Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Generolas Albertas Keselringas visada žiūrėjo į arkivyskupų de Brikasarų kaip vyras į vyrą; tarp geibių, saldžių italų dvasininkų jis buvo tiesiog atgaiva širdžiai — tiesus žmogus, be jokių klastų ir gudrybių.

— Visada, monsinjore, stebiuosi, kaip puikiai kalbate vokiškai, — pasakė jis komplimentą.

— Turiu gabumų kalboms, ponas generole, o gabumai — joks nuopelnas, tai nenusipelno pagyrimo.

— Kuo galime būti naudingi Jūsų Ekscelencijai? — maloniai pasiteiravo kardinolas.

— Tikriausiai jau girdėjote, kas ištiko dučę?

— Taip, Jūsų Ekscelencija, girdėjome.

— Todėl iš dalies suprantate, ko atėjau, — užtikrinti jus, kad viskas gerai, ir paprašyti, gal galėtumėte perduoti pranešimą tiems, kurie vasaroja Kastel Gandolfe? Aš dabar taip užsiėmęs, jog negaliu nuvykti ten pats.

— Pranešimą perduosime. Jūs taip labai užsiėmęs?

— O kaipgi. Turbūt suprantate, kad dabar mes, vokiečiai, čia esame priešiškoje šalyje.

— Čia, ponas generole? Čia ne Italijos žemė, ir joks žmogus čia nėra priešas, jei tik ateina be piktos valios.

— Prašom atleisti, Jūsų Eminencija. Savaime suprantama, aš turėjau galvoje Italiją, ne Vatikaną. Bet Italijoje aš privalau elgtis taip, kaip įsako mano fiureris. Italija bus okupuota, ir mano kareiviai, kurie iki šiol buvo sąjungininkai, pasidarys policininkais.

Arkivyskupas Ralfas sėdėjo laisvai, patogiai ir atrodė, kad niekad gyvenime nebuvo patyręs ideologijų susidūrimo; jis Įdėmiai stebėjo svečią. Ar generolas žino, ką jo fiureris daro Lenkijoje? Kaip jis gali nežinoti?

Kardinolas Vitorijas nutaisė susirūpinusi veidą.

— Brangusis generole, bet Romos juk neokupuosite, tiesa? Ne, ne, Romos ne, su jos istorija, su neįkainojamais senovės paminklais. Jei įvesite kariuomenę ant jos septynių kalvų, prasidės kautynės, griovimas! Maldauju, nedarykite šito!

Generolas Keselringas, atrodė, jautėsi nepatogiai.

— Tikiuosi, gal to ir nebus, Jūsų Eminencija, tačiau aš irgi esu davęs priesaiką ir turiu klausyti įsakymų. Privalau daryti tai, ko nori mano fiureris.

— Bet pamėginkite mus užtarti, ponas generole. Prašau jūsų. Jūs privalote užtarti! — skubiai, palinkęs į priekį, prabilo arkivyskupas Ralfas; plačiai atmerktos akys kerėte kerėjo, žilstančių plaukų sruoga buvo užkritusi ant kaktos — jis puikiai žinojo, kokį daro generolui įspūdį, ir naudojosi tuo be jokio sąžinės graužimo. — Prieš keletą metų aš buvau Atėnuose. Ar esate buvęs Atėnuose, pone?

— Taip, esu, — šaltai atsakė generolas.

— Tuomet, aišku, žinote tų dalykų — kaip atsitiko, kad palyginti ne taip jau senais laikais žmonės ėmė griauti statinius Akropolio viršūnėje? Ponas generole, Roma yra dviejų tūkstantmečių paminklas — rūpesčio, dėmesio, meilės paminklas. Labai jus prašau, maldauju, nestatykite Romos į pavojų!

Generolas žiūrėjo į jį apstulbęs ir susižavėjęs; karinė uniforma jam tiko puikiai, bet ne prasčiau tiko Ralfui jo sutana su violetine arkivyskupo juosta. Jis taip pat atrodo kaip karys, jo kūnas lieknas ir grakštus kaip kario, o veidas kaip angelo. Toks turėtų būti arkangelas Mykolas — ne jaunas dailus berniukas kaip renesanso drobėse, o puikus subrendęs vyras, kuris mylėjo Liuciferi ir nugalėjo jį, išvarė iš rojaus Adomą ir Ievą, nudėjo gundytoją žaltį, stovi Dievo dešinėje. Ar jis žino, kokia jo išvaizda? Tokio žmogaus iš tiesų nepamirši.

— Aš padarysiu visa, ką galėsiu, monsinjore, pažadu jums. Daug kas priklauso ir nuo manęs, teisybė. Ir kaip žinote, aš — civilizuotas žmogus. Bet jūs labai daug norite. Jei paskelbsiu Romą atviru miestu, tai reikš, kad jau nebegalėsiu sprogdinti jos tiltų ar paversti jos pastatų tvirtovėmis, o tai gali vėliau neišeiti į naudą Vokietijai. Kokias aš turiu garantijas, kad Roma už mano gerumą neatsimokės išdavyste?

Kardinolas Vitorijas pakšėjo lūpomis tartum bučiuodamas, kalbino savo numylėtinę — dabar jau grakščią Siamo katę. Romiai šypsodamas pažvelgė į arkivyskupą.

— Roma niekada neatsimokės išdavyste už gerumą, ponas generole. Esu tikras, kad kai rasite laiko apsilankyti Kastel Gandolfe, gausite tas pačias garantijas. Na na, Kheng— si, mano mylimiausioji! Ak, kokia tu graži!

Glostydamas jis prispaudė katę prie purpurinių kelių.

— Nepaprasta katė, Jūsų Eminencija.

— Aristokratė, ponas generole. Ir arkivyskupas, ir aš esame kilę iš senų garbingų giminių, bet mūsų genealogija prieš jos nieko verta. Ar jos vardas jums patinka? Kiniškai jis reiškia „šilkinė gėlė”. Tinka, tiesa?

Atnešė arbatą, jie sėdėjo tylomis, kol patarnautoja viską paruošė ir išėjo.

— Paskelbęs Romą atviru miestu, nesigailėsite, Jūsų Ekscelencija, — su jausminga šypsena tarė arkivyskupas Ralfas naujajam Italijos valdovui. Paskui kreipėsi į kardinolą, ir visi jo apžavai dingo kaip nusimestas apsiaustas — kalbantis su mylimu žmogum jie buvo nereikalingi. — Jūsų Eminencija, ar jūs pats būsite mamytė, ar suteiksite tą garbę man?

— Mamytė? — nieko nesuprasdamas paklausė generolas Keselringas.

Kardinolas di Kontinis— Verčezė nusijuokė.

— Čia mes, viengungiai, taip juokaujam. Tas, kuris pilsto arbatą, vadinamas mamyte. Tai angliškas pasakymas, ponas generole.

Tą vakarą arkivyskupas Ralfas buvo pavargęs, neramus, susierzinęs. Atrodė, jis nieko nenuveikė, kad greičiau pasibaigtų karas, tiktai pasiderėjo dėl senienų apsaugojimo, ir jau visiškai užširdęs ant Vatikano, ėmė nekęsti jo nepaslankumo. Nors pats iš prigimties irgi buvo apdairus, vėžliškas Bažnyčios viršūnių atsargumas kartais erzino jį tiesiog nepakeliamai. Jau daugelį savaičių matė tik nuolankias vienuoles ir kunigus, kurie čia patarnaudavo, seniai nebuvo kalbėjęsis su paprastu žmogumi, neįsitraukusiu į politinius, religinius ar karinius reikalus. Net melstis tomis dienomis jam atrodė nelengva, ir Dievas sakytum atsitraukė už daugelio šviesmečių nuo žmonių, palikęs jiems visišką laisvę griauti pasaulį, kurį pats buvo sukūręs. Tartum stipriai veikiančio vaisto reikėjo pabūti su Mege arba Fiona arba su kuo nors kitu, kam nerūpi Vatikano ir Romos likimas.

Jis vaikščiojo be tikslo iš vieno galo į kitą, pagaliau vidiniais laiptais nulipo į didingą Švento Petro baziliką. Tomis dienomis durys čia buvo užrakinamos vos sutemus, ir tai dar iškalbingiau bylojo apie taikos netvarumą Romoje, negu Romos gatvėmis žygiuojantys vokiečių kareiviai pilkomis uniformomis. Didžiulė tuščia apsidės erdvė buvo apšviesta blausių vaiduokliškų atšvaitų; jo žingsniai dusliai aidėjo į grindų akmenis, apmirė ir susiliejo su tyla, kai jis priklaupė prieš didįjį altorių, paskui vėl pradėjo aidėti. Staiga tarp dviejų žingsnių aido jis išgirdo atsidusimą. Jis uždegė žibintuvėlį, nutaikė spindulį garso link — ne tiek išsigandęs, kiek iš smalsumo. Čia jo pasaulis, ir galima jį ginti be jokios baimės.

Žibintuvėlio spindulys šokinėjo nušviesdamas skulptūrą, kuri jam jau seniai atrodė nuostabiausia iš kada nors sukurtų skulptūrų, Mikelandželo „Pietą”; žemiau sustingusių, nuo šviesos suglumusių veidų buvo dar vienas veidas, bet ne iš marmuro, o gyvo kūno, su juoduojančiais šešėliais kaip numirėlio.

— Ciao [* Sveiki (it.)], — tarė šypsodamas monsinjoras.

Atsakymo nebuvo; bet monsinjoras pamatė uniformą — vokiečių pėstininko uniformų; štai tas paprastas žmogus, kurio jam reikėjo! Kad jis vokietis, visai nesvarbu.

— Wie geht’s ? [* Kaip sekasi? (Vok.)] — paklausė vis dar šypsodamas.