Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Gana tau juos lepinti, — griežtai pasakė Fija.

Kai DC— 3 sukėlęs debesį dulkių atsiplėšė nuo žemės ir ėmė svyruodamas kilti į virpantį orą, Megė pasijuto lyg ji būtų du skirtingi žmonės. Širdis plyšo, kad nebebus Deno, ir buvo lengva ant širdies, kad nebebus Džastinos. Jos jausmai sūnui visiškai aiškūs: jis toks linksmas ir ramus iš prigimties, ir atsakyti meile į meilę jam taip pat natūralu kaip kvėpuoti. Džastina labai miela, bet ji tikra pabaisa. Nemylėti jos negali, norom nenorom myli už būdo tvirtumą, vientisumą, pasitikėjimą savimi ir dar daugelį kitų savybių. Blogiausia tik, kad ji neleidžia savęs mylėti kaip Denas ir niekada nesuteikia Megei džiaugsmo pasijusti reikalingai. Nei su ja padraugausi, nei pajuokausi, o dar tas baisus įprotis žiūrėti iš aukšto į visus, ypač į motiną. Megė matė ją turint daug ko, kas erzino Luko elgesyje, tik šykšti tai nebuvo. Visa laimė.

Oro linija veikė puikiai, o tai reiškė, kad visas atostogas, net pačias trumpiausias, vaikai galės praleisti Drohedoje. Tačiau abu labai greit apsiprato mokykloje, ir jiems ten patiko. Pabuvęs Drohedoje Denas paskui visada ilgėdavosi namų, o Džastina Sidnėjuje jautėsi kaip čia gimusi ir atbūdavo Drohedoje skirtą laiką, nesulaukdama, kada grįš į miestą. Rivervju jėzuitai buvo labai Denu patenkinti: berniukas ir mokosi taip puikiai, ir sportuoja. O Kinkopelio vienuolės visai nebuvo patenkintos: tokių pastabių aštrialiežuvių kaip Džastina niekas nemėgsta. Ji mokėsi aukštesnėje klasėje negu Denas ir mokėsi gal net geriau už jį, bet pirmavo tiktai moksle.

1952 metų rugpjūčio ketvirtosios „Sidney Morning Herald” numeris buvo nepaprastas. Pirmajame puslapyje, kur dažniausiai dedama tik viena nuotrauka, ties viduriu viršuje, kaip iliustracija pačiai svarbiausiai dienos naujienai, tą dieną buvo gražus Ralfo de Brikasaro portretas.

Jo Šventenybė popiežius Pijus XII šiandien paskyrė kardinolu monsinjorą arkivyskupą Ralfą de Brikasarą, šiuo metu užimantį Vatikano valstybės sekretoriaus padėjėjo postą.

Kardinolas Ralfas Raulis de Brikasaras uoliai darbavosi Romos katalikų bažnyčios labui Australijoje nuo 1919 metų liepos, kai atvyko čia tik įšvęstas į kunigus, iki išvyko į Vatikaną 1938 metų kovo mėnesį.

Kardinolas de Brikasaras gimė 1893 metų rugsėjo 23 dieną Airijoje; jis yra antras sūnus šeimoje, kilusioje iš barono Ranulfo de Brikasaro, kuris atvyko į Angliją su Vilhelmo Užkariautojo svita. Bažnyčią kardinolas pasirinko pagal šeimos tradiciją. Septyniolikos metų įstojo į kunigų seminariją, o po šventimų buvo paskirtas į Australiją. Pirmaisiais mėnesiais tarnavo Vinemuros diecezijoje prie velionio vyskupo Maiklo Klėbio.

1920 metų birželio mėnesį jis buvo paskirtas į Džilenbouno parapiją Naujojo Pietų Velso šiaurės vakaruose. Vėliau buvo pakeltas prelatu ir išbuvo Džilenboune iki 1928 metų gruodžio. Tada tapo monsinjoro arkivyskupo Klunio Darko asmeniniu sekretoriumi ir pagaliau Jo Eminencijos kardinolo di Kontinio— Verčezės, tuometinio arkivyskupo popiežiaus legato asmeniniu sekretoriumi. Per tą laiką buvo pakeltas vyskupu. Kai kardinolas di Kontinis— Verčezė buvo atšauktas į Romą ir prasidėjo puiki jo karjera Vatikane, vyskupas de Brikasaras buvo paskirtas arkivyskupu ir grįžo iš Atėnų į Australiją užimti popiežiaus legato posto. Šiame svarbiame Vatikano poste išbuvo iki 1938 metų, kol buvo pervestas į Romą; nuo tada nepaprastai iškilo Romos katalikų bažnyčios valdančiuosiuose sluoksniuose. Dabar, 58 metų amžiaus, jis yra laikomas vienu iš nedaugelio žmonių, lemiančių Vatikano politikos kryptį.

„Sidney Morning Herald” korespondentas vakar kalbėjosi su kai kuriais buvusiais kardinolo de Brikasaro parapijiečiais Džilenboune. Čia visi jį prisimena gerai ir su meile. Šioje turtingoje avininkystės apygardoje gyventojai daugiausia Romos katalikai.

„Kunigas de Brikasaras įsteigė „Šventojo Kryžiaus knygos mylėtojų draugiją, — pasakė Džilenbouno meras, ponas Haris Gofas. — Tai buvo — ypač dar tais laikais — nepaprastai puikus dalykas; draugijos veiklą iš pradžių rėmė ponia Merė Karson, o po jos mirties pats kardinolas, kuris niekada nepamiršdavo mūsų ir mūsų reikalų.”

„Nesu mačiusi išvaizdesnio vyriškio už kunigą de Brikasarą, — pasakė Fiona Klieri, dabartinė Drohedos valdytoja; šis ūkis yra vienas iš didžiausių ir labiausiai klestinčių Naujajame Pietų Velse. — Gyvendamas Džilyje jis teikė didelę dvasinę paramą savo parapijiečiams, ypač mums, Drohedoje, kuri, kaip žinote, dabar yra Katalikų bažnyčios nuosavybė. Per potvynius jis padėdavo mums pervaryti bandas, ateidavo į pagalbą per gaisrus, kad ir tuo, jog laidojo žuvusius. Jis buvo iš tikrųjų visais atžvilgiais nepaprastas, nesu mačiusi kito žmogaus, kuris turėtų tiek žavesio. Buvo aišku, kad jam skirta nuveikti didelius darbus. Žinoma, mes jį prisimenam, nors jau praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, kai jis iš čia išvyko. Taip, aš manau, galima drąsiai sakyti, kad mūsų krašte yra žmonių, kurie dar ir dabar jo pasigenda.”

Karo metu arkivyskupas de Brikasaras ištikimai ir nenukrypstamai tarnavo Jo Šventenybei popiežiui, Italijai atsidūrus Vokietijos priešų pusėje, įtikino feldmaršalų Albertą Keselringą paskelbti Romą atviru miestu. Tos privilegijos veltui prašiusi Florencija neteko daugelio turtų, ir jie buvo grąžinti vėliau tik todėl, kad Vokietija pralaimėjo karą. Tuoj po karo kardinolas de Brikasaras padėjo tūkstančiams perkeltųjų asmenų susirasti prieglobstį kitose šalyse ir ypač energingai teikė pagalbą vykdant Australijos imigracijos programą.

Nors kardinolas de Brikasaras kilimo iš Airijos ir nors kaip kardinolas tarsi nedaro įtakos Australijos reikalams, mums atrodo, kad Australija gali laikyti šį puikų žmogų savu.

Megė atidavė laikraštį Fionai ir liūdnai nusišypsojo.

— Reikia jį pasveikinti, taip aš ir pasakiau „Heraldo” reporteriui. Bet šito neatspausdino, juk ne? O tavo panegirikų, kaip matau, įdėjo žodis į žodį. Na ir piktas tavo liežuvis! Dabar bent jau žinosiu, iš kur Džastina tokį gavo. Įdomu, ar daug kas susiprotės, ką norėjai pasakyti tarp eilučių?

— Jis, šiaip ar taip, susiprotės, jei tik jam paklius šis laikraštis.

— Kažin ar jis mus beprisimena, — atsiduso Megė.

— Prisimena, be abejo. Juk dar suranda laiko pats tvarkyti Drohedos reikalus. Aišku, jis mus prisimena, Mege. Kaip galėtų neprisiminti.

— Teisybė, pamiršau Drohedų. Mes duodam didžiulį pelnų, tiesa? Jis turėtų būti labai patenkintas. Aukcionuose už svarų mūsų vilnos moka po svarą sterlingų. Šiais metais pelnėm tiek, kiek negautum iš aukso kasyklos. Tikrai aukso vilna. Vien ėriukus nukirpę gavom daugiau kaip keturis milijonus svarų.

— Nešnekėk taip negražiai, Mege, tau netinka, — tarė Fija; pastaruoju metu ji kalbėdavosi su Mege nors ir piktokai, bet kartu su pagarba ir meile. — Mes gyvenam visai gerai, argi ne tiesa? Neužmiršk, kad pinigus gaunam kasmet, nesvarbu, ar geri metai, ar blogi. Be to, jis paskyrė Bobui šimtų tūkstančių premijos, o mums visiems po penkiasdešimt tūkstančių. Jei jis rytoj išvarytų mus iš Drohedos, turėtume už ką nusipirkti Bugelą net ir dabartinėmis žemės kainomis. O kiek jis duoda tavo vaikams? Tūkstančių tūkstančius. Taigi būk jam teisinga.

— Bet mano vaikai to nežino ir nesužinos. Tegu Denas ir Džastina auga galvodami, kad patys turi prasimušti pasaulyje, be brangiojo Ralfo Raulio, kardinolo de Brikasaro malonės. Tik pagalvok, dar ir Raulis! Baisiai normaniškas vardas, a?

Fija atsistojo, nuėjo prie židinio ir įmetė pirmąjį „Heraldo” lapą į ugnį. Ralfas Raulis, kardinolas de Brikasaras sudrebėjo, mirktelėjo jai ir visas susiraitė liepsnoje.