Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kai Megė grįžo į Himelhochą, Anė iškart suprato, kad jos neteks. Taip, čia ta pati Megė, bet kažkokia tikresnė. Kad ir ką arkivyskupas Ralfas būtų sau tvirtinęs prieš kelionę į Metloką, ten viskas pagaliau pakrypo ne pagal jo norą, o pagal Megės. Seniai taip reikėjo.

Megė paėmė ant rankų Džastiną, tartum tik dabar supratusi, ką reiškia turėti dukterį, stovėjo sūpuodama, su šypsena žvalgydamasi aplinkui. Susitiko žvilgsniu su Ane, ir jos akys buvo tokios gyvos, taip švietė iš džiaugsmo, jog Anė pajuto savo akyse kaupiantis to paties džiaugsmo ašaras.

— Nežinau, kaip jums ir dėkoti, Ane.

— Hm, už ką gi?

— Kad atsiuntėte Ralfą. Turbūt supratote, kad po to aš paliksiu Luką, ir už tai labai dėkui, brangioji. O, jūs neįsivaizduojate, ką man tai reiškia! Žinot, jau buvau nusprendusi pasilikti su Luku. Dabar grįžtu į Drohedą ir daugiau iš ten nė žingsnio.

— Man labai skaudu, kad tu išvažiuoji, ir ypač Džastina, bet aš džiaugiuosi dėl jūsų abiejų. Iš Luko nieko daugiau nesulauktum, tik nuoskaudų.

— Gal žinot, kur jis yra?

— Iš fabriko grįžo. Kerta cukranendres netoli Ingemo.

— Reikės nuvažiuot su juo pasimatyti ir pasakyti. Ir nors kaip šlykštu, permiegoti.

— Ką?!

Megės akys švytėte švytėjo.

— Jau dvi savaites užtraukė, o man niekad nė dienos nevėluoja. Taip buvo tik prieš Džastiną. Aš laukiuosi, Ane, tikrai žinau!

— Dieve mano! — Anė spoksojo į Megę lyg niekad nemačiusi, gal ir, po teisybei, nebuvo mačiusi. Ji apsilaižė lūpas ir pralemeno: — Gal čia dar apsirikimas?

Bet Megė tvirtai papurtė galvą.

— O ne. Laukiuosi. Tikrai žinau.

— Siaubas, jeigu teisybė, — sumurmėjo Anė.

— Na, Ane, argi jūs akla? Kaip nesuprantate, ką tai reiškia? Ralfo aš niekada neturėsiu, visada žinojau, kad neturėsiu, o dabar turiu, turiu! — Ji nusijuokė ir taip smarkiai suspaudė glėbyje Džastiną, jog Anė išsigando, bet mažoji, nors ir labai keista, nepravirko. — Aš turiu iš Ralfo tai, ko niekad negaus Bažnyčia ir kas eis iš kartos į kartą. Per mane jis gyvens, kai bus jau miręs, nes aš žinau, — gims sūnus! Ir sūnus turės sūnų, ir sūnūs vėl turės sūnų... aš dar nugalėsiu Viešpati Dievą. Myliu Ralfą nuo dešimties metų, ir man atrodo, jei išgyvensiu šimtą, vis tiek jį tebemylėsiu. Bet jis ne mano, o vaikas bus mano. Mano, Ane, mano!

— Ak, Mege! — bejėgiškai ištarė Anė.

Jausmų protrūkis praėjo, džiaugsmingas susijaudinimas išblėso; Megė vėl pasidarė kokia buvus, rami ir maloni, tik dar turėjo ir tvirtumo, sakytum plieninę spyruoklę, galių daug ištverti. Bet dabar sutriko Anė, susimąstė, ką padarė, pastūmėjusi Ralfą de Brikasarą nuvažiuoti į Metloką. Ar gali žmogus taip pasikeisti? Vargu. Megė tokia buvo visą laiką, tik taip gerai užsislėpusi, jog net neįtarsi. Ne, kokia ten spyruoklė! Megė visa iš gryno plieno.

— Mege, jei nors trupučiuką mane myli, padėk man prisiminti vieną dalyką.

Palei pilkas akis susimetė raukšlelės.

— Pamėginsiu!

— Jau seniai, kai perskaičiau visas savo knygas, skaitau Liudžio. Ypač apie senovės Graikiją, nes graikai nepaprastai mane žavi. Sakoma, kad jie žinojo viską pasaulyje ir nėra tokios gyvenimiškos situacijos, kad jų nebūtų aprašyta.

— Žinau. Ir aš pasiskaitau Liudžio knygų.

— Tai gal prisimeni? Graikai sakė, kad beprotiškai mylėti yra nuodėmė prieš dievus. Ir prisimeni, sako, kai taip myli, dievai ima pavydėti ir nužudo mylimąjį pačiam gyvenimo gražume. Iš to reikia pasimokyti. Pernelyg karštai mylėti šventvagiška.

— Šventvagiška, Ane, kaip tik taip! Bet aš mylėsiu Ralfo vaiką ne šventvagiškai, o kuo tyriausiai, kaip pati Dievo Motina.

Rudos Anės akys žvelgė labai liūdnai.

— Bet argi ji mylėjo tyrai? Ir tas, kurį mylėjo, argi nežuvo pačiam gyvenimo gražume?

Megė paguldė Džastiną į lovelę.

— Kas bus, tas. Ralfo aš negaliu turėti, o jo vaiką galiu. Man atrodo... na, tartum pagaliau yra dėl ko gyventi! Per pastaruosius pusketvirtų metų tai ir buvo blogiausia, Ane, — man jau atrodė, kad gyventi nėra prasmės. — Ji ryžtingai nusišypsojo. — Šitą vaiką aš ginsiu ir saugosiu kaip begalėdama, bet kokia kaina. Tačiau pirmiausia reikia, kad niekas, taip pat ir Lukas, nė manyti nepamanytų jį neturint teisės gauti tą vienintelę pavardę, kurių tegaliu jam duoti. Vien pagalvojus, kad reikės atsigulti su Luku, man darosi bloga, bet aš prisiversiu. To vaiko labui su pačiu velniu atsigulčiau. Paskui grįšiu namo į Drohedą ir, tikiuosi, Luko daugiau gyvenime nebematysiu. — Ji atsigręžė nuo lovelės. — Ar atvažiuosite su Liudžiu mūsų aplankyti? Drohedoje draugai visada mielai priimami.

— Kartą per metus tol, kol tik jums atsibos. Mudu su Liudžiu norime matyti, kaip auga Džastina.

Nedidelis vagonėlis supo ir kratė, mylios iki Ingemo atrodė ilgos ilgos, ir tik mintis apie Ralfo kūdikį palaikė silpstančią Megės drąsą. Jeigu ne nauja gyvybė, auganti joje, vėl gulti su Luku būtų buvusi mirtina nuodėmė prieš save pačią, bet dėl Ralfo kūdikio ji iš tikrųjų būtų sudariusi sandorį net su velniu.

Ji žinojo, kad įvykdyti sumanymą nebus lengva. Bet viską susiplanavo, viską numatė, ir jai, net keista, padėjo Liudis. Nuo jo buvo sunku ką nors nuslėpti: jis pernelyg įžvalgus ir pernelyg daug sužinodavo iš Anės. Jis liūdnai žiūrėjo į Megę, purtė galvą, o paskui pradėjo duoti puikius patarimus. Apie tikrąjį jos kelionės tikslą nebuvo užsiminta, bet kaip ir dauguma žmonių, kurie skaito storas knygas, Liudis, savaime aišku, sumetė kaip ir kas.

— Nereikia Lukui sakyti, kad jį palieki, kai jis bus pavargęs nuo kirtimo, — švelniai tarė Liudis. — Daug geriau, jei užtaikysi, kai jis smagiai nusiteikęs, tiesa? Visų geriausia susitikti šeštadienio vakare arba sekmadienį, po to, kai pasibaigs jo savaitė virtuvėje. Sako, kad Lukas plantacijose virėjų virėjas — išmokęs virti, kai buvęs parankiniu prie avikirpių, o tie daug išrankesni valgiui negu kirtėjai. Vadinasi, virimas jo nevargina. Tikriausiai jam tai niekų darbas. Va tuo ir reikia pasinaudoti, Mege. Pasakyti jam naujieną, kai jis gerai jausis atidirbęs savaitę virtuvėje.

Megei paskutiniu metu atrodė, kad ji visai atprato raudonuoti: tvirtai atlaikė Liudžio žvilgsnį ir nė truputėlio neparaudo.

— Ar negalėtumėte sužinoti, Liūdi, kurią savaitę Lukas virėjaus? O gal aš pati kaip nors sužinočiau?

— Ak, šaunuolė! — linksmai pasakė Liudis. — Aš turiu patikimų šaltinių ir sužinosiu.

Šeštadienio pusiaudienį Megė apsistojo Ingeme viešbutyje, kuris jai pasirodė padoriausias. Visi Šiaurės Kvinslando miestai garsūs tuo, kad ten viešbučių rasi prie kiekvieno kampo. Ji pasidėjo lagaminėlį kambaryje ir vėl atėjo į nejaukų vestibiulį prie telefono. Į miestą buvo atvažiavusi regbio komanda prieš sezoną žaisti draugiškų rungtynių, ir koridoriais slampinėjo pusnuogiai girtutėliai bernai, kurie Megę sveikino džiugiai šūkaudami ir smagiai plekšteldami jai per nugarą bei žemiau. Nusigavusi iki telefono, ji drebėjo iš baimės; viskas, susiję su jos sumanymu, atrodė viena kankynė. Vis dėlto per visą tą šurmulį ir šmėksančius aplinkui girtus veidus ji prisiskambino į Brauno ūkį, kur tuomet dirbo Lukas, ir paprašė pasakyti, kad Ingeme yra O’Nylo žmona ir nori su juo susitikti. Matydamas, kaip Megė išsigandusi, viešbučio šeimininkas palydėjo ją į numerį ir palaukė, kol išgirdo pasukant duryse raktą.

Megė atsirėmė į duris visai netekusi jėgų; kad ir bus nevalgiusi, kol grįš namo, į valgyklą neis. Laimė, kad ji gavo kambarį prie moterų tualeto, ten, kai reikės, gal kaip nors nueis. Pajutusi, kad kojos jau atlaikys, Megė nusvirduliavo iki lovos ir sėdėjo nuleidusi galvą, žiūrėdama į virpančias rankas.