Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Tu taip ir pagalvojai, Mege, vos tik išlipau iš Robo automobilio, ar ne? Nusprendei, kad aš pagaliau pasidaviau. Ir dar nespėjus tau atsipeikėti, aš jau turiu parodyti, kad apsirikai. Tavo iliuziją aš sudraskiau į skutelius kaip seną purviną skudurą. O Mege! Ką aš tau padariau? Kaip galėjau būti toks aklas, kad mačiau vien tiktai save? Ir nieko nepasiekiau, atvažiavęs tavęs aplankyti, tik kankinu tave. Visus tuos metus mes mylėjome vienas kitą, bet kiekvienas kitaip.

Megė tebežiūrėjo jam į akis, ir jos akyse tvenkėsi gėda ir pažeminimas; kai jo besimainančiam veide pagaliau išvydo tik beviltišką gailestį, ji suprato, kaip baisiai, kaip siaubingai klydo. Dar daugiau: ji suprato, kad jis tai žino.

Bėk, Mege, bėk! Bėk iš čia, kad išsaugotum paskutinę išdidumo kruopelę, kurią jis tau paliko! Vos pagalvojusi taip, ji pašoko nuo kėdės ir leidosi bėgti. Bet nespėjo išbėgti į verandą, Ralfas pagavo ją, ir iš įsibėgėjimo ji taip trenkėsi į jį, jog jis susvyravo. Ir nebeteko jokios prasmės kankinanti vidinė jo kova, ilgalaikės valios pastangos išlaikyti sielos tyrumą, užgniaužti geismą; per tas akimirkas jis išgyveno keletą gyvenimų. Jo jėgos, nuslopintos ir užmigdytos, tik ir laukė to susitrenkimo, kad nubustų ir sukeltų chaosą, kai protas vergiškai nusilenkia aistrai, o proto valią užgniaužia kūno valia.

Megė pakėlė rankas ir apkabino jo kaklą, Ralfo rankos spazmiškai suspaudė jai nugarą; jis palenkė galvą, lūpomis ieškojo jos lūpų, surado. Jos lūpos— jau nebe stumiamas šalin nereikalingas prisiminimas, o gyvos, tikros; jos rankos apsikabinusios jį taip, tartum niekada nebepaleis; atrodo, kad ji kaip vaškas jo rankose; kokia jį tamsi, kaip pati naktis, kaip susipynęs prisiminimas ir geismas, nenorimas prisiminimas ir stumiamas šalin geismas. Ilgus metus jis turbūt šito troško, troško jos ir neigėjos galią, net neleido sau matyti jos kaip moters!

Ar jis nusinešė ją į lovą, ar jie nuėjo drauge? Jam atrodė, kad nusinešė, bet gal ir ne; tik jie abu čia, jis jaučia delnais jos kūną ir jaučia jos rankas prie savo kūno. O Dieve! Mano Mege, mano Mege! Kaip jie galėjo įtikinėti mane nuo vaikystės, kad tai nuodėmė?

Laikas liovėsi tiksėjęs sekundes, o ėmė plaukte plaukti, kol nebeteko prasmės, ir liko tik matavimo gelmė, realesnė už realų laiką. Jis jautė Megę šalia, bet ne kaip ką nors atskira, ir troško padaryti ją amžinai savo dalimi, gyvu audiniu, kuris yra jis pats, o ne greta esanti, tik su juo susijusi būtybė. Nuo šiol jis pažins šiuos krūtų, pilvo, šlaunų iškilumus, įlinkius ir tarpelius. Iš tikrųjų ji sukurta jam, jis pats ją sukūrė; šešiolika metų lipdė, formavo, pats nežinodamas, ką daro, juo labiau — kodėl taip daro. Ir užmiršo, kad buvo jos atsisakęs, kad kitas vyriškis nuvedė ją iki galo keliu, kurį pats buvo pradėjęs tiesti ir buvo ketinęs eiti, nes ji — jo nuopuolis, jo rožė, jo kūrinys. Jis buvo lyg sapne, iš kurio nebepabus, kol yra žmogus, vyras savo kūnu ir krauju. O Dieve mielas! Aš žinau, žinau! Dabar žinau, kodėl galvojau apie ją kaip apie svajonę ir vaiką dar ilgai po to, kai ji jau seniai buvo nebe svajonė ir nebe vaikas, bet kodėl turiu tai sužinoti tokiu būdu?

Mat pagaliau jis suprato, kad norėjo būti ne žmogumi — ne šiaip žmogumi, vyriškiu, o troško kažko daugiau, kažko aukščiau už paprasto žmogaus būtį. Ir vis dėlto galų gale štai jo lemtis po jo delnais, dega ir virpa kartu su juo, savo vyriškiu. Žmogus, nuo šiol visada žmogus. Dieve brangus, ar negalėjai apsaugoti manęs? Aš žmogus, aš niekad nebūsiu Dievas; koks buvo apsirikimas gyventi trokštant pakilti iki dievybės. Nejaugi kiekvienas iš mūsų, kunigų, nori būti Dievas? Ir atsisako vienintelio akto, kuris neginčijamai įrodo, kad mes esame žmonės.

Jis apglėbė ją ir pilnomis ašarų akimis pasižiūrėjo žemyn į ramų prieblandoje boluojantį veidą; pamatė, kaip prasiskleidė lyg rožės žiedlapiai lūpos ir aiktelėjo iš nustebimo ir džiaugsmo. Ji buvo apsivijusi jį rankomis ir kojomis, gyvais saitais, švelniais lyg šilkas, kankinamais; jis įsikniaubė smakru į jos petį, skruostu prisiglaudė prie jos skruosto ir atsidavė beprotiškam įnirtingam puolimui, tartum susiėmęs su pačiu likimu. Mintys sukosi, painiojosi, sąmonė aptemo ir vėl akinamai sušvito; vieną akimirką jis atsidūrė saulėje, paskui spindesys ėmė blankti, nupilko ir užgeso. Tai ir yra būti žmogumi, vyru. Daugiau jis niekuo negali būti. Bet skausmas ne čia. Skausmas atėjo paskutinį, baigiamąjį momentą — su liūdesiu suvokus, kad ekstazė dingsta. Kaip gali paleisti Megę dabar, kai ji priklauso jam; juk pats ją sukūrė. Ir kaip skęstantis griebiasi šiaudo, jis tvirtai apglėbė ją ir netrukus vėl atgijęs pakilo su nauju potvyniu, taip greit apsiprastu, atsiduodamas paslaptingam likimui, vyro likimui.

Kas yra miegas? — mąstė Megė. Palaima, atokvėpis nuo gyvenimo, mirties atbalsis ar nemaloni būtinybė? Nesvarbu kas, bet Ralfas užmigo ir miega apkabinęs ją viena ranka, pasidėjęs galvą jai ant peties, net dabar teigdamas, kad ji priklauso jam. Megė irgi pavargo, bet neleido sau užmigti. Jai atrodė, kad leidusi sąmonei užsnūsti, pabudusi neberas Ralfo greta. Vėliau ji pamiegos, kai jis nubus ir tos gražios slaptingai sučiauptos lūpos ištars pirmuosius žodžius. Ką jis pasakys? Ar apgailestaus dėl to, kas atsitiko? Ar ji suteikė jam džiaugsmo, ar verta buvo dėl jos atsižadėti to, ko jis atsižadėjo? Taip ilgai jis kovojo su savimi, nepasidavė tam džiaugsmui ir vertė ją kartu kovoti. Net sunku patikėti, kad pagaliau štai sudėjo ginklus, bet naktį, draskomas kančios, jis kalbėjo jai tokius žodžius, kurie tartum nubraukė visus tuos metus, kai jos šalinosi.

Ji buvo neapsakomai laiminga, dar niekada anksčiau tokios laimės nepatyrė. Nuo tos akimirkos, kai jis atitraukė ją nuo durų, viskas susiliejo į kūnų poeziją — rankos, delnai, oda, neišmatuojamas malonumas. Aš skirta jam, tiktai jam... Štai kodėl nieko nejaučiau su Luku! Deginančios aistros bangų nešama ji galvojo tik apie tai, kad viską viską jam atiduoti yra daug svarbiau už patį gyvenimą. Kad jis niekada dėl to nesigraužtų. Kaip jis kentėjo!

Buvo akimirkų, kai atrodė, kad ji jaučia jo kančių kaip savo. Ir nuo to buvo tik dar laimingesnė. Jo kančia įrodo esant teisingumų.

Ralfas atsibudo. Ji pažvelgė jam į akis ir jų mėlynėje išvydo tą pačią meilę, kuri šildė nuo vaikystės, teikė prasmę jos gyvenimui, ir kartu išvydo didžiulį juodžiausią nuoilsį. Ne kūno, bet sielos nuoilsį.

Jis galvojo, kad pirmą kartą gyvenime nubudo lovoje ne vienas, ir tai yra dar intymiau negu ankstesnis suartėjimas, tai įrodymas, kad jie su Mege susieti jausmų, vienas kitam atsidavę. Lengvas ir laisvas kaip oras aplinkui, prisitraukęs stebuklingų jūros ir saulės prisigėrusios augalijos kvapų, jis kurį laiką skrajojo lig šiol nematytos laisvės sparnais — koks palengvėjimas atsižadėti būtinybės kovoti, kokia ramybė pralaimėjus ilgą nežmoniškai žiaurų karą, kai pamatai, kad pralaimėjimas kur kas saldesnis už kovą. Ak, kaip aš su tavimi kovojau, Mege! Ir vis dėlto galų gale ne tavo menkus likučius turiu rankioti ir klijuoti, o savo paties išmėtytus gabalus.

Tu atėjai į mano gyvenimą, kad parodytum, kokia pasipūtėliška, kokia netikra yra tokių kaip aš kunigų didybė; kaip Liuciferis aš siekiau to, kas yra vien Dievo, ir kaip Liuciferis puoliau. Aš gyvenau skaistybėje, klusnume, o iki Merės Karson ir neturte.

Bet iki šio ryto dar nebuvau patyręs nusižeminimo. Šventas Dieve, jei ji man nebūtų brangi, viskas būtų daug lengviau, bet kartais atrodo, kad myliu ją labiau už Tave, ir čia taip pat Tavo bausmė. Ja aš neabejoju, o kas gi esi Tu? Apgaulė, šmėkla, pasityčiojimas. Kaip aš galiu mylėti pasityčiojimą? Ir vis dėlto myliu.