Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Atrodo, niekas nesvarbu, tiesa? Niekas nesikeičia, — pasakė ji užsimerkusi.

— Taip, niekas nesikeičia, — pasakė jis ir tikėjo tuo, ką sako.

— Čia Droheda, Ralfai. Aš perspėjau tave, Drohedoje tu ne Dievo, o mano.

— Žinau. Taip. Bet aš atvažiavau. — Jis atsisėdo ant žolės, prisitraukė ją. — Kodėl, Mege?

— Kas kodėl? — ji glostė jo plaukus, tokius pat gražius, tankius, tik baltesnius net už Fionos.

— Kodėl grįžai pas Luką? Kad turėtum jo sūnų? — paklausė jis pavydžiai.

Jos siela pažvelgė į jį pro peršviečiamus pilkus langus, bet mintys liko nematomos.

— Jis mane privertė, — atsakė ji raminamai. — Tik vienų kartą. Bet aš turiu Deną, todėl nesigailiu. Denas vertas visko, ką gavau dėl jo iškentėti.

— Dovanok, aš neturėjau teisės klausti. Juk iš pat pradžių atidaviau tave Lukui.

— Taip, tas teisybė, atidavei.

— Berniukas nuostabus. Ar panašus į Luką?

Megė slapčiom nusišypsojo, peštelėjo žolelę, paskui pakišo ranką jam po marškiniais, prie krūtinės.

— Ne, nelabai. Mano abu vaikai nėra labai panašūs nei į Luką, nei į mane.

— Aš juos myliu, nes jie tavo.

— Tu tebesi toks pat jausmingas. Ir amžius tau nekenkia, Ralfai. Žinojau, kad taip bus, ir tikėjausi pamatyti tave tokį. Jau trisdešimt metų tave pažįstu! O atrodo trisdešimt dienų.

— Trisdešimt metų? Nejau tiek daug?

— Man keturiasdešimt vieneri, tai taip jau yra, mano mielas. — Megė atsistojo. — Mane atsiuntė pakviesti tavęs namo. Ponia Smit ruošia tavo garbei prašmatnią arbatėlę, o vėliau, kai atvės, dar duos kepto kumpio, labai gardžiai apskrudinto.

Ralfas iš lėto ėjo su ja namų link.

— Tavo sūnus juokiasi visai kaip tu, Mege. Jo juokas — pirmas žmogaus balsas, mano išgirstas Drohedoje. Pamaniau, kad ten tu, nuėjau ieškoti ir vietoj tavęs pamačiau ji.

— Vadinasi, pirmąjį Drohedoje sutikai jį?

— Na taip, taip išeina.

— Ir kaip jis tau, Ralfai? — karštai paklausė ji.

— Jis man patiko. Kaip galėtų būti kitaip, juk jis tavo sūnus. Jis mane tiesiog sužavėjo, kur kas labiau negu duktė. Bet ir aš jai nepatikau.

— Džastina kad ir mano vaikas, bet ji pasiutusi ragana. Į senatvę aš išmokau keiktis, tai vis per Džastiną. Ir šiek tiek per tave. Ir šiek tiek per Luką. Ir dar per karą. Keista, kaip viskas susideda.

— Tu gerokai pasikeitei, Mege.

— Nejaugi? — Švelnias putlias lūpas išlenkė šypsena. — Man taip neatrodo. Tiktai Didieji Šiaurės Vakarai mane aptaršė, nuplėšė ne vieną sluoksnį, kaip Salomei septynias skraistes. Arba nulupo kaip svogūną, tikriausiai šitaip pasakytų Džastina. Tas vaikas visai nepripažįsta poezijos. Aš ta pati Megė, Ralfai, tiktai grynesnė.

— Galbūt.

— O tu tai tikrai pasikeitei, Ralfai.

— Kuo gi, mano Mege?

— Atrodo, kad pjedestalas, ant kurio tu stovi, siūbuoja nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo, be to, vaizdas nuo viršaus tave nuvylė.

— Taip ir yra. — Jis be garso nusijuokė. — Tik pagalvok, o kadaise aš taip akiplėšiškai pareiškiau, kad tu visai paprasta, nepasižymi niekuo ypatingu. Atsiimu tuos žodžius. Tu esi vienintelė pasaulyje, Mege! Kitos tokios nėra!

— Bet kas atsitiko?

— Nežinau. Gal pamačiau, kad Bažnyčia stovi ant molio pamatų? Gal parsidaviau už dubenėlį lęšienės? Gal gaudau vėjų laukuose? — Jis suraukė antakius tartum iš skausmo. — Gal taip ir yra, keliais žodžiais pasakius. Aš esu nuvalkiotų frazių rinkinys. O Vatikanas — persenęs, surūgęs ir negyvas pasaulis.

— Aš buvau gyva ir tikra, bet tu to nematei.

— Aš nieko negalėjau padaryti, patikėk! Žinojau, kokį reikia pasirinkti kelią, bet negalėjau. Su tavim gal būčiau buvęs geresnis žmogus, nors ir ne taip iškilęs. Bet aš tiesiog negalėjau, Mege. O, kad tu tai suprastum!

Ji švelniai perbraukė per nuogą lig alkūnės jo ranką.

— Ralfai, mielas, aš suprantu. Žinau, viską žinau... Kiekvienas mūsų turi savyje kažką, ko negali atmesti, nors verk. Mes esam tokie, kokie esam, ir nieko čia nepadarysi. Kaip tas paukštelis iš senos keltų legendos, kuris su spyglio perverta širdim išgieda savo kančią ir miršta. Jam taip reikia, kažkas jį verčia. Mes galim žinoti, ką padarysim negerai, dar nepradėję daryti, bet žinojimas nieko nepakeis, tiesa? Kiekvienas gieda savo giesmę, tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė. Supranti? Mes patys pasidarom tuos spyglius ir nė kiek nesusimąstom, kaip mums tai atsilieps. Belieka kentėti ir sakyti sau, kad kentėti yra dėl ko.

— Štai šito aš negaliu suprasti. Kentėjimo. — Jis nuleido akis, pažvelgė į jos ranką, kuri taip švelniai laikė jam virš alkūnės ir taip labai skaudino. — Kodėl reikia kentėti, Mege?

— Paklausk Dievą, Ralfai, — atsakė Megė. — Jis tikras kentėjimo žinovas, ar ne? Jis sukūrė visą pasaulį ir mus sukūrė tokius, kokie esam. Taigi Jis sukūrė ir kentėjimą.

Buvo šeštadienio vakaras, todėl Bobas, Džekas, Hiujis, Džimsas ir Petsis susirinko namo vakarieniauti. Rytojaus dieną turėjo atvažiuoti kunigas Votis aukoti mišių, bet Bobas paskambino jam ir pasakė, jog nieko nebus namie. Nekaltas melas, kad nebūtų sužinota apie kardinolo Ralfo atvykimą. Penki broliai Klieriai jau buvo visai tokie kaip Pedis — senstelėję, lėtakalbiai, atkaklūs ir ištvermingi kaip pati žemė. O kaip jie myli Deną! Tiesiog nenuleidžia nuo jo akių, net palydėjo akimis lig durų, kai tas nuėjo gulti. Aiškiai matyti, kad jie laukia nesulaukia tos dienos, kai jis bus didesnis ir galės kartu ūkininkauti Drohedoje.

Kardinolas Ralfas taip pat suprato, kodėl Džastina jam tokia priešiška. Jis taip patiko Denui, jog tas gaudo kiekvieną žodį, nė per žingsnį neatsitraukia, tai aiškus daiktas — ji pavydi.

Kai vaikai užlipo į viršų, Ralfas apžvelgė visus pasilikusius: brolius, Megę, Fioną.

— Fija, palikite truputį savo popierius, — tarė jis, — ir ateikite pasėdėti su mumis. Noriu su visais pasikalbėti.

Fiona vis dar laikėsi tiesiai, tebeturėjo gražią figūrą, tik kiek suplokštėjo krūtinė ir pastorėjo liemuo, bet ne dėl to, kad būtų priaugusi svorio, o tiesiog dėl senatvės. Tylom ji atsisėdo į didelį kremine medžiaga aptrauktą krėslą priešais kardinolą. Megė sėdėjo vienoje pusėje, broliai ant marmurinių suolų — kitoje.

— Norėjau pasakyti apie Frenkų, — tarė Ralfas.

Vardas pakibo tarp jų ore, nuskambėjo lyg tolimas aidas.

— Ką gi pasakysit apie Frenką? — ramiai paklausė Fija.

Megė nuleido ant kelių mezginį, pažvelgė į motiną, paskui į kardinolą Ralfą.

— Sakykit, Ralfai, — skubiai ištarė ji, nebegalėdama nė minutės ilgiau pakelti motinos ramumo.

— Frenkas išbuvo beveik trisdešimt metų kalėjime, ar suprantat, kas tai yra? — paklausė kardinolas. — Teisybė, mano žmonės, kaip buvo sutarta, atsiųsdavo jums žinių apie į į, bet buvau prašęs be reikalo jūsų neliūdinti. Tikrai, kokia nauda būtų buvusi Frenkui ar jums, jei būtumėt žinoję visas skaudžias smulkmenas, kokią jis kentė vienatvę, kokioje gyveno neviltyje, nes vis tiek niekas iš mūsų nebūtų galėjęs jam padėti. Aš manau, jį būtų paleidę jau prieš kelerius metus, bet nuo pat pradžių Goulberno kalėjime jis pagarsėjo savo pašėlusiu nesutramdomu būdu. Net per karą, kai kitus kalinius išleido į karo tarnybą, vargšą Frenką paliko kalėjime.

Fiona pakėlė akis nuo savo rankų.

— Toks jau jo būdas, — pasakė ji šaltai.

Kardinolui buvo sunku rasti tinkamų žodžių, ir kol jis galvojo, ką toliau pasakyti, visi žvelgė į jį su baime ir viltimi, tik ne dėl Frenko jie taip jaudinosi.