Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Sušikta makaronininkų granata, jokios jėgos, vien skeveldros, — tarė Bobas atsidusdamas su palengvėjimu. — Jei būtų buvus dovanėlė iš Hitlerio, garantuotai jau danguj arfomis skambintume, — ar tau, Petsi, patiktų?

Po užsitęsusios žiaurios apgulties, iš kurios nieko nebuvo laimėta, prasidėjus operacijai „Kryžiuotis”, Devintoji Australijos divizija buvo laivais evakuota į Kairų. Tačiau kol Devintoji laikėsi apsupta Tobruke, britų kariuomenė Šiaurės Afrikoje augo ir pagaliau buvo suformuota Aštuntoji britų armija, kuriai ėmė vadovauti generolas Bernardas Lo Montgomeris.

Fiona dabar nešiojo nedidelę sidabrinę segę — Australijos ginkluotųjų pajėgų emblemą: tekanti saulė, o po ja ant dviejų grandinėlių sidabrinė plokštelė su dviem aukso žvaigždutėmis, rodančiomis, kad kare du jos sūnūs. Kiekvienas sutiktas matė, kad ir ji atlieka savo pareigą tėvynei. Megė tokios segės nešioti negalėjo, kadangi nei jos vyras, nei sūnus nebuvo kareiviai. Lukas atsiuntė laišką, kur pranešė ir toliau dirbsiąs plantacijose; parašęs, kad žinotų ir nesijaudintų manydama, jog jis kariauja. Buvo matyti, kad jis nepaėmė į širdį nė žodžio, ką ji išrėžė tą rytą Ingemo viešbutyje. Megė alsiai susijuokė, palingavo galvą ir įmetė laišką į Fionos šiukšlių dėžę, spėliodama, ar motina jaudinasi dėl savo sūnų, kurie dabar kariauja. Ką ji iš viso galvoja apie karą? Bet Fija apie tai nekalbėjo, nors segę nešiojo kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro.

Kartais iš Egipto ateidavo laiškas, bet išskleidus visas subyrėdavo, nes kur tik buvo paminėtos vietovės ir karinės dalys, cenzorių žirklės buvo iškarpiusios dailias keturkampes skyles. Skaitant tuos laiškus reikėjo kažką suvokti iš nieko, tačiau juose būdavo viena žinia, prieš kurią nublankdavo visos kitos — jei laiškai ateina, vadinasi, berniukai dar gyvi.

Lietaus vis nebuvo. Atrodė, paties dangaus jėgos buvo susimokiusios atimti žmonėms bet kokią viltį: 1941— ieji buvo penkti pražūtingos sausros metai. Megę, Bobą, Džeką, Hiujį ir Fioną apėmė neviltis. Droheda banke turėjo daug pinigų ir būtų galėjusi pripirkti avims pašaro, tiktai dauguma avių jo neėdė. Kiekviena banda turėjo vedlį, kurį pripratinus tą pašarą ėsti, buvo galima tikėtis, kad visos avys ės, bet kartais net kramsnojančio vedlio pavyzdys nepaveikdavo kitų avių.

Tingi Droheda taip pat gavo pralieti kraujo, nors ir kaip nenorėjo to daryti. Žolės visai nebeliko, žemė pavirto juoda sueižėjusią dykyne, kuriai tik vienur kitur gyvumo suteikdavo pilkos ar pilkšvai rudos giraitės. Visi dabar nešiodavosi peilius ir šautuvus; kai pamatydavo parkritusių avį, kuris nors perpjaudavo jai gerklę, gelbėdamas nuo lėtos kankinamos mirties, kai varnai dar gyvai iškapoja akis. Bobas įsigijo daugiau karvių, kurias šėrė tvartuose, ir šitaip Droheda toliau rėmė kariuomenę. Pelno iš to nebuvo, per brangiai kainavo pašarai, nes ir ariamos žemės, kaip ir ganyklos, taip pat smarkiai nukentėjo nuo sausros. Derliai buvo visiškai menki. Tačiau iš Romos atėjo prašymas kariuomenės labui daryti ką galima, bet kokia kaina.

Dabar Megei darbas ganyklose pasidarė nekenčiamiausias iš visų darbų. Drohedoje pavyko sulaikyti vos vienų avininką, ir jam pamainos kol kas nebuvo; Australijoje visada labiausiai trūko darbo jėgos. Jei Bobas nepastebėdavo, kokia ji pailsusi, irzli, ir nepaleisdavo sekmadienį, Megė dirbo ganyklose ištisas savaites. Tačiau ją paleidęs Bobas pats labiau pavargdavo, tai ji stengėsi neparodyti, kaip yra nusikamavusi. Jai net į galvą neateidavo, kad gali tiesiog imti ir nebejoti į ganyklas, nes jos vaikai maži. Bet jie gerai prižiūrimi, manė ji, o Bobui ji reikalinga labiau negu jiems. Megė nesuprato, kad mažyliams ji taip pat reikalinga, ir savo norą būti su jais laikė egoizmu, — juk jie taip gerai prižiūrimi artimų ir mylinčių žmonių. Aš egoistė, įtikinėjo ji save. Be to, ji neturėjo pasitikėjimo savimi, kuris būtų pasakęs, kad vaikams ji tokia pat vienintelė ir nepakeičiama, kaip ir jie jai. Taigi Megė prabūdavo ganyklose ištisas savaites, o grįžusi namo rasdavo vaikus jau miegančius.

Kiekvieną kartą pažvelgus į Deną, Megei suspausdavo širdį. Jis toks gražus, net svetimi žmonės Džilyje taip sako, kai Fija jį nusiveža. Veidukas visada šypsulingas, o būdas — neįprastas derinys ramumo ir didelio, tikro džiaugsmo; atrodė, kad jis jau surado ir pažino save kaip asmenybę, nepatyręs kančių, kurias paprastai patiria augantis vaikas, nes retai kada suklysdavo, spręsdamas apie žmones ar daiktus, ir dėl nieko neširdo, niekas jo neišmušdavo iš vėžių. Motina kartais baimindavosi dėl jo panašumo į Ralfą, bet, matyt, niekas kitas to nepastebėdavo. Ralfo jau seniausiai nebebuvo Džilyje, be to, nors Deno tokie pat veido bruožai ir sudėjimas, buvo vienas didelis skirtumas, užmaskuojantis tiesą. Jo plaukai ne juodi kaip Ralfo, bet blyškaus aukso spalvos; tai ne kviečių ar saulėlydžio auksas, o Drohedos žolės, kur aukso spalva sidabriška ir gelsvai rusva.

Džastina pamilo broliuką vos tik pamačiusi. Denui ji negailėjo nieko, jai nesunku buvo atnešti ir atiduoti, ką tik jis panorės. Kai jis pradėjo vaikščioti, Džastina nepalikdavo jo vieno, ir Megė labai džiaugėsi — juk ponia Smit ir abi tarnaitės jau sensta, sunku joms suvaikyti mažą berniuką. Kartą, kai pasitaikė laisvas sekmadienis, Megė pasisodino dukrelę ant kelių ir rimtai paprašė prižiūrėti Deną.

— Aš negaliu būti namie ir pati juo rūpintis, — tarė Megė, — taigi pasikliauju tavimi, Džastina. Jis mažesnis už tave, ir tu turi visą laiką jį prižiūrėti, kad jam ko neatsitiktų.

Šviesios akys žvelgė labai protingai, ji klausėsi ne kaip ketverių metų vaikas, kurio dėmesį nuolat patraukia vis kas nors nauja. Paskui linktelėjo su didele savikliova.

— Nesirūpink, mama, — tarė ji gyvai, — aš visada jį prižiūrėsiu vietoj tavęs.

— Gaila, kad pati negaliu, — atsiduso Megė.

— O man negaila, — patenkinta atsakė duktė. — Man geriau, kad Denas bus vien tik mano. Nesijaudink, aš žiūrėsiu, kad jam nieko neatsitiktų.

Toks užtikrinimas nuramino, bet vis dėlto buvo nelabai smagu. Šita ne pagal metus gudri mergytė žada atimti iš jos sūnų, ir nėra kaip jai sukliudyti. Reikia grįžti į ganyklas, o Džastina budriai saugos Deną. Ją išstumia jos pačios duktė, tikra pabaisa. 1 ką ji atsigimė? Nei į Luką, nei į ją pačią, nei į Fiją.

Bet dabar Džastina bent jau juokėsi ir šypsojosi. Iki ketverių metų niekas jai neatrodė juokinga, o dabar turbūt nusižiūrėjo į Deną — tas juokiasi nuo pat lopšio. O kai Denas ko nors juokėsi, juokėsi ir Džastina. Megės vaikai visą laiką mokėsi vienas iš kito. Bet kaip skaudu žinoti, kad jie gali puikiausiai apsieiti be motinos. Kai pasibaigs tas nelemtas karas, — galvojo Megė, — Denas bus jau per didelis ir nebemylės manęs. Artimesnė jam visada bus Džastina. Ir kodėl kiekvienąkart, kai tik pradeda atrodyti, kad jau susitvarkiau savo gyvenimą kaip norėjau, būtinai kas nors atsitinka? Neprašiau nei karo, nei tos sausros, o turiu nuo jų kentėti.

Sunkūs laikai Drohedai išėjo gal net į gera. Jei būtų buvę lengviau, Džekas ir Hiujis bematant būtų išdūmę savanoriais. O dabar jiems nebuvo kitos išeities, kaip duotis iš visų jėgų gelbstint, ką tik galima išgelbėti, nuo sausros, kuri vėliau bus pavadinta didžiuoju sausymečiu. Dėl jos nukentėjo daugiau kaip milijonas kvadratinių mylių dirbamos žemės ir ganyklų nuo Viktorijos valstijos pietų iki Midelio pievų Šiaurės teritorijoje, kur žolė paprastai būdavo žmogui iki juostos.

Bet karas reikalavo ne mažesnio dėmesio kaip sausra. Dvyniai buvo Šiaurės Afrikoje, todėl visi sodyboje karštligiškai sekė karo veiksmus Libijoje — pakilimus ir atoslūgius, puolimus ir atsitraukimus. Būdami iš prigimties darbininkai, jie karštai palaikė leiboristus ir nekentė dabartinės vyriausybės, kuri buvo tik pagal vardų liberali, bet iš tikrųjų konservatyvi. Kai 1941 metų rugpjūčio mėnesį atsistatydino Robertas Gordonas Menzis, pripažinęs savo nesugebėjimų valdyti, jie džiūgaute džiūgavo, o spalio trečioji, kai vyriausybę sudaryti buvo pasiūlyta leiboristų lyderiui Džonui Kertinui, Drohedai buvo geriausia naujiena per daugelį metų.