Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Taip, suprantu, — atsiduso kardinolas. — Gerai, kad jūsų tokie jausmai. Manau, prieš Viešpatį Dievą tai sumažins jūsų didelę nuodėmę. Bet geriau jums eiti išpažinties pas tėvą Džordžiją, o ne pas tėvą Giljermą. Tėvas Džordžijas nesupras klaidingai jūsų jausmų ir jūsų samprotavimų. Jis pamatys tiesą. Tėvas Giljermas ne toks jautrus ir gali suabejoti jūsų atgailos nuoširdumu. — Vos juntama šypsena lyg permatomas šešėlis slystelėjo plonomis kardinolo lūpomis. — Tie, kurie klauso net didžiųjų žmonių išpažinčių, taip pat yra žmonės, mielas Ralfai. Niekada to nepamirškite. Tiktai atlikdami kunigo priedermes, jie tampa indu, kuriame yra Dievas. O šiaip jie žmonės. Ir nuodėmių atleidimas, kurį jie suteikia, ateina iš Dievo, tačiau nusidėjėlį išklauso ir teisia žmogus.

Kažkas mandagiai pasibeldė į duris; kardinolas Vitorijas tylomis žiūrėjo, kaip buvo atneštas ir padėtas ant inkrustuoto stalelio padėklas su arbata.

— Matot, Ralfai? Nuo Australijos laikų man išliko įprotis popiet gerti arbatų. Ją visai neblogai išverda mano virtuvėje, nors iš pradžių nemokėjo. — Arkivyskupas Ralfas jau norėjo imti arbatinukų, bet kardinolas kilstelėjo ranką. — O ne! Pilstysiu aš pats. Man patinka šeimininkauti.

— Genujos ir Romos gatvėse mačiau daug juodmarškinių, — tarė arkivyskupas Ralfas, žiūrėdamas, kaip kardinolas pila arbatą.

— Tai ypatingieji dučės daliniai. Ateina sunkūs laikai, mano Ralfai. Šventasis Tėvas yra įsitikinęs, kad tarp Bažnyčios ir Italijos pasaulietinės valdžios neturi būti skilimo, ir kaip visuomet jo teisybė. Kad ir kas atsitiktų, mums niekas neturi trukdyti padėti visiems Dievo vaikams, net jei karas juos perskirtų ir jie Dievo vardu kariautų vieni su kitais. Kad ir prie ko linktų mūsų širdys ir jausmai, mes visada turime stengtis išlaikyti Bažnyčią kuo toliau nuo politikos, ideologijų kovos ir tarptautinių kivirčų. Norėjau, kad atvyktumėte pas mane, kadangi jumis galiu pasitikėti, jūsų veidas niekada neišduos jūsų minčių, nors ir ką matytų jūsų akys, jūsų protas grynai diplomatiškas, tokio daugiau nesu sutikęs.

Arkivyskupas Ralfas gailiai šyptelėjo.

— Be mano valios darote man karjerų, argi ne taip? Kas iš manęs būtų, jei nebūčiau jūsų sutikęs?

— O, būtumėte pasidaręs Sidnėjaus arkivyskupu, tai puikus ir gana aukštas postas, — atsakė Jo Eminencija su spinduliuojančia šypsena. — Bet mūsų gyvenimo keliai ne mūsų rankose. Mes susitikome todėl, kad taip buvo skirta, o dabar skirta mums drauge darbuotis ir padėti Šventajam Tėvui.

— Labai abejoju, ar mums pasiseks, — tarė arkivyskupas Ralfas. — Aš manau, rezultatas bus toks kaip visada, kai laikomasi nešališkumo. Niekam mes neįtiksime, visi tik smerks.

— Aš tai žinau, žino ir Šventasis Tėvas. Tačiau nieko daugiau negalime padaryti. Be to, niekas nekliudo mums kiekvienam atskirai melstis už tai, kad greičiau sužlugtų dučė ir fiureris.

— Ar tikrai manote, kad bus karas?

— Nematau jokios galimybės jo išvengti.

Jo Eminencijos katė atžingsniavo iš saulėto kampučio, kur lig tol miegojo, ir užšoko ant žvilgančių purpurinių kelių — užšoko nelabai grakščiai, nes buvo jau sena.

— Na, Šeba! Pasisveikink su savo senu draugu Ralfu, kurį visada mylėjai labiau už mane.

Geltonos šėtoniškos akys išdidžiai pažvelgė į arkivyskupų Ralfą ir užsimerkė. Abu vyriškiai nusijuokė.

15

Droheda turėjo radiją. Australijos radijo komiteto pavidalu progresas pagaliau pasiekė ir Džilenbouną, ir šitaip atsirado konkurencija visuotinei pramogai — bendrai telefono linijai. Pats radijo aparatas buvo gana neišvaizdus — riešutmedžio dėžė, pastatyta ant nedidelės dailios spintelės svetainėje, o energijos šaltinis, automobilio akumuliatorius, buvo paslėptas apačioje.

Iš ryto ponia Smit, Fija ir Megė išklausydavo Džilenbouno apygardos žinias ir pranešimą apie orą, o vakarais Fija su Mege klausydavosi Australijos radijo komiteto perduodamų žinių. Buvo taip keista, nereikėjo nei Viljamso Keliauninko, nei pasenusių jo laikraščių — akimirksniu galėjai susisiekti su visu pasauliu: klausytis apie potvynius, gaisrus, liūtis bet kurioje šalies vietoje, apie neramumus Europoje, Australijos politikų.

Kai penktadienį, rugsėjo pirmąją, radijas pranešė, kad Hitleris įsiveržė į Lenkiją, namie buvo tik Fija su Mege, bet į tą žinią jos visai neatkreipė dėmesio. Jau tiek mėnesių apie tai kalbama, be to, Europa kažin kur, kitame pasaulio krašte, nieko bendra su Droheda neturi, o juk visatos centras yra Droheda. Sekmadienį, rugsėjo trečią, visi vyrai susirinko iš ganyklų išklausyti kunigo Vočio aukojamų mišių. Juos Europa domino, bet nei Fija, nei Megė nesusiprato pasakyti penktadienį išgirstos žinios, o kunigas Votis, kuris būtų susipratęs, išskubėjo į Narengangą.

Tą vakarą jie kaip paprastai įsijungė radiją pasiklausyti žinių. Bet vietoj aiškios grynai oksfordiškos pranešėjo tarsenos pasigirdo malonus grynai australiško tarimo premjero Roberto Gordono Menzio balsas:

„Tautiečiai! Esu įpareigotas oficialiai pranešti jums liūdną žinią: kadangi Vokietija užpuolė Lenkiją, Didžioji Britanija paskelbė jai karą, taigi į karą stoja ir Australija...

Nėra abejonės, kad Hitleris nori ne tik suvienyti savo valdžioje visus vokiečius, bet ir pavergti tai valdžiai kuo daugiau kraštų, kokius tik galės paimti jėga. Ir jeigu taip bus toliau, nebus saugumo Europoje ir nebus taikos visame pasaulyje... Aišku savaime, kad Didžiosios Britanijos pozicijų palaiko visa Britų imperija...

Savo tvirtybę išlaikyti bei metropoliją paremti geriausiai galėsime toliau dirbdami savo darbus ir atlikdami pareigas, kartu didindami ir savo galią. Aš tikiu — kad ir kokie dabar mūsų jausmai, Australija atliks savo pareigą iki galo.

Tesuteikia gailestingasis Dievas mums malonę ir kuo greičiau išgelbsti pasaulį nuo šios nelaimės.”

Visi ilgai tylėjo, paskui svetainėje trumposiomis bangomis pasigirdo garsi Nevilio Čemberleno kalba Britanijos piliečiams; Fija ir Megė pažvelgė į vyrus.

— Jei skaičiuosime ir Frenką, mes — šeši, — tarė Bobas, stojus tylai. — Visi, išskyrus Frenką, esame žemdirbiai, todėl mūsų į kariuomenę neims. Iš avininkų, manau, šeši norės eiti kariauti, o du pasiliks.

— Aš noriu eiti! — sušuko Džekas. Jo akys spindėjo.

— Ir aš! — karštai pasakė Hiujis.

— Ir mes! — pareiškė Džimsas už save ir už tylenį Petsį.

Bet visi sužiuro į Bobą, juk jis šeimininkas.

— Turime būti protingi, — tarė Bobas. — Vilna labai svarbi prekė karo metu, ir ne tik kareivių aprangai. Ji naudojama darant šaudmenis, sprogmenis, ir nežinia dar kam gali praversti, mes gal nė girdėti negirdėjom. Be to, mes laikome galvijus mėsai, o seni avinai ir avys eis į kailius, klijus, tepalus, lanolinų — tai vis labai svarbu karui. Taigi maža kas ko nori, mes negalim susimanę palikti Drohedos likimo valiai. Jeigu karas greit nesibaigs, gali būti sunku surasti avininkų vietoj tų, kurie išeis. Sausra jau treti metai, krūmus pašarui kertame, o dar tie triušiai varo iš proto. Todėl šiuo metu privalome dirbti Drohedoje. Ne taip įdomu, kaip kariauti, bet taip pat svarbu! Mes būsim naudingesni čia.

Vyrų veidai ištįso, moterų nušvito.

— O jeigu karas užsitęs ilgiau, negu Geležinis Bobas mano? — paklausė Hiujis, pavadindamas premjerą visoje šalyje žinoma pravarde.

Bobas susimąstė, pagilėjo raukšlės jo nugairintame veide.

— Jei reikalai pablogės ir karas užsitęs, tai, aš manau, turėdami du avininkus galėsim išsiversti be dviejų Klierių, bet tik tada, jei Megė norėtų vėl kaip reikiant imtis darbo artimiausiose ganyklose. Būtų baisiai sunku, gerais metais nesusidorotume, bet kai tokia sausra, manyčiau, penki vyrai ir Megė, dirbdami diena dienon be poilsio, išsiverstume. Tik iš Megės to reikalauti per daug, juk ji turi du mažus vaikus.