Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

O šiaip jai visiškai netrūko draugijos. Ir buvo nepaprastai puiku būti vienai. Kaip gerai sugalvojo Anė! Niekada Megė dar negyveno be žmonių. Būti vienai tokia palaima, tokia ramybė. Ji visai nesijautė vieniša, nepasigedo nei Anės su Liudžiu, nei Džastinos ar Luko ir pirmąkart per trejus metus nesiilgėjo Drohedos. Senasis Robas netrikdė vienatvės, kas vakarą prieš saulėlydį atburzgęs keliu sustodavo tolėliau, palaukdavo, kol ji draugiškai pamojuos iš verandos — atseit viskas gerai, apgręždavo automobilį ir vėl nuvažiuodavo, o stebėtinai graži jo „ponia” sėdėdavo rūsti lyg pasiruošusi šauti patranka. Vienąkart Robas paskambino telefonu ir pasakė ketinąs pavėžinti porelę savo valtimi stikliniu dugnu — ar nenorėtų ir Megė paiškylauti?

Megė pasijuto lyg atsidūrusi visiškai kitoje planetoje; pro stiklą buvo matyti kupinas gyvybės, nepaprastai trapus pasaulis, kur vandens myluojami augo ir tarpo gležni pavidalai. Gyvi koralai, pasirodo, nėra tokių akį rėžiančių spalvų, kokiomis nudažyti jie stovi ant suvenyrų prekystalio. Jie švelniai rausvi, melsvai žali arba rusvai gelsvi, ir aplink kiekvieną gumbiuką, kiekvieną šakelę tartum aureolė plevena nuostabiausia vaivorykštė. Didžiulės jūrų aktinijos, kokių dvylikos colių skersmens, virpina mėlynų, raudonų, oranžinių ar violetinių čiuptuvėlių pakraštėlius; dideli kaip akmenys moliuskai vilioja neišmanėlius pažvelgti pro siaurą lūpų plyšį kriauklės vidun, kur juda kažkas erzinamai ryškus; tartum vėjo pučiamos linguoja raudonos nėrinių vėduoklės, driekiasi, srovena skaisčiai žali jūržolių kaspinai. Nė vienas iš ketverto, sėdinčio laivelyje, nebūtų nė kiek nustebęs, jei būtų pasirodžiusi undinė su žvilgančia glotnia krūtine, — blizga uodega, tingiai plevena plaukai, kerinti šypsena gundo jūreivius... O žuvys! Sakytum gyvi brangakmeniai tūkstančių tūkstančiais jos siuva šen ir ten, apvalios kaip kiniški žibintai, pailgos kaip kulkos, išsipuošusios visomis spalvomis, kurioms vanduo suteikia tvaskantį gyvumų ir grynumų, vienos auksiniais ir raudonais žvynais liepsnoja kaip ugnis, kitos, sidabriškai melsvos, atrodo vėsios, dar kitos plaukioja kaip skudurai, net skaudesnių nei papūgos spalvų. Čia ir jūrų lydekos smailiomis kaip adatos nosimis, ir bukanosės fahakos, dantingosios barakudos, ir vos matomi, tūnantys olose gruperiai plačiausiomis žiotimis, o kartą po jais tyliai, labai lėtai praplaukė panašus į verpstę ryklys.

— Nebijokit, — pasakė Robas. — Plėšriosios taip toli į pietus neatplaukia, ir Rife vienintelis pavojus gresia tik nuo dygliažuvių. Niekad neikit ant koralų basi.

Taip, Megė džiaugėsi, kad paplaukiojo, bet daugiau tokių iškylų nebenorėjo, nenorėjo ir susidraugauti su tąja pora, su kuria kartu plaukiojo. Ji viena maudėsi, vaikščiojo, gulėjo saulėje. Keista, bet nepasigedo net skaitymo, nes čia visada buvo ko nors įdomaus stebėti.

Megė paklausė Robo patarimo, vaikščiojo neapsirengusi. Iš pradžių ji elgėsi kaip triušis, jaučiantis dingo kvapą su kiekvienu vėjelio pūstelėjimu, ir vos tik sutraškėdavo šakelė ar nuo palmės garsiai bumbtelėdavo žemėn kokoso riešutas, ji tuoj bėgdavo slėptis. Bet po keleto dienų netrikdomos vienatvės pamatė, kad tikrai čia niekas neateis, kad tas kampelis, kaip sakė Robas, grynai jos. Tada ji nustojo bijoti. Vaikščiojo takeliais, gulėjo ant smėlio, pliuškenosi šiltame sūriame vandenyje ir jautėsi kaip žvėrelis, užaugintas narve ir staiga paleistas į tykų, saulėtų, erdvų, palankų pasaulį.

Toli nuo motinos, brolių, Luko, toli nuo viso negailestingo nekaip susiklosčiusio gyvenimo Megė patyrė, kas yra visiškas dykinėjimas; jos mintys ėmė dėliotis ir kaitaliotis tartum kaleidoskopo ornamentai. Pirmą kartą gyvenime protas nebebuvo užimtas vien darbu. Nustebusi ji suvokė, kad nuolatinis darbas yra pati stipriausia užtvara, galinti sulaikyti žmogų nuo mąstymo.

Prieš daugelį metų kunigas Ralfas paklausė, apie ką ji galvoja, ir ji atsakė: apie tėtę ir mamą, Bobą, Džeką, Hiujį, Stiuartą, mažuosius broliukus, Frenką, Drohedą, namus, darbus, lietų. Jo paties nepaminėjo, bet visada daugiausia galvodavo apie jį. Dabar prie to viso sąrašo prisidėjo Džastina, Lukas, Liudis ir Anė, cukranendrės, namų ilgesys ir vėlgi lietus. Galvojo ir apie tai, ką rasdavo knygose, o jos visada guodė. Bet mintys ateidavo ir pranykdavo susipainiojusios, nesusijusios, nenuoseklios; nebuvo nei progos, nei įpročio atsisėsti ir ramiai pagalvoti, kas iš tikrųjų yra toji Megė Klieri, Megė O’Nyl. Ko ji nori? Dėl ko gyvena pasaulyje? Ji apgailestavo, kad nėra įpratusi mąstyti, nes šitos spragos nebegalėjo atitaisyti joks jai vienai priklausantis laikas. Bet vis dėlto laiko buvo, ji turėjo ramybę, nieko neveikė, gerai jautėsi fiziškai, todėl galėjo gulėti ant smėlio ir mėginti susigaudyti.

Taigi Ralfas. Nusijuokė kreivai, beviltiškai. Nelabai vykęs pasirinkimas pradėti nuo jo, bet juk Ralfas tartum Dievas, visko pradžia ir pabaiga. Ralfas atsirado nuo tos dienos, kai priklaupęs ant saulėlydžio nutviekstos žemės Džilio stotyje suėmė ją už pečių, ir nors daugiau gyvenime jo niekada nebepamatytų, paskutinė jos mintis išeinant iš šio pasaulio bus apie jį. Kaip baisu, kad vienas žmogus gali taip daug reikšti, taip daug atstoti.

Kaip ji tada sakė Anei? Kad nori kuo paprasčiausių dalykų — vyro, vaikų, savo namų. Ko nors, ką galėtų mylėti. Atrodo, norai ne dievai žino kokie, ir pagaliau dauguma moterų visa tai turi. Bet ar daug iš tų turinčiųjų yra patenkintos? Megei atrodė, kad ji būtų patenkinta, nes jai tas viskas taip sunkiai pasiekiama.

Sutik, Mege Klieri, Mege O’Nyl, kad tas kas nors, ką tu nori mylėti, yra Ralfas de Brikasaras, o jo tu niekada neturėsi. Tačiau atrodo, kad per jį tu negalėsi būti laiminga nė su vienu vyru. Ką gi, tegu bus taip. Tarkim, kad mylimo vyriškio tu neturėsi. Reikės mylėti vaikus, ir tik vaikai mylės tave. Vadinasi, tau telieka Lukas ir Luko vaikai.

O Dieve gailestingas! Ne, negailestingas! Ką gi Dievas man davė? Tik atėmė iš manęs Ralfą. Nelabai mes mylim vienas kitą — Dievas ir aš. Žinai ką, Dieve? Aš jau nebebijau Tavęs kaip anksčiau. O kaip bijodavau, kaip bijodavau Tavęs ir Tavo bausmės! Visą gyvenimą iš baimės ėjau tik siauru tiesiu doros takeliu. Ir kur jis mane nuvedė? Nebūtų nė kiek blogiau, jei būčiau sulaužiusi visus iki vieno Tavo įsakymus. Tu apgavikas, Dieve, Tu baimės demonas. Elgiesi su mumis kaip su mažais vaikais, grasini bausmėmis. Bet aš Tavęs nebebijau. Visai ne Ralfo aš turiu nekęsti, o Tavęs. Dėl visko kaltas ne vargšas Ralfas, o tik Tu. Jis tebegyvena Dievo baimėje, kaip visą laiką gyvenau aš. Niekaip negaliu suprasti, kaip jis gali Tave mylėti. Nesuprantu, už ką Tave mylėti.

Tačiau kaip aš galiu liautis mylėjusi žmogų, kuris myli Dievą? Kad ir kaip stengiuosi, nieko man neišeina. Trokštu to, kas nepasiekiama, ir verkiu, kad negaliu pasiekti. Na, bet teks tau liautis verkus, Mege O’Nyl, ir tiek. Gausi pasitenkinti Luku ir Luko vaikais. Geruoju ar bloguoju tu atplėši Luką nuo tų nelemtų cukranendrių ir gyvensi su juo ten, kur net medžiai neauga. Pareikši Džilio banko valdytojui, kad ateityje pajamos eitų į tavo suskaitą, nebe į Luko, ir leisi tuos pinigus namams, kur nebus net medžio, padarysi juos jaukius ir patogius, nes Lukas nesusipras to padaryti. Leisi tuos pinigus Luko vaikams žmoniškai išauklėti ir išmokslinti, rūpinsies, kad jiems nieko netrūktų.

Štai ir viskas, Mege O’Nyl. Aš juk esu Megė O’Nyl, ne Megė de Brikasar. Net ir skamba kvailai — Megė de Brikasar. Turėtų būti Megana de Brikasar, o Megana man niekada nepatiko. Ak, ar baigsiu aš kada gailėtis, kad neturiu Ralfo vaikų? Tas ir yra, argi ne taip? Pasakyk sau, pakartok šimtų kartų: tavo gyvenimas yra tavo valioje, Mege O’Nyl, ir nėra ko švaistyti jį svajonėms apie vyriškį ir vaikus, kurių niekada neturėsi.