Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Keliu nuo Danio į kalną riaumodamas atidūmė raudonas angliškas sportinis automobilis — naujas ir brangus, gaubtas su odos juostelėmis, spindi išmetamieji vamzdžiai, blizga raudonas lakas. Anė ne tuoj pažino vyriškį, kuris išlipdamas peršoko per žemas dureles, nes vilkėjo kaip ir visi Šiaurės Kvinslande — tik šortus, ir nieko daugiau. Na ir gražuolis, pagalvojo Anė, palankiai žiūrėdama į svečią ir lyg kažką prisimindama, kai jis ėmė žengti per du laiptelius iškart. Liudis galėtų tiek daug nevalgyti, gal būtų kiek panašesnis į tų vaikiną. O jis visai ne koks vaikigalis — taip gražiai pasidabruoti smilkiniai... bet puikesnio cukranendrių kirtėjo nesu mačiusi.

Tik pažvelgusi į ramias, lyg iš tolumos žvelgiančias akis, Anė suprato, kas prieš jų stovi.

— Dievulėliau! — net vaiko buteliukas iškrito iš rankos.

Jis paėmė buteliukų, padavė ir atsirėmė priešais ją į verandos turėklus.

— Nieko, čiulptukas nesusipurvino, galit maitinti.

Mažoji, netekusi maisto, jau pradėjo rangytis, Anė įkišo jai čiulptuką ir pagaliau atgavo žadą.

— Tai bent staigmena, monsinjore! — Ji nužvelgė jį besijuokiančiomis akimis. — Turiu pasakyti, į arkivyskupą jūs nė kiek nepanašus. Net ir deramai apsirengęs nebuvot panašus. Aš įsivaizduoju arkivyskupus, nesvarbu, kokiai Bažnyčiai jie priklausytų, storus ir patenkintus savimi.

— Šiuo metu aš ne arkivyskupas, o tiktai nusipelnęs atostogų dvasininkas, todėl galit vadinti mane Ralfu. Tai šitoji mažytė taip prikamavo Megę, kai buvau čia praėjusį kartą? Gal duosit man? Manau, sugebėsiu palaikyt buteliuką kaip reikia.

Jis atsisėdo į krėslą greta Anės, užsimetė koją ant kojos, paėmė kūdikį ir buteliuką ir valgydino toliau.

— Ar Megė pavadino ją Džastina?

— Taip.

— Man patinka. O, tik pažiūrėkit, kokie plaukai! Visai kaip senelio.

— Ir Megė taip sako. Būtų gerai, kad paaugusios neišpiltų strazdanomis, bet turbūt bus strazdanota, vargšelė.

— Na, Megė taip pat rudaplaukė, o visai nestrazdanota. Tiesa, Megės oda kitokios spalvos, daugiau matinė. — Jis padėjo tuščią buteliuką, pasisodino mergytę tiesiai prieš save ant kelio, palenkė į priekį ir ėmė stipriai ritmingai trinti jai nugarytę. — Tarp kitų pareigų aš privalau lankyti katalikų našlaičių prieglaudas, todėl esu visai pripratęs prie vaikų. Motina Gonzaga iš mano mėgstamiausios prieglaudos sako, kad tai vienintelis būdas padėti kūdikiui atsirūgti. Kai vaiką laikai prie peties, jis per mažai susilenkia, orui sunku išeiti, todėl išeinant paprastai atsipila daug pieno. O šitaip vaikas susilenkęs per pusiaują, pienas tartum kamščiu užsikemša, o oras išeina. — Sakytum patvirtindama jo žodžius, Džastina keletą kartų atsirūgo, bet ką buvo suvalgiusi, neatpylė. Ralfas nusijuokė, dar patrynė jai nugarytę, bet daugiau nieko nebesidarė, ir jis patogiai pasiguldė ją ant sulenktos rankos. — Kokios nepaprastos, neregėtos akys! Nuostabios, tiesa? Megės vaikas turi būti nepaprastas.

— Ta proga noriu pasakyti, kad jūs būtumėt puikus tėvas, Ralfai.

— Aš myliu vaikus, visada mylėjau. Man lengva jais džiaugtis, kai neturiu kitų, nemalonių, tėvo pareigų.

— Ne, tai dėl to, kad jūs toks pat kaip Liudis. Jūs turite moteriškumo.

Džastinai, kuri paprastai nemėgo svetimų, jis, matyt, irgi patiko ir ji užmigo. Ralfas paguldė ją patogiau ir išsitraukė iš šortų kišenės pakelį „Capstense”.

— Duokit šen, uždegsiu.

— Kur Megė? — paklausė jis, imdamas iš Anės uždegtą cigaretę. — Dėkui. Atsiprašau, nepasiūliau jums.

— Megės nėra. Ji vis nesitaisė po gimdymo, o kai prasidėjo lietūs, pasidarė visai blogai. Tai mes su Liudžiu išsiuntėm ją porai mėnesių pailsėti. Ji grįš kovo pirmą, liko dar septynios savaitės.

Nuo pirmų žodžių Anė pastebėjo, kaip jis persimainė — tartum staiga nuėjo niekais visos viltys, neliko ilgai laukto džiaugsmo. Jis sunkiai atsiduso.

— Antrąkart atvažiuoju atsisveikinti ir nerandu jos... Prieš Atėnus ir dabar vėl. Tuomet išbuvau svetur metus, o galėjo būti ir ilgiau, tada aš nežinojau. Drohedoje buvau nebuvęs nuo Pedžio ir Stiuarto mirties, bet kai atėjo laikas išvykti, supratau, kad negaliu išvykti iš Australijos nepamatęs Megės. O ji buvo jau ištekėjusi ir išvažiavusi. Norėjau susirasti, bet tai būtų buvę negarbinga jos ir Luko atžvilgiu. Šįkart atvažiavau dėl to, kad žinau — negaliu pakenkti tam, ko nėra.

— O kur išvykstat?

— Į Romą, į Vatikaną. Neseniai mirė kardinolas Monteverdis, ir kardinolas di Kontinis— Verčezė perėmė jo pareigas. Kaip ir tikėjausi, jis pasikvietė mane. Tai didelė garbė, bet ne vien tik garbė. Aš negaliu atsisakyti.

— Ar ilgai ten būsit?

— O, manau, kad ilgai. Europoje kalbama apie karą, nors čia mums atrodo, kad tai labai toli. Romos bažnyčiai reikalingas kiekvienas jos diplomatas, o kardinolo di Kontinio— Verčezės dėka aš esu priskiriamas prie diplomatų. Musolinis artimai susijęs su Hitleriu, vieno lizdo paukščiai, o Vatikanas turi kažkaip sutaikyti dvi priešingas ideologijas, katalikybę ir fašizmą. Tai nebus lengva. Aš gerai moku vokiškai, būdamas Atėnuose, išmokau graikiškai, Romoje — itališkai. Taip pat laisvai kalbu prancūziškai ir ispaniškai. — Jis atsiduso. — Visą laiką buvau gabus kalboms ir sąmoningai tuos gabumus lavinau. Taigi dabar mane perkelia, kitaip ir būti negalėjo.

— Ką gi, monsinjore, jei tik išplaukiat ne rytoj, dar galit pasimatyti su Mege.

Žodžiai išsprūdo Anei visai neapgalvotai; bet kodėl gi Megė negalėtų pasimatyti su juo, ypač kai jis, kaip atrodo, negreit besugrįš.

Ralfas pasuko galvą ir pažvelgė į ją. Gražios mėlynos ir šaltokos akys tokios protingos, jo neapgausi. O taip, jis apsigimęs diplomatas! Puikiai supranta, ką ji norėjo pasakyti ir kas dar glūdi jos pasąmonėje. Anė sulaikiusi kvapą laukė atsakymo, bet jis ilgai tylėjo — sėdėjo ir žiūrėjo pervirš smaragdinių cukranendrių į patvinusių upę, užmiršęs, kad laiko ant rankų vaiką. Anė kaip pakerėta apžiūrinėjo jį iš profilio — voko išlinkis, tiesi nosis, slapiai sučiauptos lūpos, ryžtingas smakras. Kokias jėgas jis rikiuoja, žvelgdamas į tolumą? Kokiomis sudėtingomis svarstyklėmis sveria savo sieloje meilę, geismą, pareigą, naudą, valią, ilgesį, ir kas iš jų nusvers? Ralfas pakėlė prie lūpų cigaretę, jo pirštai virpėjo, ir Anė tyliai atsiduso. Vadinasi, jis nėra abejingas.

Ralfas tylėjo gal dešimt minučių. Anė uždegė jam antrą cigaretę, padavė vietoj surūkytosios. Šią jis taip pat surūkė iki galo, vis tebežiūrėdamas į tolimus kalnus ir lietaus debesis, susitelkusius žemai danguje. Tada numetė nuorūką per verandos turėklus ir pačiu kasdieniškiausiu balsu paklausė:

— Kur ji yra?

Dabar atėjo eilė Anei pagalvoti — nuo to, ką ji atsakys, priklausys jo apsisprendimas. Ar turi žmogus teisę pastūmėti kitus žmones į kelią, kuris veda nežinia kur ir nežinia kuo pasibaigs? Ji myli Megę ir jai nė motais, kas ištiks tą vyriškį. Jis savaip nė kiek ne geresnis už Luką. Veržiasi į savą, grynai vyrišką tikslą ir neturi nei laiko, nei noro iškelti į pirmą vietą moterį; jis vejasi ir kabinasi už kažkokios svajonės, kuri gal egzistuoja tik jo pakvaišusioje galvoje. Ir tėra panaši į tuos dūmus iš cukraus fabriko, kurie sklaidosi tvankiame, melasos prisigėrusiame ore. Bet nieko kita jis netrokšta ir tą svajonę vydamasis iššvaistys save ir visą savo gyvenimą.

Sveiko proto jis nepraranda, nors Mėgė jam ir labai brangi. Net dėl Megės— o Anė buvo linkusi manyti, kad jis myli Megę labiau už viską pasaulyje, išskyrus keistąją savo svajonę, — jis nerizikuos praleisti progą anksčiau ar vėliau nutverti tai, ko siekia. Ne, jis to neatsižadės net dėl Megės. Ir jeigu pasakytum, kad Megė kokiame nors kurorte, gyvena pilname žmonių viešbutyje, kur jį galėtų pažinti, jis nevažiuotų. Jis geriau už visus žino, kad tokio kaip jis neįmanoma nepastebėti net minioje. Anė apsilaižė lūpas ir tarė: