Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Kai Megė išėjo, Lukas ilgai sėdėjo ant lovos krašto ir spoksojo į duris. Paskui truktelėjo pečiais ir pradėjo rengtis. Šiaurės Kvinslande tai ilgai netrunka. Tik užsimauni šortus. Paskubėjęs dar spės parvažiuoti į plantaciją kartu su Arne ir kitais vyrukais. Puikus vyras Arnė. Mielas draugas. Kvailas buvau. Lova tai lova, bet vyriška draugystė — visai kitas dalykas.

V

1938—1953

FIJA

14

Megė nenorėjo, kad kas nors iš anksto žinotų apie jos sugrįžimą, ir į Drohedą parvažiavo pašto furgonu su senuoju Viljamsu Keliauninku, pasidėjusi pintinę su Džastina šalia ant sėdynės. Keliauninkas labai džiaugėsi ir klausinėjo, ką ji veikė per tuos ketverius metus, bet netoli sodybos nutilo susipratęs, kad ji nori pargrįžti namo ramybėje.

Ir vėl čia, kur viskas ruda ir sidabriška, vėl dulkės, vėl tas nuostabus tyrumas ir santūrumas, ko taip stinga Šiaurės Kvinslandui. Nėra čia besaikio augmenijos vešėjimo, kai vieni skuba supūti, kad duotų vietos kitiems; tiktai sukasi viskas iš lėto ratu, neišvengiamai, kaip žvaigždynai. Kengūrų dar padaugėję. Gražios nedidukės vilgos, simetriškos, apvalios, stovi lyg susidrovėjusios matronos. Kaip rausvi debesėliai virš galvos sklando papūgėlės. Skuodžia emu. Nuo kelio striksi triušiai, įžūliai švysčioja baltos pūkuotos uodegytės. Boluoja nudžiūvusių medžių skeletai žolėje. Važiuojant per Diben Dibeno lygumą, tolumoje, išlinkusiame horizonte matyti giraičių miražai, ir tik iš virpančių melsvų linijų apačioje galima suprasti, kad medžiai netikri. Nykiai krankia varnai — Megė nė nemanė, kad bus taip pasiilgusi jų balsų. Sausas rudens vėjas nešioja dumsias rudas dulkių skiautes kaip purviną lietų. O žolė, sidabriškai gelsva Didžiųjų Šiaurės Vakarų žolė, tartum palaiminimas kyla ligi pat dangaus.

Droheda, Droheda! Blyškieji eukaliptai ir milžiniški apsnūdę pipirmedžiai pilni dūzgiančių bičių. Diendaržiai ir geltono kaip sviestas smiltainio ūkiniai trobesiai, neįprastai žalia veja aplink didįjį namą, rudeninės gėlės — smalkos ir gvaizdūnės, astrai ir jurginai, serenčiai ir medetkos, chrizantemos, rožės, rožės. Kiemo žvyras, ten stovi ponia Smit, išsižioja, ima juoktis, pravirksta, atbėga Minė ir Ketė, senos gyslotos rankos kaip grandinės aplink širdį. Nes Droheda jos namai, ir čia jos širdis per amžius.

Fija išėjo pasižiūrėti, koks ten triukšmas.

— Sveika, mama. Parvažiavau namo.

Pilkų akių žvilgsnis nepasikeitė, bet Megė buvo labiau subrendusi ir viską suprato. Mama džiaugiasi, tik nemoka parodyti.

— Metei Luką? — paklausė Fija; savaime suprantama, kad ponia Smit ir tarnaitės turi tokią pat teisę žinoti, kaip ir ji pati.

— Mečiau. Nebegrįšiu pas jį. Jam nieko nereikia — nei namų, nei manęs, nei vaikų.

— Vaikų?

— Taip. Turėsiu dar vieną.

Moterys tik suaikčiojo, o Fija įprastu ramiu balsu, neišsiduodama, kad patenkinta, ištarė nuosprendį:

— Jei jam tavęs nereikia, gerai, kad grįžai. Mes čia tavimi pasirūpinsim.

Senasis jos kambarys su langais į gėlynus, į pievas. O gretimas kambarys Džastinai ir tam vaikučiui, kuris gims. Ak, kaip gera namie!

Bobas irgi apsidžiaugė ją pamatęs. Jis darosi vis panašesnis į Pedį, kiek palinkęs, gyslotas, nes saulė išdžiovino odą ir kaulus. Tokio pat švelnaus, bet tvirto būdo, tik jam stinga Pedžio tėviškumo, gal todėl, kad neturi gausios šeimos. Tylus, santūrus, nereikš savo nuomonės, neparodys jausmų. Juk jam jau gerokai per trisdešimt, staiga nustebusi pagalvojo Megė, o dar nevedęs. Paskui parėjo Džekas ir Hiujis, dvi Bobo kopijos, tik ne tokie autoritetai namie, ir pasisveikino su ja droviai šypsodamiesi. Taip ir bus, pagalvojo Megė, nuo žemės jie tokie drovūs, nes žemei nereikia gražbylysčių ir visokių mandagumų. Jai reikia tik to, ką jie duoda — tylios, be žodžių meilės, nuoširdžios ištikimybės.

Visi broliai Klieriai tą vakarą buvo namie, reikėjo iškrauti sunkvežimį grūdų, kurį Džimsas su Petsiu parsivežė iš Džilio.

— Tokios sausros dar nesu matęs, Mege, — pasakojo Bobas. — Dvejus metus nelijo, nė lašo. O triušiai dar didesnė rykštė kaip kengūros, suryja daugiau žolės negu avys ir kengūros kartu. Mėginsime šerti, bet pati žinai, kokios tos avys.

Kokios tos avys, Megė puikiai žinojo. Visiškos besmegenės, net neišmano, kaip gyvoms išlikti. Kiek protelio turėjo, tą patį prarado, kai pasidarė grynaveislės vilną teikiančios aristokratės. Nieko neėda, tik žolę arba šakas, nupjautas nuo įprastų čia pat augančių krūmų. Bet Drohedoje nepakanka žmonių pripjaustyti šakų daugiau kaip šimtui tūkstančių avių.

— Tai gal ir aš praversiu? — paklausė Megė.

— Dar ir kaip! Jei pajodinėtum po ganyklas kaip anksčiau, mums atsilaisvintų vienas vyras šakoms pjauti.

Dvyniai išlaikė žodį ir grįžo namo visam laikui. Sulaukę keturiolikos, metė mokslus Rivervju, taip nekantravo sugrįžti į juodžemio lygumas. Jie jau panašūs į Bobų, Džekų ir Hiujį, apsirengę kaip ir visi Didžiųjų Šiaurės Vakarų gyvulių augintojai, tik nebe senamadžiais pilkos saržos ir flanelės drabužiais — juos pamažu išstūmė baltos moleskino kelnės, balti marškiniai, pilka plačiakraštė fetrinė skrybėlė plokščiu viršum ir neaukšti beveik be užkulnių batai su gumomis šonuose. Tiktai saujelė maišyto kraujo aborigenų, gyvenančių Džilio lūšnynuose, nusižiūrėję į Amerikos Vakarų kaubojus, vaikščioja su egzotiškais aukštakulniais ilgaauliais batais ir didžiulėmis kaip kibirai Stetsono skrybėlėmis. Juodžemio lygumų gyventojui tokia apranga niekam nereikalingas maivymasis, svetimos kultūros mėgdžiojimas. Per brūzgynus nepaeisi su aukštakulniais batais, o eiti ten reikia dažnai. Ir kibiro didumo skrybėlė per sunki ir per šilta.

Bėrosios kumelės ir juodžio Megė neberado, buvo nugaišę, arklidė tuščia. Megė tikino, kad jai visai gerai ir paprastas darbinis arklys, bet Bobas nukako pas Martiną Kingą ir nupirko jai du ne visai grynos veislės arklius — raudą ilgomis kojomis ir sartą kumelę juodais karčiais ir uodega. Senos bėrosios netekimas Megę sukrėtė labiau negu išsiskyrimas su Ralfu, tarsi iš to būtų galutinai paaiškėję, kad jo nebėra iš tikrųjų. Bet kaip gera vėl jodinėti po ganyklas su šunimis, ryti dulkes, sukeltas bandos bliaunančių avių, žiūrėti į paukščius, į dangų, į žemės tolius.

Sausybė buvo neapsakoma. Kiek Megė prisimena, Drohedos žemė visada įstengdavo iškęsti sausras, bet šį kartą buvo kitaip.

Žolė dabar beaugo lopiniais, tarp kuokštų tamsavo suskeldėjusi žemė ir plyšiai žiojėjo lyg sukepusios lūpos. Tai vis daugiausia per triušius. Per tuos ketverius metus, kol jos čia nebuvo, jų staiga nei iš šio, nei iš to prisiveisė nežmoniškai daug, bet ir anksčiau, — prisiminė Megė, — daugelį metų buvo bėdos su jais. O dabar sakytum pernakt atsiranda tiek, kad visai nebėra kas daryti. Visur jų pilna ir ėda taip brangią žolę.

Megė išmoko statyti triušiams spąstus; negera buvo matyti tokius mielus padarėlius sužalotus plieninių dantų, bet ji nuo seno buvo suaugusi su žeme ir neišsisukinėjo nuo to, ką būtinai reikėjo padaryti. Žudyti, kad išliktum gyvas, nėra žiauru.

— Kad juos kur skradžiai, tuos jausmingus patriotus, priveisė čia triušių! — piktai kalbėjo Bobas.

Triušių seniau Australijoje nebuvo, ir atvežti sentimentalių anglų, kad primintų tėvynę, jie visiškai suardė ekologinę žemyno pusiausvyrą; su avimis ir galvijais taip neatsitiko, nes tie iš pat pradžių buvo auginami pagal mokslo reikalavimus. Savo plėšrūnų, kurie galėtų apmažinti triušių kiekį, Australijoje nebuvo, atvežtos lapės neįsigyveno. Ir plėšrūnu norom nenorom turėjo tapti žmogus, bet žmonių buvo taip mažai, o triušių taip daug.