Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Labiausiai Megė džiaugėsi, kad dvyniai mylėjo Deną, ištisas valandas žaidė su juo, imdavo pasijodinėti, juokdavosi su juo, dūkdavo vejoje prie namų. Džastinos jie lyg ir bijojo, bet juk varžėsi visų moterų, kurių taip nepažinojo kaip senųjų. O vargšelė Džastina pašėlusiai pavydėjo, kad jie taip pasisavino Deną, nes nebeturėjo su kuo žaisti.

— Na ir mielas tas tavo mažius, Mege, — pasakė kartą Džimsas, kai ji atėjo į verandą; jis sėdėjo pintoje kėdėje ir žiūrėjo, kaip Petsis žaidžia vejoje su Denu.

— Ir toks gražutis, ar ne? — nusišypsojo Megė, sėsdamasi priešais, kad geriau matytų jauniausiojo brolio veidų. Jos žvilgsnis buvo švelnus ir gailestingas — juk jie taip pat yra buvę jos vaikai. — Kas tau, Džimsai? Gal pasakytum man?

Džimsas pakėlė į ją akis, pilnas giliai slypinčio skausmo, bet papurtė galvą, tartum ji nebūtų nė siūliusi išsikalbėti.

— Ne, Mege. Moteriai tokių dalykų nepapasakosi.

— O kaip bus, kai viskas praeis ir judu vesit? Negi ir žmonai nepapasakosi?

— Kad mes vestume? Nemanau. Karas per daug iš žmogaus atima. Mes tada taip veržėmės į karą, bet dabar esam protingesni. Na, vesim, turėsim sūnų, ir kam? Tam, kad pamatytume, kaip užaugusius juos išgrūs daryti to, ką mes darėm, žiūrėti į tai, ko mes prisižiūrėjom?

— Nekalbėk taip, Džimsai, nekalbėk!

Jis pažvelgė ten, kur žiūrėjo Megė — vejoje netverdamas džiaugsmu krykštė Denas, nes Petsis jį laikė galva žemyn.

— Niekada nepaleisk jo iš Drohedos, Mege. Kol jis bus Drohedoje, jam neatsitiks nieko bloga, — pasakė Džimsas.

Arkivyskupas de Brikasaras bėgo aukštu gražiu koridorium nepaisydamas atsisukančių į jį nustebusių veidų; įpuolęs į kardinolo kabinetą, sustojo kaip įbestas. Jo Eminencija turėjo svečią, poną Pape, lenkų emigracinės vyriausybės ambasadorių Vatikane.

— O, Ralfas! Kas atsitiko?

— Tai įvyko, Vitorijau. Musolinis nuverstas.

— Dieve brangus! O Šventasis Tėvas jau žino?

— Aš pats paskambinau į Kastel Gandolfą, bet ir per radiją turėtų tuoj pranešti. Man skambino vienas draugas iš vokiečių štabo.

— Tikiuosi, Šventojo Tėvo lagaminai seniai sudėti, — tarė ponas Pape su pasitenkinimu, vos vos pastebimu pasitenkinimu.

— Jis galėtų išvykti, nebent jei aprengtume elgeta pranciškonu, ne kitaip, — atšovė arkivyskupas Ralfas. — Keselringas laiko miestą uždaręs kaip konservų dėžutę.

— Bet jis niekur nebėgs, — tarė kardinolas Vitorijas.

Ponas Pape pakilo.

— Turiu jus palikti, Jūsų Eminencija. Aš esu atstovas priešiškos Vokietijai vyriausybės. Jei Jo Šventenybei nesaugu, tai ką jau kalbėti apie mane. Reikia pasirūpinti dokumentais, kuriuos turiu savo kabinete.

Korektiškas ir pedantiškas, diplomatas iki kaulų smegenų, jis išėjo, ir abu dvasininkai liko vieni.

— Ar jis buvo čia užtarti savo persekiojamų tautiečių?

— Taip. Net gaila žiūrint, kaip jis jais rūpinasi.

— O mes argi nesirūpinam?

— Na kaipgi, rūpinamės, Railai! Bet padėtis blogesnė, negu jam atrodo.

— Visa bėda, kad juo netiki.

— Ralfai!

— Na argi netiesa? Šventasis Tėvas praleido jaunystę Miunchene, įsimylėjo vokiečius ir dabar, nepaisant visko, tebemyli. Jeigu jam kaip įrodymą pastatytum prieš akis nelaiminguosius, iš kurių likę vien kaulai ir oda, jis pasakytų, kad čia turbūt rusų darbas. Jo brangieji vokiečiai niekada taip nepadarytų, ne, jie tokia kultūringa, civilizuota tauta!

— Ralfai, jūs nepriklausote jėzuitų ordinui, tačiau esate čia tiktai todėl, kad prisiekėte ištikimybę Šventajam Tėvui. Jūsų gyslomis teka karštas protėvių airių ir normanų kraujas, bet maldauju, būkite protingas! Nuo rugsėjo mes vis tikėjomės to smūgio, bet meldėme Dievą, kad išsilaikytų dučė ir apsaugotų mus nuo vokiečių represijų. Adolfas Hitleris — keistai prieštaringa asmenybė, jam kažkodėl norėjosi išsaugoti du aiškius savo priešus: Britų imperiją ir šventąją Romos katalikų bažnyčių. Bet kai buvo aplinkybių pastūmėtas, jis padarė viską, ką galėjo, kad sutriuškintų Britų imperiją. Ar manote, nepasistengs sutriuškinti ir mūsų, jei pastūmėsim? Nors vienas smerkiamas žodis dėl to, kas dedasi Lenkijoje, ir jis tikrai mus sutriuškins. Ką gera mes pasieksime jį kaltindami, mano drauge? Neturime nei kariuomenės, nei kareivių. Tuoj pat prasidėtų represijos, Šventąjį Tėvą perkeltų į Berlyną, o jis kaip tik šito ir baiminasi. Ar neprisimenate popiežiaus, kuris prieš daug šimtmečių buvo marionetė Avinjone? Nejaugi norite, kad mūsų popiežius būtų marionetė Berlyne?

— Dovanokite, Vitorijau, man viskas atrodo kitaip. Mes privalome kaltinti Hitlerį, privalome šaukte šaukti apie jo žvėriškumus visam pasauliui! Jei mus sušaudys, mirsime kaip kankiniai, ir tai turės dar didesnį poveikį.

— Apskritai jūs esate daug nuovokesnis nei šiandien, Ralfai! Jis mūsų nešaudys. Ne blogiau už mus supranta, kaip veikia kankinių pavyzdys. Šventąjį Tėvą perkels į Berlyną, o mudu be triukšmo išgabens į Lenkiją. 1 Lenkiją, Ralfai, į Lenkiją! Argi norite numirti Lenkijoje? Iš to būtų mažiau naudos, negu duodate dabar.

Arkivyskupas Ralfas atsisėdo, sunertas rankas suspaudė tarp kelių ir nukreipė maištingą žvilgsnį už lango, kur vakaro saulės nuauksinti balandžiai skrido į savo karvelidę. Keturiasdešimt devynerių metų Ralfas buvo liesesnis kaip anksčiau, bet senti jis pradėjo taip pat nuostabiai, kaip darydavo visa, ko tik imdavosi.

— Ralfai, jūs žinote, kas mes esame. Kad mes žmonės — ne taip svarbu. Pirmiausia esame dvasininkai, Bažnyčios tarnai.

— Kai aš grįžau iš Australijos, jūs teikėte pirmenybę kitai mūsų gyvenimo pusei, Vitorijau.

— Tada aš kalbėjau apie kitką, ir jūs tai žinote. Su jumis sunku šiandien. Dabar aš sakau, kad negalime į viską žiūrėti kaip paprasti žmonės. Turime žiūrėti kaip dvasininkai, nes tai mūsų gyvenime svarbiausia. Kad ir ką galvotume ar darytume, privalome likti ištikimi Bažnyčiai, o ne pasaulietinei valdžiai! Turime būti ištikimi Šventajam Tėvui! Jūs davėte klusnumo įžadą, Ralfai. Ar vėl norite jį sulaužyti? Visuose dalykuose, teikiančiuose Bažnyčiai gerovę, Šventasis Tėvas yra neklystantis.

— Jis klysta! Jo sprendimai tendencingi. Visa jo energija nukreipta į kovą su komunizmu. Vokietija jam — didžiausias komunizmo priešas, vienintelė tikra jėga, stabdanti komunizmo veržimąsi į Vakarus. Jis nori, kad Hitleris tvirtai laikytųsi prie Vokietijos vairo, taip pat buvo patenkintas ir kai Musolinis valdė Italiją.

— Patikėkite, Ralfai, yra dalykų, kurių jūs nežinote. Jis popiežius, jis neklysta! Jei neigiate tai, neigiate patį savo tikėjimą.

Durys atsidarė mandagiai, bet gana skubiai.

— Jūsų Eminencija, pas jus ponas generolas Keselringas.

Abu dvasininkai atsistojo, nesutarimas dingo nuo veidų be pėdsakų, jie šypsojosi.

— Nepaprastai džiaugiuosi jus matydamas, Jūsų Ekscelencija. Malonėkite sėstis. Gal norėtumėte arbatos?

Jie kalbėjosi vokiškai, daugelis iš Vatikano viršūnių mokėjo tų kalbų. Šventasis Tėvas mėgo ir pats kalbėti, ir klausytis vokiečių kalbos.

— Dėkui, Jūsų Eminencija, išgersiu. Niekur daugiau Romoj negausi tokios puikios angliškos arbatos.

Kardinolas Vitorijas atviraširdiškai nusišypsojo.

— Šį įprotį įgijau, būdamas popiežiaus legatu Australijoje, ir nors esu grynas italas, nebegalėjau atprasti.

— O jūs, monsinjore?

— Aš esu airis, ponas generole. Airiai taip pat nuo vaikystės pripranta prie arbatos.