Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Nuo sujudėjimo ant aukštos protingos kaktos prietemoje sublizgo prakaitas.

— Du bist krank? [*sergi?] — paklausė tada arkivyskupas, pamanęs, kad vaikinukas — jis buvo labai jaunas — yra nesveikas.

— Nein [* Ne (vok.)].

Arkivyskupas Ralfas padėjo žibintuvėlį ant žemės ir priėjęs paėmė kareiviukui už smakro, pakėlė ir pasižiūrėjo į tamsias akis, — tamsoje jos buvo visai juodos.

— Kas atsitiko? — paklausė jis vokiškai ir nusijuokė. — Taigi, — kalbėjo toliau vokiškai, — tu nežinai, bet aš visą gyvenimą tai ir tedarau — klausinėju žmones, kas jiems atsitiko. Kad žinotum, šitas klausimas kadaise yra pridaręs man ganėtinai bėdos.

— Aš atėjau pasimelsti, — atsakė vaikinukas per žemu savo amžiui balsu ryškia bavariška tartimi.

— Ir tave užrakino?

— Taip, bet ne tai svarbiausia.

Monsinjoras pasiėmė žibintuvėlį.

— Ką gi, visą naktį čia neišbūsi, o rakto aš neturiu. Eime su manim. — Jis pasuko atgal link vidinių laiptų, vedančių į popiežiaus rūmus, ir kalbėjo iš lėto, negarsiai: — Teisybę pasakius, aš ir pats atėjau pasimelsti. Per tavo vyriausiosios vadovybės malonę šiandien man buvo bjauri diena. Eikš čia, į viršų... Tikėkimės, Šventojo Tėvo tarnautojai nepagalvos, kad aš areštuotas, pamatys, kad ne tu mane vediesi, o aš tave.

Dar bent dešimt minučių jie tylėdami ėjo koridoriais, per kiemus ir sodelius, vėl koridoriais, aukštyn laiptais; vokietukas aiškiai nesistengė atsiskirti nuo savo globėjo, laikėsi prie jo kuo arčiau. Pagaliau monsinjoras atidarė duris ir įsivedė rastinuką Į nedidelę svetainę, kukliai ir negausiai apstatytą, uždegė šviesą ir uždarė duris.

Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą, dabar buvo gerai matyti. Vokiečių kareivis pamatė labai aukštą žmogų gražiu veidu ir skvarbiomis mėlynomis akimis; arkivyskupas Ralfas pamatė vaikų, apgaule įvilktą į uniformą, kuri kėlė siaubą ir pasibaisėjimą visoje Europoje. Tikras vaikas, jam, aišku, ne daugiau kaip šešiolika. Vidutinio ūgio, jaunatviškai liesas, bet ilgomis rankomis, ir išviso sudėjimo matyti, kad iš jo išaugs tvirtas, raumeningas vyras. Veidas itališko tipo, tamsus, aristokratiškų bruožų, be galo patrauklus, akys didelės, tamsiai rudos, ilgomis juodomis blakstienomis, graži galva juodais banguotais plaukais. Jis buvo visai ne toks paprastas ir ne eilinis, nors ir eilinis kareivis; kad ir kaip norėjo arkivyskupas pasikalbėti su vidutiniu, paprastu žmogumi, vaikinukas jį irgi sudomino.

— Sėskis, — pasakė jis, nuėjo prie spintelės ir išėmė butelį vyno. Įpylė po nedaug į du stiklus, padavė vieną vaikinukui, o su kitu atsisėdo į kėdę, iš kurios patogiai galėjo stebėti tą patrauklų veidą. — Ar jau ten taip blogai, kad ir vaikus ima į karą? — paklausė jis, užsimesdamas koją ant kojos.

— Nežinau, — atsakė vaikinukas. — Aš iš našlaičių prieglaudos, tai mane vis tiek būtų greitai paėmę.

— Kuo tu vardu, berniuk?

— Raineris Merlingas Harthaimas, — išdrožė vaikinukas su nepaprastu pasididžiavimu.

— Nuostabu, — rimtai pasakė dvasininkas.

— Tikrai? Aš pats išsirinkau. Prieglaudoje mane vadino Raineriu Smitu, bet kai išėjau į kariuomenę, pasivadinau taip, kaip visada norėjau.

— Tai tu našlaitis?

— Vienuolės vadino mane meilės vaiku.

Arkivyskupas Ralfas stengėsi nesišypsoti; vaikinukas buvo toks orus ir santūrus dabar, kai praėjo baimė. Tačiau ko jis buvo išsigandęs? Ne dėl to, kad jį užrakino bazilikoje ir paskui užtiko.

— Ko tu buvai toks išsigandęs, Raineri?

Vaikinukas atsargiai siurbtelėjo vyno, jo veidas nušvito iš pasitenkinimo.

— Gerai, saldus. — Jis atsisėdo patogiau. — Norėjau pasižiūrėti Švento Petro bažnyčios, vienuoles vis apie ją pasakodavo ir fotografijas rodė. Ir kai mus pasiuntė į Romą, aš apsidžiaugiau. Šįryt čia atvažiavom. Ir kai tik galėjau, tuoj atėjau. — Jis susiraukė. — Bet viskas ne taip, kaip tikėjausi. Maniau, būdamas pačioj svarbiausioj Dievo bažnyčioj, pasijusiu arčiau Dievo. Bet bažnyčia tokia didelė ir šalta. Dievo aš negalėjau pajusti.

Arkivyskupas Ralfas nusišypsojo.

— Suprantu. Bet matai, Švento Petro bazilika nėra paprasta bažnyčia. Ne tokia kaip kitos. Tai bažnyčių bažnyčia. Aš atsimenu, kad ir pats negreit prie jos pripratau.

Vaikinukas linktelėjo rodydamas, kad suprato, bet kad ne tai norėjo išgirsti.

— Norėjau pasimelsti dėl dviejų dalykų, — pasakė jis.

— Dėl tų, kurių bijai?

— Taip. Aš maniau, jei melsiuos toje bažnyčioje, gal padės.

— Tai ko gi tu bijai, Raineri?

— Kad manęs nepriskirtų prie žydų ir kad mano pulko nenusiųstų į Rusiją.

— Aišku. Nenuostabu, kad bijai. O ar tikrai gali tave palaikyti žydu?

— Taigi pasižiūrėkit į mane! — paprastai ištarė vaikinukas. — Kai viską rašė, pasakė, kad reikės patikrinti. Nežinau, ar gali patikrinti, bet gal vienuolės ką nors daugiau apie mane žino, tik man nesakė.

— Jei ir žino, nieko nesakys, — nuramino jį arkivyskupas. — Supras, kodėl klausia.

— Ar jūs tikrai taip manot? O, kad taip būtų!

— Ar tau labai neramu dėl to, kad gal turi žydų kraujo?

— Koks tas mano kraujas, man visai nerūpi, — atsakė Raineris. — Aš gimiau vokiečiu, ir tai svarbiausia.

— Tiktai jie į tai žiūri kitaip, tiesa?

— Taigi.

— O dėl Rusijos? Dabar dėl to tikrai nėra ko baimintis. Jūs gi Romoje, visai priešingoje pusėje.

— Šįryt girdėjau, vadas sakė, kad gal vis dėlto siųs. Tenai nekaip klojasi.

— Tu dar vaikas, — gana šiurkščiai tarė arkivyskupas Ralfas. — Tavo vieta mokykloje.

— Jau nebeičiau, šiaip ar taip, — nusišypsojo vaikinukas. — Man šešiolika, tai jau dirbčiau. — Jis atsiduso. — O mokyklą būtų gerai dar palankyti. Mokytis reikia.

Arkivyskupas Ralfas susijuokė, paskui atsistojo ir įpylė dar vyno.

— Nekreipk į mane dėmesio, Raineri. Aš kalbu nei šį, nei tą, visokios mintys lenda į galvą. Tokiu laiku man visada jos lenda. Nelabai aš vykęs šeimininkas, ką?

— Visai nieko, — atsakė vaikinukas.

— Taigi, — tarė arkivyskupas, vėl atsisėdęs. — Sakyk, Raineri Merlingai Harthaimai, kas tu per žmogus ir ko nori?

Keistas pasididžiavimas nušvietė tą vaikišką veidą.

— Aš esu vokietis ir esu katalikas. Noriu padaryti taip, kad Vokietijoje nieko nepersekiotų už tautybę ir tikėjimų, ir tam paskirsiu visą savo gyvenimą, jei tik liksiu gyvas.

— Aš melsiuos už tave — kad liktum gyvas ir kad pasiektum savo tikslą.

— Tikrai melsitės? — droviai paklausė vaikinukas. — Ar melsitės už mane asmeniškai, minėsite mano vardą?

— Žinoma. Tu mane, teisybę sakant, šio to pamokei. Kad čia būdamas teturiu tik vieną ginklą — maldą. Daugiau nieko negaliu daryti.

— O kas jūs toks? — paklausė Raineris, jau mieguistai merkdamasis nuo vyno.

— Aš arkivyskupas Ralfas de Brikasaras.

— Oi! O aš maniau, paprastas kunigas!

— Aš ir esu paprastas kunigas. Ne daugiau.

— Tai mudu susitarkim! — tarė vaikinukas, jo akys sukibirkščiavo. — Jūs, dvasiškas tėve, už mane melskitės, o aš, jei liksiu gyvas ir pasieksiu, ko noriu, grįšiu į Romą, kad pamatytumėt, kaip padėjo jūsų maldos.

Mėlynos akys maloniai nusišypsojo.

— Gerai, sutarta. Kai grįši, aš pasakysiu, kaip maldos padėjo mano supratimu. — Jis atsistojo. — Palauk čia, politike. Paieškosiu ko nors užkąsti.

Jie prakalbėjo, kol aušra apglėbė kupolus ir varpines, o už lango sušnaro balandžių sparnai. Tada arkivyskupas išvedė svečią per rūmų sales, su pasitenkinimu stebėdamas jo baimingą pagarbumą, ir išleido į vėsų tyrą orą. Jis nežinojo, kad tas vaikinukas iš tikrųjų išvyks į Rusiją ir kartu išsiveš keistai džiugų ir guodžiantį prisiminimą, jog Romoje, pačioje svarbiausioje bažnyčioje, vienas žmogus kasdien mini maldose jo skambų vardų.