Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Taip! Įtikink save! Nėra prasmės galvoti apie tai, kas turi būti palaidota. Svarbiausia — ateitis, o ateitis priklauso Lukui ir Luko vaikams. Ji nepriklauso Ralfui de Brikasarui. Jis yra praeitis.

Megė pasisuko, įsikniaubė į smėlį ir pravirko taip, kaip verkdavo tada, kai buvo trejų metų — raudojo balsu, ir tiktai paukščiai bei krabai girdėjo jos sielvartų.

Anė Miuler tyčia parinko Metloko salą ir ketino, kai tik bus galima, nusiųsti ten Luką. Vos Megė išvažiavo, ji pranešė Lukui telegrama: jis labai reikalingas Megei, tegu greičiau atvažiuoja. Ne jos būdui buvo kištis į kitų reikalus, bet ji mylėjo Megę, jos gailėjosi, be to, dievino mažytį kaprizingų padarėlį — Megės ir Luko kūdikį. Džastinai reikia namų, reikia jų abiejų — tėvo ir motinos. Bus labai sunku su ja išsiskirti, bet taip bus geriau negu dabar.

Lukas atsirado po dviejų dienų. Važiavo į Sidnėjų, į rafinado fabriką, taigi nedaug sugaišo pasukęs kiek iš kelio. Reikia jau pamatyti savo vaikų; jei būtų buvęs sūnus, jis būtų tuoj atvažiavęs, kai tik gimė, bet sužinojęs, kad mergaitė, labai nusivylė. Jei jau Megei taip reikia vaikų, tai tegu bent gimdo darbininkus būsimam Kainunos ūkiui. Iš tų mergiščių jokios naudos, tik valgydink ir renk, o kai užauga, tiek jas tematai, išeina ir dirba kitiems, užuot pasilikusios namie kaip sūnūs ir padėjusios tėvui nugyventi amžių.

— Kaip Meg? — paklausė Lukas, užlipęs į verandą. — Tikiuosi, sveika?

— Tikitės. Taip, ji sveika. Tuoj viską papasakosiu. Bet pirmiausia eime, pažiūrėsit savo gražuolės dukros.

Lukas žiūri į kūdikį smalsiai ir susidomėjęs, bet be jokio švelnumo, pagalvojo Anė.

— Tokių keistų akių dar nesu matęs, — tarė jis. — Kažin į ką jos?

— Megė sako, kad jos šeimoje tokių nebuvę.

— Ir mano nebuvo. Gal į kokius prosenelius nusidavė, tokia keistuolė. Nelabai ji atrodo linksma, a?

— Iš kur jai būti linksmai? — atšovė Anė vos tvardydamasi. — Tėvo dar nemačiusi, tikrų namų neturi ir nepanašu, kad turės, kol užaugs, jei jūs ir toliau taip gyvensit.

— Aš juk taupau, Ane, — paprieštaravo Lukas.

— Nesąmonė! Aš žinau, kiek jūs turit pinigų. Mano draugai iš Čarterz Tauerzo kartais atsiunčia laikraščių, tai matau skelbimų, kad vakaruose parduodama žemė daug arčiau nei Kainunoj ir daug derlingesnė. Dabar gi krizė, Lukai! Galėtumėt įsigyti gražiausią sklypą už kur kas mažesnę sumą, nei turit banke, ir jūs tai žinot.

— Taigi tas ir yra! Dabar krizė, o į vakarus nuo kalnų, nuo Džunio iki Aisos, baisiausia sausra. Jau antri metai nėra lietaus, nė lašelio. Galvą guldau, kad ir Drohedai dabar nekas, o kaip, jūs manot, yra aplinkui Vintoną ir Blekolą? Ne, man reikia dar palaukti.

— Palaukti, kol prasidės lietūs ir žemė pabrangs? Liaukitės, Lukai! Dabar pats laikas pirkti! Su Megės kasmetiniais dviem tūkstančiais jūs galėtumėt išsilaikyti net dešimt sausros metų! Galima juk nepirkti gyvulių. Gyvenkit iš Megės dviejų tūkstančių, o avių nusipirksite, kai prasidės lietūs.

— Aš dar negaliu mesti plantacijų, — pasakė atkakliai Lukas, tebežiūrėdamas į keistai šviesias dukters akis.

— Čia ir visa paslaptis, ar ne? Kodėl gi neprisipažįstat, Lukai? Jūs nenorit turėti šeimos, jums geriau gyventi kaip dabar gyvenat, sunkiai, tarp vienų vyrų, plėšytis darbe, kaip plėšosi pusė visų australų, kiek žinau. Ir kas čia per kraštas, ta Australija, kad vyrai nenori gyventi namie su žmonomis ir vaikais, o mieliau jiems su vyrais? Jei tikrai norit būt viengungis, tai ko tada vedėt? Ar žinot, kiek vien tiktai Danyje yra pamestų žmonų, kurios vos ne vos pragyvena, augindamos vaikus vienos, be tėvų? Jis mat padirbės plantacijoj ir sugrįš, jis neilgai truks. Cha! Kaskart, kai atvažiuoja paštas, jos stypso prie vartelių, laukia, gal tas niekšas bus atsiuntęs nors kiek pinigų. Dažniausiai nesulaukia, o jei atsiunčia, tai grynų niekų, vien dėl akių.

Anė virpėjo iš pykčio, visada švelnios rudos akys kibirkščiavo.

— Žinot, „Brisbane Mail” rašė, kad iš viso civilizuoto pasaulio Australijoje didžiausias procentas pamestų žmonų. Tik toje vienoje srityje mes pralenkiam visus — tai bent rekordas, galim didžiuotis!

— Nusiraminkit, Ane! Juk Meg nepamesta. Ji sveika ir gyva, ir nebadauja. Ko gi jūs norit?

— Aš negaliu žiūrėti, kaip jūs elgiatės su savo žmona, štai kas! Dėl Dievo meilės, Lukai, surimtėkit, nors kuriam laikui prisiimkit savo pareigas! Jūs turit žmoną ir vaiką. Duokit jiems namus — būkit vyras ir tėvas, o ne svetimas dėdė!

— Būsiu, būsiu. Bet kol kas negaliu. Dar bent porą metų dėl tikrumo reikia padirbėti. Nenoriu gyventi iš Meg pinigų, o šiaip tektų, kol pagerėtų laikai.

Anė niekinamai perkreipė lūpas.

— Šunsnukis! Vedėt ją dėl pinigų, gal ne!

Įdegęs Luko veidas paraudo. Nežiūrėdamas į Anę jis pasakė:

— Prisipažįstu, pinigai čia prisidėjo, bet vedžiau jų dėl to, kad patiko labiau už kitas.

— Patiko! O ar mylėjot?

— Mylėjau? Kas ta meilė — moteriška fantazija, ir daugiau nieko. — Jis nusigręžė nuo lopšelio ir tų nerimų keliančių akių — gal vaikas su tokiomis akimis viską supranta, kas šnekama? — Jeigu jau baigėt man iškalbinėti, sakykit, kur Meg?

— Ji nesveikavo. Tai išvažiavo truputį pailsėti. Nebijokit, ne už jūsų pinigus! Tikėjausi, kad prikalbinsiu ir jus ten nuvažiuoti, bet matau — neįmanoma.

— Nėra ko nė galvoti. Mes su Arne šįvakar išvažiuojam į Sidnėjų.

— Ką pasakyti Megei, kai grįš?

Lukas gūžtelėjo pečiais, trokšdamas kuo greičiau išdumti.

— Ką norit. Na, pasakykit, tegu dar pakenčia. Ir jei jau ėmėsi dauginti šeimą, tai verčiau būtų sūnus.

Remdamasi sienos, Anė pasilenkė prie lopšelio ir pasiėmė ant rankų vaiką, paskui šiaip taip pasiekė lovą ir atsisėdo. Lukas net nesukrutėjo, kad jai padėtų, nepaėmė palaikyti vaiko; atrodė, jis tiesiog bijo dukters.

— Eikit sau, Lukai! Jūs nevertas to, ką turit. Nebegaliu į jus žiūrėti. Eikit pas tą savo Arnę ir nelemtas cukranendres ir plėšykitės kiek tik lenda.

Prie durų jis stabtelėjo.

— Kuo tas vaikas vardu? Užmiršau.

— Džastina, Džastina, Džastina.

— Baisiai kvailas vardas, — pasakė jis ir išėjo.

Anė paguldė Džastiną ant lovos ir apsipylė ašaromis. Tebūnie prakeikti visi vyrai, visi vyrai, išskyrus Liudį. Ko gero, Liudis geba mylėti dėl savo švelnumo, sentimentalumo, beveik moteriškumo? Gal Lukas teisybę pasakė, kad meilė — tiktai moteriška fantazija? Gal iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo? Nė viena moteris neišlaikys prie savęs Luko, nė viena lig šiol nesulaikė ir nesulaikys. To, ko reikia Lukui, moteris negali duoti.

Bet kitą dieną Anė nusiramino ir jau nebemanė, kad stengėsi be reikalo. Tą rytą atėjo atvirukas nuo Megės, ji susižavėjusi rašė apie Metloko salą ir kaip jai ten gera. Vadinasi, šis tas vis dėlto išėjo. Megė jaučiasi geriau. Kai musonai nurims, ji sugrįš ir įstengs gyventi toliau. Bet apie Luką Anė nusprendė niekojai nesakyti.

Anunciata, šiaip vadinama Nense, nunešė Džastiną į verandą, o Anė, suėmusi dantimis krepšelį, kur buvo sudėta viskas, ko reikia vaikui, — švarūs vystyklai, pudra ir žaisliukai, — nukabarkštavo iš paskos. Ji atsisėdo į pintą krėslą, paėmė iš Nensės kūdikį ir pradėjo maitinti pašildytu pieno mišiniu iš buteliuko. Buvo taip gera, taip malonu gyventi. Ji stengėsi atvesti Luką į protą, ką dabar padarysi, jeigu nepavyko, užtat Megė su Džastina ilgiau pabus Himelhoche. Ji neabejojo, kad Megė pagaliau supras, jog nebėra jokios vilties išgelbėti santuoką, ir išvažiuos į Drohedą. Tačiau bijojo net pagalvoti apie tą dieną.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x