Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Vieną dieną gruodžio pradžioje atėjusi į verandą Anė atsisėdo šalia Megės ir įdėmiai į ją pažvelgė. Ak, kokia ji sunykusi, užgesusi! Net nuostabieji auksaspalviai plaukai nebežvilga.

— Nežinau, Mege, gal ir negerai padariau, bet jau vis tiek padariau, tai nors išklausyk ir kol kas nesakyk „ne”.

Megė atsigręžė, nusišypsojo.

— Taip iškilmingai kalbat, Ane! Ką gi aš turiu išklausyti?

— Mudu su Liudžiu dėl tavęs susirūpinom. Negali gerai atsigauti po Džastinos, o dabar, per šituos lietus, tarsi dar sumenkai. Nevalgai, tiesiog nyksti. Man vis atrodė, kad čionykštis klimatas tau netinka, bet kol nebuvo didesnio vargo, šiaip taip laikeisi. Mudu manom, kad tau su sveikata nekas, ir jeigu nieko nedarysim, susirgsi rimtai.

Anė atsikvėpė.

— Taigi prieš porą savaičių aš parašiau vienai pažįstamai į kelionių biurą ir parūpinau tau atostogas. Tik nepradėk prieštarauti dėl išlaidų, jos neatsilieps nei Luko, nei mūsų kišenei. Arkivyskupas atsiuntė dėl tavęs stambų čekį, ir tavo brolis atsiuntė tau ir mažytei nuo visų namiškių; atrodo, jis norėtų, kad parvažiuotum į Drohedą paviešėti. Bet mudu su Liudžiu pasikalbėjom ir nusprendėm, kad geriausia bus išleisti dalį tų pinigų poilsiui. O mano supratimu, dabar parvažiavus į Drohedą poilsis būtų ne kažin koks. Mudviem su Liudžiu atrodo, kad labiausiai tau reikia pabūti vienai, apgalvoti viską. Be Džastinos, be Luko, Drohedos. Ar buvai kada nors viena, Mege? Jau metas pabūti. Taigi mes išnuomojom tau namuką Metloko saloje dviem mėnesiams — nuo sausio pradžios iki kovo pradžios. Džastiną prižiūrėsim mudu su Liudžiu. Juk supranti, kad jai bus gerai, bet jei kas atsitiktų, nors ir menkiausias niekas, duodu žodį, tuoj pat pranešim — su Metloku yra telefono ryšys, ir tu galėsi bematant sugrįžti.

Vaivorykštės pranyko, saulė pasislėpė, vėl taisėsi lyti.

— Ane, jeigu ne jūs ir Liudis, per šituos trejus metus aš būčiau išprotėjus. Jūs ir pati suprantat. Kartais nubundu naktį ir galvoju — kas būtų buvę, jei Lukas būtų mane įtaisęs ne pas tokius gerus žmones. Jūs rūpinatės manim labiau už Luką.

— Na ką tu! Jei Lukas būtų įtaisęs tave pas blogus žmones, būtum grįžus į Drohedą, ir kas žino — gal taip būtų buvę geriau.

— Ne. Su Luku viskas susiklostė nevykusiai, bet kad pasilikau, tai gerai, nes man viskas paaiškėjo.

Per cukranendrių plantacijų iš lėto slinko lietus, ir patamsėjusios be saulės cukranendrės nyko iš akių tartum atkirstos didžiuliu pilku kirviu.

— Teisybę sakot, aš nesveikuoju, — toliau kalbėjo Megė. — Nesveika nuo tada, kai pastojau. Stengiausi laikytis, bet turbūt kartą prieini tokią ribą, kai nebeužtenka jėgų. Ak, Ane, aš taip pavargau ir nieko nebenoriu. Ir motina Džastinai aš prasta, esu tartum jai skolinga. Juk ji ne savo noru užgimė, aš dėl to kalta. Bet labiausiai slegia tai, kad Lukas manęs neprisileidžia, o aš noriu suteikti jam laimės. Negyvena su manim, neduoda turėti savų namų, nenori vaikų. Aš jo nemyliu, niekada nemylėjau taip, kaip žmona turėtų mylėti savo vyrą, gal jis tai ir suprato iš pat pradžių. Gal jei būčiau jį mylėjusi, būtų elgęsis kitaip. Tad kaip galiu ji kaltinti. Aš tikriausiai viena dėl visko kalta.

— Tai myli arkivyskupą?

— Taip, myliu nuo pat vaikystės. Buvau šiurkšti su juo, kai dabar buvo atvažiavęs. Vargšas Ralfas! Neturėjau teisės tiek visko jam prikalbėti, nes jis niekada neskatino žiūrėti į jį kaip į vyriškį. Na, gal jis vis dėlto suprato, kad aš buvau tada skausmų iškamuota, pervargusi, baisiai nelaiminga. O man tik viena buvo mintyse — kad turėjau pagimdyti jo vaikų, bet taip niekada nebus, niekada. Kokia neteisybė! Protestantų dvasininkai gali vesti, o katalikų kodėl negali? Ir nesakykit, kad pastoriai taip nesirūpina savo parapijiečiais kaip kunigai, aš nepatikėsiu. Esu mačiusi beširdžių kunigų ir nuostabių pastorių. Dėl celibato aš turėjau išvažiuoti nuo Ralfo, susieti gyvenimų su kažkuo kitu ir su juo susilaukti vaiko. Ir žinote ką, Ane? Čia tokia pat baisi nuodėmė kaip kad Ralfui sulaužyti įžadus ar net baisesnė. Mane tiesiog siutina Bažnyčios įstatymai — girdi, nuodėmė man mylėti Ralfą, o jam mane!

— Išvažiuok, Mege, kuriam laikui. Ilsėsies, valgysi, miegosi ir liausies nervinusis. O grįžusi gal kaip nors įkalbėsi Luką, kad reikia vienąkart nusipirkti tą ūkį, užuot apie jį tik šnekėjus. Žinau, kad jo nemyli, bet jei jis duotų nors menkiausią galimybę, dar galėtum būti su juo laiminga.

Pilkos Megės akys buvo tokios pat spalvos kaip aplinkui pilantis lietus; jos abi turėjo kone šaukti, kad susikalbėtų, nes skardinis stogas neįmanomai barškėjo.

— Bet kad ne, Ane! Kai mudu su Luku buvom nuvažiavę į Etertoną, pagaliau supratau, jog jis neis iš cukranendrių, kol turės sveikatos. Jam labai patinka toks gyvenimas, iš tikrųjų patinka. Jis mėgsta būti tarp vyrų, tokių pat tvirtų ir nepriklausomų, mėgsta nuolat dangintis iš vienos vietos į kitą. Kaip dabar supratau, jis visada buvo klajūnas. Moters jam nereikia net dėl malonumo, nes visas jėgas atima darbas. Ir... na, kaip čia pasakius? Lukas yra iš tų vyrų, kuriems viskas vis tiek, jis gali valgyti atsisėdęs prie kokios nors dėžės ir miegoti ant žemės. Suprantat? Jo nepriviliosi kokiais gražiais daiktais, jam nieko to nereikia. Kartais man atrodo, kad jis niekina visa, kas gražu, malonu. Gal tariasi, jog tai gali jį susilpninti. Aš visai neturiu kuo jį patraukti, kad jis atsisakytų dabartinio gyvenimo.

Megė nepatenkinta pažvelgė į verandos lubas tartum pavargusi šaukti.

— Nežinau, Ane, ar man užteks ištvermės šitaip gyventi vienai, be namų, dar bent dešimt ar penkiolika metų — kol Lukas išsikvėps. Man pas jus gera, nemanykit, kad esu nedėkinga. Bet aš noriu turėti savo namus! Noriu, kad Džastina turėtų broliukų ir sesučių, noriu valyti dulkes nuo savo baldų, siūti užuolaidas savo langams, virti savo virtuvėje savo vyrui. Ak, Ane! Aš pati paprasčiausia moteris, nesu nei garbėtroška, nei labai protinga, nei mokyta, juk žinot. Aš noriu tiktai vyro, vaikų, savų namų. Ir kad bent kiek kas nors mylėtų!

Anė išsitraukė nosinę, nusišluostė akis ir pamėgino nusijuokti.

— Na ir sentimentalios mudvi! Bet aš suprantu, Mege, puikiai suprantu. Mudu su Liudžiu vedę dešimt metų, ir tai pats laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Kai buvau penkerių, susirgau poliomielitu ir likau luoša. Buvau įsitikinusi, kad į mane niekas net nepasižiūrės. Ir nežiūrėjo, dievaži. Kai susipažinau su Liudžiu, buvau jau trisdešimties, duoną užsidirbau mokytojaudama. Jis už mane dešimčia metų jaunesnis, todėl kai pasisakė mylįs ir norįs mane vesti, aš nepasižiūrėjau į tai rimtai. Baisu, Mege, sugadinti gyvenimų tokiam jaunam žmogui! Penkerius metus elgiausi su juo neįmanomai bjauriai — išjuokdavau, pykdavau, bet jis vis tiek ateidavo vėl. Taip ir ištekėjau, ir esu laiminga. Liudis sako, kad ir jis laimingas, bet aš nesu tikra. Jis daug ko turėjo atsisakyti, taip pat ir vaikų, ir atrodo dabar, vargšelis, net už mane senesnis.

— Tai nuo gyvenimo šiame krašte, Ane, nuo klimato.

Lietus liovėsi taip pat staiga, kaip buvo prasidėjęs; sušvito saulė, ir parūkavusiame danguje visu grožiu išryškėjo vaivorykštės, iš bėgančių debesų išniro violetinis Barti Fryris.

— Aš važiuosiu, — vėl prabilo Megė. — Labai ačiū, kad taip sugalvojot, man gal kaip tik to ir reikia. Bet ar tikrai Džastina labai jūsų nevargins?

— Na kur ten! Liudis jau viską sutvarkė. Prieš tave pas mus buvo tokia Ana Marija, ji turi jaunesnę seserį Anunciatą, kuri nori važiuoti į Taunsvilį dirbti slauge. Bet šešiolika jai sueis tik kovo mėnesį, o mokyklų baigia jau po kelių dienų. Taigi kai tavęs nebus, ji čia atvažiuos. Ir vaikus prižiūrėti ji moka kaip reikiant. Tezorierų šeimoje visa krūva mažylių.