Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Taip! Įtikink save! Nėra prasmės galvoti apie tai, kas turi būti palaidota. Svarbiausia — ateitis, o ateitis priklauso Lukui ir Luko vaikams. Ji nepriklauso Ralfui de Brikasarui. Jis yra praeitis.

Megė pasisuko, įsikniaubė į smėlį ir pravirko taip, kaip verkdavo tada, kai buvo trejų metų — raudojo balsu, ir tiktai paukščiai bei krabai girdėjo jos sielvartų.

Anė Miuler tyčia parinko Metloko salą ir ketino, kai tik bus galima, nusiųsti ten Luką. Vos Megė išvažiavo, ji pranešė Lukui telegrama: jis labai reikalingas Megei, tegu greičiau atvažiuoja. Ne jos būdui buvo kištis į kitų reikalus, bet ji mylėjo Megę, jos gailėjosi, be to, dievino mažytį kaprizingų padarėlį — Megės ir Luko kūdikį. Džastinai reikia namų, reikia jų abiejų — tėvo ir motinos. Bus labai sunku su ja išsiskirti, bet taip bus geriau negu dabar.

Lukas atsirado po dviejų dienų. Važiavo į Sidnėjų, į rafinado fabriką, taigi nedaug sugaišo pasukęs kiek iš kelio. Reikia jau pamatyti savo vaikų; jei būtų buvęs sūnus, jis būtų tuoj atvažiavęs, kai tik gimė, bet sužinojęs, kad mergaitė, labai nusivylė. Jei jau Megei taip reikia vaikų, tai tegu bent gimdo darbininkus būsimam Kainunos ūkiui. Iš tų mergiščių jokios naudos, tik valgydink ir renk, o kai užauga, tiek jas tematai, išeina ir dirba kitiems, užuot pasilikusios namie kaip sūnūs ir padėjusios tėvui nugyventi amžių.

— Kaip Meg? — paklausė Lukas, užlipęs į verandą. — Tikiuosi, sveika?

— Tikitės. Taip, ji sveika. Tuoj viską papasakosiu. Bet pirmiausia eime, pažiūrėsit savo gražuolės dukros.

Lukas žiūri į kūdikį smalsiai ir susidomėjęs, bet be jokio švelnumo, pagalvojo Anė.

— Tokių keistų akių dar nesu matęs, — tarė jis. — Kažin į ką jos?

— Megė sako, kad jos šeimoje tokių nebuvę.

— Ir mano nebuvo. Gal į kokius prosenelius nusidavė, tokia keistuolė. Nelabai ji atrodo linksma, a?

— Iš kur jai būti linksmai? — atšovė Anė vos tvardydamasi. — Tėvo dar nemačiusi, tikrų namų neturi ir nepanašu, kad turės, kol užaugs, jei jūs ir toliau taip gyvensit.

— Aš juk taupau, Ane, — paprieštaravo Lukas.

— Nesąmonė! Aš žinau, kiek jūs turit pinigų. Mano draugai iš Čarterz Tauerzo kartais atsiunčia laikraščių, tai matau skelbimų, kad vakaruose parduodama žemė daug arčiau nei Kainunoj ir daug derlingesnė. Dabar gi krizė, Lukai! Galėtumėt įsigyti gražiausią sklypą už kur kas mažesnę sumą, nei turit banke, ir jūs tai žinot.

— Taigi tas ir yra! Dabar krizė, o į vakarus nuo kalnų, nuo Džunio iki Aisos, baisiausia sausra. Jau antri metai nėra lietaus, nė lašelio. Galvą guldau, kad ir Drohedai dabar nekas, o kaip, jūs manot, yra aplinkui Vintoną ir Blekolą? Ne, man reikia dar palaukti.

— Palaukti, kol prasidės lietūs ir žemė pabrangs? Liaukitės, Lukai! Dabar pats laikas pirkti! Su Megės kasmetiniais dviem tūkstančiais jūs galėtumėt išsilaikyti net dešimt sausros metų! Galima juk nepirkti gyvulių. Gyvenkit iš Megės dviejų tūkstančių, o avių nusipirksite, kai prasidės lietūs.

— Aš dar negaliu mesti plantacijų, — pasakė atkakliai Lukas, tebežiūrėdamas į keistai šviesias dukters akis.

— Čia ir visa paslaptis, ar ne? Kodėl gi neprisipažįstat, Lukai? Jūs nenorit turėti šeimos, jums geriau gyventi kaip dabar gyvenat, sunkiai, tarp vienų vyrų, plėšytis darbe, kaip plėšosi pusė visų australų, kiek žinau. Ir kas čia per kraštas, ta Australija, kad vyrai nenori gyventi namie su žmonomis ir vaikais, o mieliau jiems su vyrais? Jei tikrai norit būt viengungis, tai ko tada vedėt? Ar žinot, kiek vien tiktai Danyje yra pamestų žmonų, kurios vos ne vos pragyvena, augindamos vaikus vienos, be tėvų? Jis mat padirbės plantacijoj ir sugrįš, jis neilgai truks. Cha! Kaskart, kai atvažiuoja paštas, jos stypso prie vartelių, laukia, gal tas niekšas bus atsiuntęs nors kiek pinigų. Dažniausiai nesulaukia, o jei atsiunčia, tai grynų niekų, vien dėl akių.

Anė virpėjo iš pykčio, visada švelnios rudos akys kibirkščiavo.

— Žinot, „Brisbane Mail” rašė, kad iš viso civilizuoto pasaulio Australijoje didžiausias procentas pamestų žmonų. Tik toje vienoje srityje mes pralenkiam visus — tai bent rekordas, galim didžiuotis!

— Nusiraminkit, Ane! Juk Meg nepamesta. Ji sveika ir gyva, ir nebadauja. Ko gi jūs norit?

— Aš negaliu žiūrėti, kaip jūs elgiatės su savo žmona, štai kas! Dėl Dievo meilės, Lukai, surimtėkit, nors kuriam laikui prisiimkit savo pareigas! Jūs turit žmoną ir vaiką. Duokit jiems namus — būkit vyras ir tėvas, o ne svetimas dėdė!

— Būsiu, būsiu. Bet kol kas negaliu. Dar bent porą metų dėl tikrumo reikia padirbėti. Nenoriu gyventi iš Meg pinigų, o šiaip tektų, kol pagerėtų laikai.

Anė niekinamai perkreipė lūpas.

— Šunsnukis! Vedėt ją dėl pinigų, gal ne!

Įdegęs Luko veidas paraudo. Nežiūrėdamas į Anę jis pasakė:

— Prisipažįstu, pinigai čia prisidėjo, bet vedžiau jų dėl to, kad patiko labiau už kitas.

— Patiko! O ar mylėjot?

— Mylėjau? Kas ta meilė — moteriška fantazija, ir daugiau nieko. — Jis nusigręžė nuo lopšelio ir tų nerimų keliančių akių — gal vaikas su tokiomis akimis viską supranta, kas šnekama? — Jeigu jau baigėt man iškalbinėti, sakykit, kur Meg?

— Ji nesveikavo. Tai išvažiavo truputį pailsėti. Nebijokit, ne už jūsų pinigus! Tikėjausi, kad prikalbinsiu ir jus ten nuvažiuoti, bet matau — neįmanoma.

— Nėra ko nė galvoti. Mes su Arne šįvakar išvažiuojam į Sidnėjų.

— Ką pasakyti Megei, kai grįš?

Lukas gūžtelėjo pečiais, trokšdamas kuo greičiau išdumti.

— Ką norit. Na, pasakykit, tegu dar pakenčia. Ir jei jau ėmėsi dauginti šeimą, tai verčiau būtų sūnus.

Remdamasi sienos, Anė pasilenkė prie lopšelio ir pasiėmė ant rankų vaiką, paskui šiaip taip pasiekė lovą ir atsisėdo. Lukas net nesukrutėjo, kad jai padėtų, nepaėmė palaikyti vaiko; atrodė, jis tiesiog bijo dukters.

— Eikit sau, Lukai! Jūs nevertas to, ką turit. Nebegaliu į jus žiūrėti. Eikit pas tą savo Arnę ir nelemtas cukranendres ir plėšykitės kiek tik lenda.

Prie durų jis stabtelėjo.

— Kuo tas vaikas vardu? Užmiršau.

— Džastina, Džastina, Džastina.

— Baisiai kvailas vardas, — pasakė jis ir išėjo.

Anė paguldė Džastiną ant lovos ir apsipylė ašaromis. Tebūnie prakeikti visi vyrai, visi vyrai, išskyrus Liudį. Ko gero, Liudis geba mylėti dėl savo švelnumo, sentimentalumo, beveik moteriškumo? Gal Lukas teisybę pasakė, kad meilė — tiktai moteriška fantazija? Gal iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo? Nė viena moteris neišlaikys prie savęs Luko, nė viena lig šiol nesulaikė ir nesulaikys. To, ko reikia Lukui, moteris negali duoti.

Bet kitą dieną Anė nusiramino ir jau nebemanė, kad stengėsi be reikalo. Tą rytą atėjo atvirukas nuo Megės, ji susižavėjusi rašė apie Metloko salą ir kaip jai ten gera. Vadinasi, šis tas vis dėlto išėjo. Megė jaučiasi geriau. Kai musonai nurims, ji sugrįš ir įstengs gyventi toliau. Bet apie Luką Anė nusprendė niekojai nesakyti.

Anunciata, šiaip vadinama Nense, nunešė Džastiną į verandą, o Anė, suėmusi dantimis krepšelį, kur buvo sudėta viskas, ko reikia vaikui, — švarūs vystyklai, pudra ir žaisliukai, — nukabarkštavo iš paskos. Ji atsisėdo į pintą krėslą, paėmė iš Nensės kūdikį ir pradėjo maitinti pašildytu pieno mišiniu iš buteliuko. Buvo taip gera, taip malonu gyventi. Ji stengėsi atvesti Luką į protą, ką dabar padarysi, jeigu nepavyko, užtat Megė su Džastina ilgiau pabus Himelhoche. Ji neabejojo, kad Megė pagaliau supras, jog nebėra jokios vilties išgelbėti santuoką, ir išvažiuos į Drohedą. Tačiau bijojo net pagalvoti apie tą dieną.