Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kautynės tęsėsi dvylika dienų, o dvylikos dienų kautynės — labai ilgos. Devintajai divizijai iš pradžių sekėsi; einant per minų laukus ir pirmąsias dienas užimant Romelio teritoriją, nuostoliai buvo palyginti nedideli.

— O žinot, jau geriau paprastam kareiviui, kaip dabar, tegu į mane ir šaudo, negu būti pionierium, — pareiškė Kolis Stiuartas, pasirėmęs ant kastuvo.

— Kažin, man regis, brolau, kad jiems kur kas geriau, — suniurnėjo seržantas. — Palaukia už apkasų, kol mes čia atkenčiam, o paskui strapinėja su savo minų ieškikliais, nuvalo takučius suknistiems tankams.

— Tankai čia niekuo dėti, Bobai, tik taip gudriai vadovauja galvos viršuje, — tarė Džimsas, kastuvu plodamas žemes naujo apkaso viršutiniame krašte. — Nors jau, velniai, bent kiek palaikytų mus toj pačioj vietoj! Per paskutines penkias dienas tiek perkasiau žemės — daugiau už kokį skruzdėdą, po perkūnais.

— Kask, kask, daug nekalbėjęs, — tarė Bobas nė kiek neužjausdamas.

— Ei, žiūrėkit! — parodė Kolis į dangų.

Aštuoniolika britų lengvųjų bombonešių, idealiai išsirikiavusių, atskrido per slėnį ir nežmoniškai tiksliai numetė bombas kaip lazdeles ant vokiečių ir italų.

— Baisiai gražu, — pasakė seržantas Bobas Melojus; perkreipęs ilgą kaklą, jis žiūrėjo į dangų.

Po trijų dienų jis buvo nebegyvas; per naują ataką didelė šrapnelio skeveldra nutraukė ranką ir pusę šono, bet nebuvo laiko prie jo sustoti — kažkas tik ištraukė švilpuką iš sumaitotų lūpų. Vyrai dabar krito kaip lapai, buvo jau pervargę, nebe tokie apdairūs ir greiti; bet užėmę kokį menką skurdžios dykynės lopelį, laikėsi įsikibę, nors jį įnirtingai gynė galingos priešų armijos rinktinės dalys. Jie nieko daugiau nejautė, tik aklą ir atkaklų norą nebūti nugalėtiems.

Devintoji divizija laikėsi prieš grafą fon Šponeką ir Lungerhauzeną, tuo tarpu pietuose prasiveržė tankai, ir pagaliau Romelis buvo sutriuškintas. Iki lapkričio aštuntos jis dar mėgino sutelkti jėgas už Egipto sienos, tačiau Montgomeris užvaldė visą mūšių teritoriją. Antrasis Alameinas buvo labai svarbi taktinė pergalė; Romelis atsitraukė, palikęs daug tankų, patrankų ir kitko. Dabar buvo galima labiau užtikrintai pradėti operaciją „Fakelas” — pulti į rytus iš Maroko ir Alžyro. „Dykumos Lapinas” dar turėjo jėgų kovoti, bet vis dėlto prie al Alameino buvo gerokai apipešiotas. Pats didžiausias lemiamas mūšis Šiaurės Afrikos karo veiksmų teatre buvo baigtas, ir feldmaršalas Montgomeris laimėjo pergalę.

Antrasis Alameinas buvo Devintosios Australijos divizijos gulbės giesmė Šiaurės Afrikoje. Pagaliau jiems buvo leista grįžti namo kautis su japonais dėl Naujosios Gvinėjos. Nuo 1941 metų kovo divizija beveik visų laiką buvo priešakinėse fronto linijose, kur pateko prastai apmokyta ir aprūpinta, o dabar namo grįžo su šlove — garsesnė buvo nebent Ketvirtoji Indijos divizija. Ir su Devintąja gyvi ir sveiki grįžo Džimsas ir Petsis.

Aišku savaime, juos paleido atostogų namo į Drohedą. Bobas atvažiavo į Džilį pasitikti Gundivindžio traukinio — mat Devintoji divizija buvo apsistojusi Brisbane, iš kur po apmokymų džiunglėse turėjo vykti į Naująją Gvinėją. Kai „Rols Roisas” išsuko iš alėjos, vejoje jau laukė visos namų moterys; Džekas ir Hiujis stovėjo kiek atokiau, bet ir tie nekantravo pamatyti jaunesniuosius brolius. Tenudvesia kad nori visos avys, dar likusios gyvos Drohedoje, bet šiandien čia šventė.

Kai automobilis sustojo ir dvyniai išlipo, niekas net nesujudėjo. Juodu tokie pasikeitę! Per dvejus metus dykumoje susinešiojo senosios uniformos; jie vilkėjo naujas, džiunglių žalumo, ir sunku buvo juos bepažinti. Pirmiausia, atrodė keliais coliais aukštesni — taip ir buvo iš tikrųjų; per pastaruosius dvejus metus jie augo ir vyriškėjo toli nuo Drohedos ir pralenkė vyresniuosius brolius. Jau ne berniukai, o vyrai, nors visai ne tokie kaip Bobas, Džekas ir Hiujis; vargas, pakiliai džiaugsminga mūšio nuotaika, žiaurios mintys aplink padarė juos tokius, kokiais Droheda niekada nebūtų padariusi. Šiaurės Afrikos saulė juos išdžiovino ir nudegino raudonmedžio spalva, ir vaikiškumas buvo nusinėręs kaip oda. Taip, visai įtikėtina, kad šie du vyrai su paprastomis uniformomis ir skrybėlėmis, kurių kraštas virš kairiosios ausies prisegtas su Australijos karinių pajėgų ženkleliu — tekančia saule, yra žudę žmones. Tai bylojo jų akys, mėlynos kaip Pedžio, tik liūdnesnės, be tokio švelnumo.

— Vaikeliai, mano vaikeliai! — šūktelėjo ponia Smit ir puolė prie jų plūsdama ašaromis. Ne, nesvarbu, ką jie darė, kaip pasikeitė, jie vis tiek tebebuvo jos vaikeliai, kuriuos ji maudė, vystė, valgydino, kuriems šluostė ašaras ir bučiavo žaizdeles, kad greičiau sugytų. Tiktai dabartinių žaizdų, slypinčių jų širdyje, ji nebegalėjo užgydyti.

Tada visi juos apstojo, angliško santūrumo kaip nebūta, jie juokėsi ir verkė, net vargšė Fija tapšnojo jiems per nugaras ir stengėsi šypsotis. Po ponios Smit reikėjo pasibučiuoti su Mege, su Mine ir Kete, nedrąsiai apkabinti mamą, be žodžių paspausti rankas Džekui ir Hiujui. Niekas iš namiškių Drohedoje nesupras, ką reiškia grįžti namo, nesupras, kaip laukta tų akimirkų ir kaip jų bijota.

O kaip dvyniai valgė! Kariuomenėje taip neduoda, juokdamiesi sakė jie. Rausvai ir baltai papuošti pyragaičiai, šokoladinis kokoso vyniotinis, karštas slyvų pudingas, kryžiažiedžių vaisiai ir Drohedos karvių grietinėlė. Prisiminusi, kaip juos vaikystėje kamuodavo pilveliai, ponia Smit buvo tikra, kad dabar jie sirgs kokių savaitę, bet kadangi daug gėrė arbatos, matyt, virškinimui nekenkė.

— Bent kiek geriau kaip arabų papločiai, a, Petsi?

— Aa.

Buvo taip keista — jie, tikriau Džimsas, ištisas valandas pasakodavo apie Šiaurės Afriką: kokie jų miestai, kokie žmonės, ką ten valgo, koks muziejus yra Kaire, kaip jiems buvo, kai plaukė laivu, ir ką veikė poilsio stovykloje. Bet nieku gyvu nebuvo įmanoma išklausti, koks buvo pats kariavimas, kaip buvo Gazaloje, Bengazyje, Tobruke, al Alameine — jie atsakydavo ką nors neapibrėžtai ir nukreipdavo kalbą kitur. Vėliau, jau karui pasibaigus, moterys tai pastebėdavo nuolat: vyrai, kurie yra buvę tikrame kautynių pragare, niekada apie tai nekalba, nestoja į veteranų klubus bei draugijas ir neprasideda su organizacijomis, turinčiomis tikslą įamžinti karo atminimą.

Drohedoje jų grįžimo proga buvo suruoštos vaišės. Devintojoje divizijoje kariavo, o dabar taip pat buvo namie Alasteras Makvinas, todėl, aišku, švenčiama buvo ir Radna Haniše. Du jaunesnieji Dominyko O’Roko sūnūs buvo su Šeštąja divizija Naujojoje Gvinėjoje, ir nors patys dalyvauti negalėjo, Diben Dibene vis tiek buvo suruoštos vaišės. Kiekviena apygardos šeima, kurios sūnūs buvo kariuomenėje, norėjo atšvęsti laimingą trejeto iš Devintosios divizijos sugrįžimą. Aplink juos spietėsi moterys ir merginos, bet narsuoliai Klieriai naudojosi kiekviena progele pasprukti, išsigandę kur kas labiau negu mūšio lauke.

Atrodė, kad Džimsas ir Petsis išvis nenorėjo turėti jokių reikalų su moterimis, jie šliejosi prie Bobo, Džeko ir Hiujo. Kai moterys nueidavo miegoti, jie dar ilgai sėdėdavo, laikydami ir brolius negulusius, ir tada išliedavo visą sužeistos širdies skausmą. O dieną jodinėdavo po perdžiūvusias Drohedos ganyklas, septintus metus alinamas sausros, ir džiaugėsi galėdami pabūti be uniformų.

Net tokia nuniokota, iškamuota žemė Džimsui ir Petsiui buvo neapsakomai graži, avys laukuose — tikra paguoda, vėlyvų rožių kvapas — dangiškas aromatas. Ir visa tai jiems reikėjo įtraukti į save taip, kad jau niekada neužmirštų, nes anąkart išdūmė lengvabūdiškai, supratimo neturėdami, kaip viskas bus. Išvažiuodami šį kartų, jie tartum didžiausią brangenybę turės įsidėti į atmintį kiekvieną valandėlę, o į pinigines — po sudžiovintą Drohedos rožę ir kelias žoleles iš skurdžių Drohedos ganyklų. Fionai jie buvo geri, užjautė ją, o Megei, poniai Smit, Minei ir Ketei rodė meilę ir švelnumą. Juk jos — tikros motinos.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x