Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Bet elektros ji nieku gyvu nenorėjo įsivesti, nors nuo 1915 metų sodyba turėjo nedidelį varikliuką, „tarškalą”, kaip vadino avikirpiai, kuris tiekė srovę kirpimo patalpai. Droheda be švelnios, pasklidos lempų šviesos? Neįsivaizduojama. Tačiau naujovių jau buvo — dujinė viryklė, kuriai dujos su balionais buvo atgabenamos pagal užsakymą, ir koks dvylika naujoviškų žibalinių šaldytuvų; Australijos pramonė dar nebuvo prisitaikiusi prie taikos sąlygų, bet jau greitai turėjo atsirasti visokių naujų prietaisų.

— Mege, o kodėl tau neišsituokus su Luku ir vėl neištekėjus? — netikėtai paklausė Fija. — Inekas Deivis tuoj tave imtų, juk į jokių kitą merginą net nepažvelgia.

Megė nustebusi žiūrėjo į motiną.

— Dieve mano, mama, nejaugi tu iš tikro kalbi su manim kaip su suaugusia moterim?

Fija nė nešyptelėjo — kaip ir anksčiau, ji šypsodavosi retai.

— Tai kada gi būsi suaugusi, jei dar ne dabar. Jau esi pačiam gerume. O aš turbūt senstu, darausi plepi.

Megė nusijuokė, tokia kalbos pradžia jai patiko, tik reikėjo nesugadinti motinai tos naujos nuotaikos.

— Tave taip nuteikė lietus, mama. Aišku, lietus. Juk nuostabu vėl matyti žolę visur aplinkui ir žalią veją!

— Taip tai taip. Bet tu neatsakei į mano klausimą. Kodėl tau neišsituokus su Luku ir vėl neištekėjus?

— Bažnyčia draudžia.

— Nesąmonė! — sušuko Fija, bet nepiktai. — Tu esi ir mano duktė, o aš nekatalikė. Nekalbėk niekų, Mege. Jei tikrai norėtum ištekėti, su Luku išsituoktum.

— Taip, greičiausiai, kad taip. Bet aš nebenoriu tekėti. Čia. Drohedoje, su vaikais aš visai laiminga.

Iš kazuarinos krūmo šalimais pasigirdo labai panašus į Megės juokas, bet per karančius raudonus žiedus nebuvo matyti, kas ten juokiasi.

— Girdi? Ten jis, Denas! Žinai, jis jau moka joti ne blogiau už mane! — Pasilenkusi ji sušuko: — Denai! Ką ten darai? Tuoj pat išlįsk!

Jis išlindo iš artimiausio krūmo su pilnomis saujomis juodų žemių, aplink burną taip pat buvo Įtartinai žemėta.

— Mama! Kad tu žinotum, kokia skani žemė! Tikrai skani, garbės žodis!

Priėjęs Denas atsistojo priešais; jis buvo aukštas ir laibas, bet tvirtas ir grakštus septynerių metų berniukas subtiliu gražiu veiduku.

Atsirado ir Džastina, atsistojo greta. Ji taip pat buvo aukšta, bet greičiau liesutė negu liekna ir baisiai strazdanota. Per tas rudas dėmeles nei veido bruožų nematyti, nei rusvų antakių, nei blakstienų, tiktai tos gąsdinančios akys, tokios pat šviesios, kaip buvo nuo gimimo. Aplink elfišką veiduką degte dega tokie kaip Pedžio raudoni ir tankūs garbanoti plaukai. Gražia mergyte jos nepavadinsi, bet ją pamatęs jau nepamirši, ir ne vien dėl akių, bet ir dėl nepaprastai tvirto charakterio. Rimta, protinga, tiesi ir nepalenkiama aštuonerių metų Džastina taip pat neėmė į galvą, kas ką apie ją pamanys, kaip ir būdama visai maža. Tik viena būtybė buvo jai labai artima — Denas. Ji tebedievino jį ir tebelaikė savo nuosavybe.

Dėl to kildavo nemažai susidūrimų tarp jos ir motinos. Džastinai buvo didelis smūgis, kai Megė liovėsi jojusi į ganyklas ir vėl buvo tik mama. Pirmiausia, Džastinai tarsi nereikėjo motinos, nes buvo įsitikinusi, kad viską daro gerai ir visada jos teisybė. O antra, ji buvo ne tokia, kad būtų norėjusi turėti artimą draugę ar laukusi šilumos ir pritarimo. Megė jai tiktai kliudė džiaugtis Denu. Daug geriau Džastina sutarė su senele, ją nuoširdžiai vertino — senelė juk laikosi atokiai ir supranta, kad ir kiti turi savo galvą.

— Aš sakiau, kad jis nevalgytų žemės, — tarė Džastina.

— Na, nuo to jis nenumirs, Džastina, bet juk nesveika, — Megė pažvelgė į sūnų. — Tai kam valgei, Denai?

Jis rimtai pagalvojo.

— Buvo žemių, tai ir valgiau. Jei kenktų, nebūtų skanu, ar ne? O dabar skanu.

— Nebūtinai, — išdidžiai nutraukė jį Džastina. — Gyva bėda man su tavim, Denai, iš tikrųjų. Kartais skaniausi dalykai būna nuodingiausi.

— Kokie gi jau? — su iššūkiu tarė Denas.

— Sirupas! — triumfuodama atsakė Džastina.

Denas, kartų radęs ponios Smit podėlyje skardinę sirupo, apsivalgė ir baisiai sirgo. Jis tai pripažino, bet nepasidavė.

— Aš gi nenumiriau, tai jis visai nenuodingas.

— Tik dėl to nenumirei, kad išvėmei. Kitaip būtum numiręs.

Čia jau ginčytis buvo nebeįmanoma. Jis su sesute buvo maždaug to paties ūgio, todėl draugiškai paėmė ją už parankės, ir abu iš lėto nužingsniavo per veją prie savo namuko, kurį dėdės buvo pastatę, kaip jų liepta, tarp nusvirusių pipirmedžio šakų. Bijodami, kad vaikų nesugiltų bitės, suaugusieji iš pradžių labai prieštaravo dėl tos vietos, bet buvo, kaip sakė vaikai. Bitės su jais sugyveno taikiai. O pipirmedžiai, aiškino Denas ir Džastina, patys geriausi iš visų medžių, labai jaukūs. Jų toks sausas skanus kvapas, o kai suspaudi rankoje smulkutes rausvas uogytes, sulipusias kekėmis kaip vynuogės, išeina traškantys ir aitrūs rausvi dribsniai.

— Kokie jie skirtingi, Denas ir Džastina, o kaip gerai sutaria, — pasakė Megė. — Negaliu atsistebėti. Nesu mačiusi, kad jie būtų susipykę, nors niekaip nesuprantu, kaip Denas to išvengia, juk jinai tokia ryžtinga ir užsispyrusi.

Bet Fija galvojo visai apie kitką.

— Ak, jis gyvas tėvas, — tarė ji žiūrėdama, kaip Denas palindo po apatinėmis pipirmedžio šakomis ir dingo iš akių.

Megė sustingo, kaip ir visuomet, kai išgirsdavo taip sakant, — per tiek metų dar nebuvo apsipratusi. Dėl to, žinoma, kad jautėsi kalta. O žmonės juk turi galvoje Lukų. Kodėl gi ne? Juk Lukas O’Nylas ir Ralfas de Brikasaras panašūs. Tačiau nors ir kaip Megė stengėsi natūraliai išklausyti kalbas dėl Deno panašumo į tėvų, nieko jai neišeidavo.

Ji atsikvėpė, stengdamasi atrodyti nerūpestinga, ir paklausė supdama kojų:

— Tau taip atrodo, mama? O man ne. Denas nė kiek nepanašus į Lukų nei išvaizda, nei elgesiu.

Fija nusijuokė. Prunkštelėjo kaip įpratus, tačiau tai buvo tikras juokas. Jos akys, išblukusios nuo amžiaus ir paliestos kataraktos, žvelgė į išsigandusį dukters veidų rimtai ir su ironija.

— Ar tu mane visiška kvaiša laikai, Mege? Aš nekalbu apie Lukų O’Nylų. Aš pasakiau, kad Denas — gyvas Ralfas de Brikasaras.

Švinas. Švininė koja nusileido ant ispaniškomis plytelėmis išklotų grindų, švininis kūnas susmuko, širdis iš švino, per tokį sunkumą nebegali plakti. Plak, prakeiktoji, plak! Turi ir toliau plakti dėl mano sūnaus!

— Ką tu, mama! — Ir balsas jos švininis. — Ką tu, mama, ką čia dabar kalbi? Kunigas Ralfas de Brikasaras?

— Gal dar kokį kitą Ralfą de Brikasarą pažįsti? Ne Lukas O’Nylas paleido į pasaulį šitą vaiką, jis Ralfo de Brikasaro sūnus. Aš žinojau nuo tos akimirkos, kai jį priėmiau.

— Tai... tai kodėl tada nieko nesakei? Kam laukei septynerius metus ir dabar taip neprotingai, be jokio pagrindo kaltini?

Fija ištiesė kojas, grakščiai sukryžiavo kulkšnis.

— Pagaliau aš senstu, Mege. Ir viską nebe taip imu į širdį. Kokia palaima gali būti senatvė! Taip gera, kai matau, kad atsigauna Droheda, ir pati jaučiuosi geresnė. Ir pirmąkart po tiek metų panorau pasikalbėti.

— Na, turiu pasakyti, kad, susimaniusi kalbėti, radai apie ką! Iš tikrųjų, mama! Tu neturi visiškai jokios teisės taip sakyti. Tai netiesa! — beviltiškai ištarė Megė, nesuprasdama, ar motina nori ją pakankinti, ar užjaučia.

Ūmai Fija uždėjo ranką Megei ant kelio, ji šypsojosi — ne karčiai ar niekinamai, o su keista užuojauta.