Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Nemeluok man, Mege. Gali meluoti kam nori, tik ne man. Niekas manęs neįtikins, kad šito vaiko tėvas — Lukas O’Nylas. Aš ne kvaila ir ne akla. Jis neturi nė kruopelytės Luko ir niekada neturėjo, nes negali turėti. Jis kaip iš akies trauktas kunigas. Ir rankos, ir plaukų snapelis ant kaktos, ir veido ovalas, antakiai, lūpos. Net ir eisena. Ralfas de Brikasaras, Mege, Ralfas de Brikasaras.

Megė pasidavė, ir atėjo didžiulis palengvėjimas, įtampa atsileido, ji lengviau atsikvėpė.

— Ir žvilgsnis... tarsi nuo visko atitolęs. Man šitai labiausiai krinta į akis. Nejau taip matyti? Ar visi žino, mama?

— Aišku, ne, — tvirtai atsakė Fija. — Žmonės nepastebi ko daugiau, tik akių spalvą, nosies formą, sudėjimą. O tas viskas gan panašu į Luko. Aš supratau, nes daug metų stebėjau tave ir Ralfą de Brikasarą. Jam tereikėjo pirštą krustelėti, ir tu jau būtum lėkus iš paskos, taigi tau tik nusispjaut, kad skyrybas Bažnyčia draudžia. Tau knietėjo sulaužyti kur kas rimtesnį Bažnyčios draudimą. Visai gėdą buvai praradusi, Mege, visai buvai praradusi, — ištarė ji kiek rūsčiau. — Bet jo būta atkaklaus. Buvo pasiryžęs likti doru kunigu, ir tu jam buvai antroje vietoje. Ak, kokia kvailystė! Nieko jam tai nepadėjo, tiesa? Reikėjo tik laiko, ir tai įvyko.

Už verandos kampo kažkam iškrito plaktukas ir pasigirdo virtinė keiksmų. Fija krūptelėjo, susiraukė.

— Viešpatie, greičiau jau pabaigtų tuos tinklus! — Ir vėl tęsė pradėtą kalbą: — Manei, apmulkinsi mane, kai nenorėjai, kad Ralfas de Brikasaras sutuoktų tave su Luku? Aš žinojau kodėl. Norėjai, kad jis ne tuoktų tave, o pats būtų jaunikis. Bet kai jis čia atvažiavo prieš kelionę į Atėnus ir tavęs nerado, supratau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek susiras. Vaikščiojo po sodybą kaip mažas vaikas, pasimetęs Sidnėjuje per velykinę parodą. Kad ištekėjai, čia buvo pats gudriausias tavo žingsnis, Mege. Kol matė, kad dėl jo dūsauji, jam tavęs nereikėjo, o kai tiktai atitekai kitam, jis bemat pasidarė kaip tas šuo ant šieno. Žinoma, jis buvo įsikalbėjęs, kad jo jausmai tau kuo tauriausi, bet iš tikro buvai jam reikalinga. Reikalinga kaip nė viena kita moteris, ir manau, kad jokia kita jam labiau ir nebus reikalinga. Keista, — Fija nuoširdžiai nusistebėjo. — Vis pagalvodavau, ką gi jis tavyje mato... bet turbūt visos motinos būna aklos, kol pasensta ir liaujasi pavydėjusios dukterims jaunystės. Tu taip pat žiūri į Džastiną, kaip aš žiūrėjau į tave.

Fija atsilošė ir ėmė sūpuotis kėdėje primerkusi akis, bet stebėjo Megę kaip mokslininkas bandomąjį triušį.

— Nežinau, ką jis tavyje mato, — kalbėjo ji toliau, — bet pamatė tai iš pirmo žvilgsnio ir liko visą laiką pakerėtas. Sunkiausia jam buvo suvokti, kad tu daraisi suaugusi, bet pagaliau suvokė tada, kai atvažiavęs neberado tavęs, buvai jau ištekėjus. Vargšas Ralfas! Jam nieko kita nebeliko, tik ieškoti tavęs. Ir surado, tiesa? Supratau, kai grįžai dar prieš Deno gimimą. Jei jau turi Ralfą de Brikasarą, ko pasilikti su Luku!

— Taip, — atsiduso Megė. — Ralfas mane susirado. Bet tai nebuvo išeitis, ar ne? Aš žinojau, kad Dievo jis niekada neatsisakys.

Dėl to ir pasiryžau gauti iš jo nors tą dalelę, kuri man prieinama. Jo vaiką, Deną.

— Klausausi tartum aido, — nusijuokė Fija kimiu juoku. — Ir aš galiu tą patį pasakyti.

— Frenkas?

Kėdė girgžtelėjo. Fija atsistojo, perėjo per verandą, grįžo ir Įdėmiai pažvelgė į dukterį.

— Na na! Atsiteisėm, Mege, taip? Kada tu sužinojai?

— Kai dar buvau maža. Kai Frenkas pabėgo iš namų.

— Jo tėvas jau buvo vedęs. Buvo daug už mane vyresnis, garsus politikas. Turbūt ir tu esi apie jį girdėjusi. Naujojoje Zelandijoje daug gatvių pavadinta jo vardu, net vienas kitas miestelis. Tačiau aš vadinsiu ji Pakeha. Maorių kalba tai reiškia „baltasis žmogus”, bet bus gerai, užteks. Jis, žinoma, jau miręs. Aš turiu šiek tiek maorių kraujo, o Frenko tėvas buvo pusiau maoris. Todėl Frenko tie bruožai tokie ryškūs, kad paveldėjo iš mūsų abiejų. O, kaip aš mylėjau tą žmogų! Gal tai buvo kraujo šauksmas, nežinau. Jis buvo gražus. Aukštas, plaukai tankūs, juodi, akys juodos, linksmos, žvilgančios. Jis turėjo viską, ko trūko Pedžiui — buvo kultūringas, subtilus, labai patrauklus. Mylėjau jį beprotiškai. Ir maniau, kad niekad nepamilsiu kito; taip ilgai skendėjau tose iliuzijose, jog atsipeikėjau per vėlai, per vėlai! — Balsas nutrūko. Fija nusisuko ir kuri laiką žiūrėjo į kiemą. — Aš turiu daug už ką atsakyti, Mege, patikėk manim.

— Tai dėl to ir mylėjai Frenką labiau už mus visus, — tarė Megė.

— Tikriausiai, nes jis Pakehos sūnus, o visi kiti Pedžio. — Fija vėl atsisėdo ir sudejavo, o gal atsiduso. — Taigi istorija kartojasi. Kai pamačiau Deną, žinok, patyliukais nusijuokiau.

— Mama, tu nepaprasta moteris!

— Nejaugi? — Kėdė girgžtelėjo, Fija palinko arčiau. — Pasakysiu tau kaip paslaptį, Mege. Ar paprasta, ar nepaprasta, bet aš labai nelaiminga moteris. Dėl šio ar dėl to aš nelaiminga nuo tos dienos, kai sutikau Pakehą. O kalta pati. Mylėjau jį, tačiau to, kas mane ištiko per jį, neduok Dieve patirti nė vienai moteriai. Ir Frenkas... aš branginau tik Frenką, o jūsų visų net nemačiau. Nemačiau Pedžio, o juk Pedis — tai geriausia, ką turėjau gyvenime. Tiktai tada nesupratau. Aš vien lyginau jį su Pakeha. Na, dėkinga jam buvau ir negalėjau nematyti, koks jis puikus žmogus... — Fija gūžtelėjo pečiais. — Ką gi, kas buvo, pražuvo. Aš tik norėjau pasakyti, kad tai negerai, Mege. Juk pati supranti, kad negerai.

— Ne, nesuprantu. Man atrodo, negerai daro Bažnyčia, kad atima iš savo kunigų dar ir tai.

— Juokinga, mes Bažnyčią visada laikom moterimi. Tu pavogei kitos vyrą, Mege, taip pat kaip ir aš.

— Ralfas neturėjo nė vienos moters, tik mane. Bažnyčia ne moteris, mama. Ne žmogus, o institucija.

— Nesistenk prieš mane teisintis. Aš žinau viską, ką tu gali pasakyti. Ir pati kadaise galvojau taip kaip tu. Kad jis išsiskirtų su žmona, negalėjo būti nė kalbos. Buvo vienas pirmųjų maorių, tapęs žymiu politiniu veikėju; jis turėjo pasirinkti: arba aš, arba jo tauta. Kuris gi vyras atsisakys tokios progos, nenorės iškilti? Ir tavo Ralfas juk pasirinko Bažnyčią, tiesa? O aš galvojau — na ir kas, pasiimsiu iš Pakehos ką galiu, mylėsiu bent jo vaiką.

Megę staiga apėmė tokia neapykanta motinai, jog užgožė net gailestį — kaip motina gali manyti, kad ji irgi susigadino gyvenimą... Todėl ji tarė:

— Tiktai aš buvau daug gudresnė už tave, mama. Mano sūnus turi pavardę, ir niekas jos neatims, net ir Lukas.

Fija dusdama iškošė pro dantis:

— Šlykštu! Mege, tu apgavikė. O atrodai tykutė, musės nenuskriausi. Ką gi, man vyrą nupirko tėvas, norėdamas atsikratyti manęs ir duoti Frenkui pavardę. Būčiau galėjusi galvą guldyti, kad tu šito nežinai. Iš kur sužinojai?

— Mano reikalas.

— Bet ir tau atsirūgs, Mege. Patikėk, atsirūgs. Neišsisuksi lengviau kaip aš. Aš praradau Frenką — motinai nėra baisesnio praradimo kaip toks: aš negaliu net jo pamatyti, o kaip trokštu... Bet palauk! Ir tu prarasi Deną.

— Pasistengsiu neprarasti. Tu netekai Frenko todėl, kad jis negalėjo su tėte traukti to paties vežimo. Aš pasirūpinau, kad Denas neturėtų jokio tėtės, kuris jį pakinkytų. Jį įkinkysiu aš — į Drohedą. Kodėl jau mokau jį prie avių, kaip manai? Drohedoje jam niekas negresia.

— O tėtei grėsė? Ir Stiuartui? Niekur nėra saugu. Ir jeigu Denas panorės išvažiuoti, tu jo nesulaikysi. Tėtė visai nebuvo Frenko pakinkęs. Nieko panašaus. Frenko nepakinkysi. Ir jei manai, kad tu, moteris, sugebėsi pakinkyti Ralfo de Brikasaro sūnų, labai klysti. Juk tai savaime aišku. Jeigu nei tu, nei aš nesugebėjom sulaikyti tėvo, kur mums sulaikyti sūnų?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x