Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Nemeluok man, Mege. Gali meluoti kam nori, tik ne man. Niekas manęs neįtikins, kad šito vaiko tėvas — Lukas O’Nylas. Aš ne kvaila ir ne akla. Jis neturi nė kruopelytės Luko ir niekada neturėjo, nes negali turėti. Jis kaip iš akies trauktas kunigas. Ir rankos, ir plaukų snapelis ant kaktos, ir veido ovalas, antakiai, lūpos. Net ir eisena. Ralfas de Brikasaras, Mege, Ralfas de Brikasaras.

Megė pasidavė, ir atėjo didžiulis palengvėjimas, įtampa atsileido, ji lengviau atsikvėpė.

— Ir žvilgsnis... tarsi nuo visko atitolęs. Man šitai labiausiai krinta į akis. Nejau taip matyti? Ar visi žino, mama?

— Aišku, ne, — tvirtai atsakė Fija. — Žmonės nepastebi ko daugiau, tik akių spalvą, nosies formą, sudėjimą. O tas viskas gan panašu į Luko. Aš supratau, nes daug metų stebėjau tave ir Ralfą de Brikasarą. Jam tereikėjo pirštą krustelėti, ir tu jau būtum lėkus iš paskos, taigi tau tik nusispjaut, kad skyrybas Bažnyčia draudžia. Tau knietėjo sulaužyti kur kas rimtesnį Bažnyčios draudimą. Visai gėdą buvai praradusi, Mege, visai buvai praradusi, — ištarė ji kiek rūsčiau. — Bet jo būta atkaklaus. Buvo pasiryžęs likti doru kunigu, ir tu jam buvai antroje vietoje. Ak, kokia kvailystė! Nieko jam tai nepadėjo, tiesa? Reikėjo tik laiko, ir tai įvyko.

Už verandos kampo kažkam iškrito plaktukas ir pasigirdo virtinė keiksmų. Fija krūptelėjo, susiraukė.

— Viešpatie, greičiau jau pabaigtų tuos tinklus! — Ir vėl tęsė pradėtą kalbą: — Manei, apmulkinsi mane, kai nenorėjai, kad Ralfas de Brikasaras sutuoktų tave su Luku? Aš žinojau kodėl. Norėjai, kad jis ne tuoktų tave, o pats būtų jaunikis. Bet kai jis čia atvažiavo prieš kelionę į Atėnus ir tavęs nerado, supratau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek susiras. Vaikščiojo po sodybą kaip mažas vaikas, pasimetęs Sidnėjuje per velykinę parodą. Kad ištekėjai, čia buvo pats gudriausias tavo žingsnis, Mege. Kol matė, kad dėl jo dūsauji, jam tavęs nereikėjo, o kai tiktai atitekai kitam, jis bemat pasidarė kaip tas šuo ant šieno. Žinoma, jis buvo įsikalbėjęs, kad jo jausmai tau kuo tauriausi, bet iš tikro buvai jam reikalinga. Reikalinga kaip nė viena kita moteris, ir manau, kad jokia kita jam labiau ir nebus reikalinga. Keista, — Fija nuoširdžiai nusistebėjo. — Vis pagalvodavau, ką gi jis tavyje mato... bet turbūt visos motinos būna aklos, kol pasensta ir liaujasi pavydėjusios dukterims jaunystės. Tu taip pat žiūri į Džastiną, kaip aš žiūrėjau į tave.

Fija atsilošė ir ėmė sūpuotis kėdėje primerkusi akis, bet stebėjo Megę kaip mokslininkas bandomąjį triušį.

— Nežinau, ką jis tavyje mato, — kalbėjo ji toliau, — bet pamatė tai iš pirmo žvilgsnio ir liko visą laiką pakerėtas. Sunkiausia jam buvo suvokti, kad tu daraisi suaugusi, bet pagaliau suvokė tada, kai atvažiavęs neberado tavęs, buvai jau ištekėjus. Vargšas Ralfas! Jam nieko kita nebeliko, tik ieškoti tavęs. Ir surado, tiesa? Supratau, kai grįžai dar prieš Deno gimimą. Jei jau turi Ralfą de Brikasarą, ko pasilikti su Luku!

— Taip, — atsiduso Megė. — Ralfas mane susirado. Bet tai nebuvo išeitis, ar ne? Aš žinojau, kad Dievo jis niekada neatsisakys.

Dėl to ir pasiryžau gauti iš jo nors tą dalelę, kuri man prieinama. Jo vaiką, Deną.

— Klausausi tartum aido, — nusijuokė Fija kimiu juoku. — Ir aš galiu tą patį pasakyti.

— Frenkas?

Kėdė girgžtelėjo. Fija atsistojo, perėjo per verandą, grįžo ir Įdėmiai pažvelgė į dukterį.

— Na na! Atsiteisėm, Mege, taip? Kada tu sužinojai?

— Kai dar buvau maža. Kai Frenkas pabėgo iš namų.

— Jo tėvas jau buvo vedęs. Buvo daug už mane vyresnis, garsus politikas. Turbūt ir tu esi apie jį girdėjusi. Naujojoje Zelandijoje daug gatvių pavadinta jo vardu, net vienas kitas miestelis. Tačiau aš vadinsiu ji Pakeha. Maorių kalba tai reiškia „baltasis žmogus”, bet bus gerai, užteks. Jis, žinoma, jau miręs. Aš turiu šiek tiek maorių kraujo, o Frenko tėvas buvo pusiau maoris. Todėl Frenko tie bruožai tokie ryškūs, kad paveldėjo iš mūsų abiejų. O, kaip aš mylėjau tą žmogų! Gal tai buvo kraujo šauksmas, nežinau. Jis buvo gražus. Aukštas, plaukai tankūs, juodi, akys juodos, linksmos, žvilgančios. Jis turėjo viską, ko trūko Pedžiui — buvo kultūringas, subtilus, labai patrauklus. Mylėjau jį beprotiškai. Ir maniau, kad niekad nepamilsiu kito; taip ilgai skendėjau tose iliuzijose, jog atsipeikėjau per vėlai, per vėlai! — Balsas nutrūko. Fija nusisuko ir kuri laiką žiūrėjo į kiemą. — Aš turiu daug už ką atsakyti, Mege, patikėk manim.

— Tai dėl to ir mylėjai Frenką labiau už mus visus, — tarė Megė.

— Tikriausiai, nes jis Pakehos sūnus, o visi kiti Pedžio. — Fija vėl atsisėdo ir sudejavo, o gal atsiduso. — Taigi istorija kartojasi. Kai pamačiau Deną, žinok, patyliukais nusijuokiau.

— Mama, tu nepaprasta moteris!

— Nejaugi? — Kėdė girgžtelėjo, Fija palinko arčiau. — Pasakysiu tau kaip paslaptį, Mege. Ar paprasta, ar nepaprasta, bet aš labai nelaiminga moteris. Dėl šio ar dėl to aš nelaiminga nuo tos dienos, kai sutikau Pakehą. O kalta pati. Mylėjau jį, tačiau to, kas mane ištiko per jį, neduok Dieve patirti nė vienai moteriai. Ir Frenkas... aš branginau tik Frenką, o jūsų visų net nemačiau. Nemačiau Pedžio, o juk Pedis — tai geriausia, ką turėjau gyvenime. Tiktai tada nesupratau. Aš vien lyginau jį su Pakeha. Na, dėkinga jam buvau ir negalėjau nematyti, koks jis puikus žmogus... — Fija gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, kas buvo, pražuvo. Aš tik norėjau pasakyti, kad tai negerai, Mege. Juk pati supranti, kad negerai.

— Ne, nesuprantu. Man atrodo, negerai daro Bažnyčia, kad atima iš savo kunigų dar ir tai.

— Juokinga, mes Bažnyčią visada laikom moterimi. Tu pavogei kitos vyrą, Mege, taip pat kaip ir aš.

— Ralfas neturėjo nė vienos moters, tik mane. Bažnyčia ne moteris, mama. Ne žmogus, o institucija.

— Nesistenk prieš mane teisintis. Aš žinau viską, ką tu gali pasakyti. Ir pati kadaise galvojau taip kaip tu. Kad jis išsiskirtų su žmona, negalėjo būti nė kalbos. Buvo vienas pirmųjų maorių, tapęs žymiu politiniu veikėju; jis turėjo pasirinkti: arba aš, arba jo tauta. Kuris gi vyras atsisakys tokios progos, nenorės iškilti? Ir tavo Ralfas juk pasirinko Bažnyčią, tiesa? O aš galvojau — na ir kas, pasiimsiu iš Pakehos ką galiu, mylėsiu bent jo vaiką.

Megę staiga apėmė tokia neapykanta motinai, jog užgožė net gailestį — kaip motina gali manyti, kad ji irgi susigadino gyvenimą... Todėl ji tarė:

— Tiktai aš buvau daug gudresnė už tave, mama. Mano sūnus turi pavardę, ir niekas jos neatims, net ir Lukas.

Fija dusdama iškošė pro dantis:

— Šlykštu! Mege, tu apgavikė. O atrodai tykutė, musės nenuskriausi. Ką gi, man vyrą nupirko tėvas, norėdamas atsikratyti manęs ir duoti Frenkui pavardę. Būčiau galėjusi galvą guldyti, kad tu šito nežinai. Iš kur sužinojai?

— Mano reikalas.

— Bet ir tau atsirūgs, Mege. Patikėk, atsirūgs. Neišsisuksi lengviau kaip aš. Aš praradau Frenką — motinai nėra baisesnio praradimo kaip toks: aš negaliu net jo pamatyti, o kaip trokštu... Bet palauk! Ir tu prarasi Deną.

— Pasistengsiu neprarasti. Tu netekai Frenko todėl, kad jis negalėjo su tėte traukti to paties vežimo. Aš pasirūpinau, kad Denas neturėtų jokio tėtės, kuris jį pakinkytų. Jį įkinkysiu aš — į Drohedą. Kodėl jau mokau jį prie avių, kaip manai? Drohedoje jam niekas negresia.

— O tėtei grėsė? Ir Stiuartui? Niekur nėra saugu. Ir jeigu Denas panorės išvažiuoti, tu jo nesulaikysi. Tėtė visai nebuvo Frenko pakinkęs. Nieko panašaus. Frenko nepakinkysi. Ir jei manai, kad tu, moteris, sugebėsi pakinkyti Ralfo de Brikasaro sūnų, labai klysti. Juk tai savaime aišku. Jeigu nei tu, nei aš nesugebėjom sulaikyti tėvo, kur mums sulaikyti sūnų?