Galit įsivaizduoti, kad ta pati banga neš ir neš, visą šimtą mylių? — Jis ilgesingai atsiduso. — Metloke būsim prieš saulėlydį, ponia.

Valandą prieš saulės laidą laiviukas per bangų mūšą, kur purslai kilo aukštai ir tartum rūko siena temdė dangų rytuose, priplaukė prie salos. Skersai Rifą, per atoslūgį išlindusį iš vandens, ėjo palaikė, gal kokio pusmylio prieplauka ant aukštų plonų polių, o toliau — uolėtas ir status krantas, nė kiek nepanašus į Megės įsivaizduotą tropikų grožybę. Prieplaukoje laukė senyvas vyriškis, jis padėjo Megei išlipti ir paėmė iš jūreivio jos lagaminus.

— Laba diena, ponia O’Nyl, — pasisveikino jis. — Aš esu Robas Volteris. Tikiuosi, kad ir jūsų vyras kaip nors ištaikys atvykti. Šiuo metu Metloke beveik nėra žmonių, čia tik žiemos kurortas.

Juodu nuėjo linguojančiomis lentomis; leidosi saulė, ir kyšantys iš vandens koralai atrodė išsilydę, grėsminga siautėjanti ir putojanti jūra buvo didingai nuraudusi.

— Dabar atoslūgis, o šiaip kelionė jums nebūtų buvusi tokia rami. Matot miglų rytuose? Tai paties Didžiojo Barjerinio rifo pakraštys. Čia mes lyg ant plaukelio kabom, visų laikų jauti, kaip nuo bangų mūšos sala dreba. — Jis padėjo Megei įlipti į automobilį. — Čia priešvėjinė Metloko pusė — atšiauroka ir nelabai meili, ką? Bet pala, pamatysim ir pavėjinę pusę, oho! Ten jau yra ko pasižiūrėti!

Greitai, nepaisydami jokių taisyklių, nes šis automobilis saloje buvo vienintelis, jie lėkė siauru gurgždančiu koralų keliuku kokias keturias mylias gilyn į salą — pro palmes ir tankius krūmokšnius, palei aukšto kalno papėdę.

— Ak, kaip gražu! — sušuko Megė.

Jie įvažiavo į kitą kelią, einantį palei smėlėtą negilią pusmėnulio formos lagūną. Tolumoje, kur vandenynas dužo į Rifą, dar tiško akinamai balti purslų nėriniai, bet čia, tarp koralų, vanduo plytėjo lygus ir ramus tartum sidabro veidrodis su bronzos atšvaitais.

— Sala keturių mylių pločio ir aštuonių ilgio, — paaiškino vyriškis Megei. Jie pravažiavo pro gremėzdišką baltą namų su gilia veranda ir langais tartum vitrinos. — Universalinė parduotuvė, — su šeimininko pasididžiavimu tarė jis. — Čia aš gyvenu su savo ponia, o ji, turiu pasakyti, ne per daug apsidžiaugė, kad moteris atvažiavo viena, be vyro. Sako, dar išves mane iš kelio. Šiek tiek apsiramino, kai biure pasakė, kad jums reikia visiškos ramybės, ir aš paskyriau jums tolimiausių namelį. Aplinkui nebus nė gyvos dvasios, tik anoje pusėje gyvena viena porelė. Galit kad ir nuoga vaikščioti, niekas nepamatys. O manęs, kol čia būsit, mano ponia neišleis iš akių. Kai ko nors reikės, paskambinkit telefonu, ir aš atvešiu. Nėra prasmės eiti tokį kelią. Ir nesvarbu, ar maniškė pyks, ar nepyks, vis tiek kas vakarą saulei leidžiantis jus aplankysiu, na, pasižiūrėti, ar viskas gerai. Tai jūs tuo metu būkit namie ir padoriai apsirengusi, jei kartais ir maniškė susimanytų kartu atvažiuoti.

Vienaaukštis trijų kambarių namukas turėjo savo lankelį balto paplūdimio, iš abiejų kraštų užstotą kalno, ir čia kelias baigėsi. Viduje viskas buvo labai paprasta, bet patogu. Sala turėjo savo elektros generatorių, todėl buvo ir šviesa, ir nedidelis šaldytuvas, ir žadėtasis telefonas, ir net radijas. Tualetas ir vonia — daug modernesni patogumai negu Drohedoje ir Himelhoche, nudžiugo Megė. Aiškiai matyti, kad dauguma poilsiautojų čia atvyksta iš Sidnėjaus ir Melburno, jie pripratę prie civilizacijos ir negali be jos apsieiti.

Robas nuskubėjo pas pavydžiąją žmoną, o Megė likusi viena išsikrovė daiktus ir apžiūrėjo savo valdas. Didelė dvigulė lova daug geresnė už jos vedybinį guolį. Tiesa, čia juk jaunavedžių rojus, ir jiems svarbiausia patogus patalas, o Danio viešbučio gyventojai dažniausiai būna tokie girti, jog net nepastebi išlindusių spyruoklių. Ir šaldytuvas, ir lentynos virš jo buvo pilnos valgymų, ant stalo stovėjo didelė pintinė su bananais, kryžiažiedės vaisiais, ananasais ir mangais. Ko čia gerai nevalgyti ir nemiegoti.

Pirmąją savaitę Megė, regis, tik valgė ir miegojo. Anksčiau ji net nesuprato, nei kokia ji išvargusi, nei kaip Danglou klimatas atima bet kokį apetitą. Toje puikioje lovoje ji užmigdavo vos padėjusi galvą ir išmiegodavo po dešimt dvylika valandų, o viskas, ką valgė, buvo taip skanu kaip tais laikais, kai dar gyveno Drohedoje. Ji valgė be perstojo, kai tik nemiegojo, ir net eidama maudytis pasiimdavo mangų. Iš teisybės, juos valgyti ir yra geriausia vandenyje, nes sultys žliaugte žliaugia. Mažutis paplūdimys buvo lagūnoje, todėl jūra čia lygi kaip stalas, be jokių srovių, visai sekli. Tai labai patiko Megei, nes ji visai nemokėjo plaukti. Bet vanduo čia buvo toks sūrus, jog beveik pats kėlė, ir ji mėgindavo paplaukti; kai pavykdavo bent dešimt sekundžių išsilaikyti ant vandens, ji negalėdavo atsidžiaugti. Pasijutusi laisva nuo žemės traukos, ji troško plaukyti kaip žuvis. Ir būtų buvusi labai patenkinta, jei būtų turėjusi, kas pamokytų.