Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Jums turbūt labai keista, kodėl aš po tiek metų atvažiavau į Australiją, — pagaliau prabilo kardinolas Ralfas, nežiūrėdamas į Megę. — Žinau, aš ne visada reikiamai jumis rūpinausi. Visą laiką, kiek mes pažįstami, aš pirmiausia galvojau apie save, svarbiausia buvau aš pats. Ir kai Šventasis Tėvas kaip atpildą už mano darbus Bažnyčiai apdovanojo mane kardinolo mantija, aš paklausiau save, ar negalėčiau padaryti ko nors Klierių šeimai, kad šitaip parodyčiau, kaip labai jie man rūpi. — Jis atsikvėpė, įsmeigęs akis į Fionų, ne į Megę. — Aš grįžau į Australiją pasižiūrėti, ką galėčiau padaryti dėl Frenko. Ar prisimenat, Fija, kai kalbėjau su jumis po Pedžio ir Stju mirties? Tai buvo prieš dvidešimt metų, bet aš vis dar negaliu pamiršti jūsų akių. Tiek jėgos ir gyvybės — ir viskas sugniuždyta.

— Taip, — ištarė Bobas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo motinos. — Taip, tai tiesa.

— Frenkas dabar lygtinai paleidžiamas, — pasakė kardinolas. — Tik šitaip aš galėjau parodyti, kaip jūs man rūpite.

Jei jis būtų tikėjęsis, kad iš tamsos, kurioje ilgus metus skendėjo Fiona, staiga blykstelės akinanti šviesa, būtų labai nusivylęs; tik vos vos sumirksėjo kibirkštėlė, ir galimas daiktas, kad amžius jai nebeleis kaip reikiant įsiliepsnoti. Užtat Fionos sūnų akys taip užsiplieskė, jog Ralfas suprato, kad gyvena ne veltui; šito jausmo nebuvo patyręs nuo to karto, kai per karą buvo parsivedęs vokiečių kareiviuką su impozantišku vardu.

— Dėkui, — tarė Fija.

— Ar priimsit jį į Drohedą? — paklausė Ralfas brolius Klierius.

— Čia jo namai, čia jam ir dera gyventi, — tik tiek pasakė Bobas, lyg visa kita būtų savaime suprantama.

Visi pritariamai sulinksėjo, tik Fiona sėdėjo, įdėmiai žvelgdama į kažką, matomą jai vienai.

— Frenkas jau nebe tas, — švelniai kalbėjo toliau kardinolas Ralfas. — Prieš atvykdamas čionai, aš aplankiau jį Goulberno kalėjime, pasakiau, kad jį paleidžia, ir daviau suprasti, kad Drohedoje visi apie jį viską žinojo. Jis labai neėmė į širdį, ir iš to galite suprasti, kaip yra pasikeitęs. Jis tik buvo... dėkingas. Ir labai nori vėl susitikti su šeima, ypač su jumis, Fija.

— Kada jį paleidžia? — atsikrenkštęs paklausė Bobas; jis džiaugėsi dėl motinos, bet kartu bijojo, kad Frenkui grįžus ko neatsitiktų.

— Po savaitės ar dviejų. Parvažiuos vakariniu pašto traukiniu. Norėjau, kad skristų lėktuvu, bet jis pasakė, kad geriau traukiniu.

— Mes su Petsiu jį pasitiksim, — karštai pasisiūlė Džimsas, bet tuoj pat jo veidas apsiniaukė. — Oi, mes gi nežinom, kaip jis atrodo!

— Ne, — tarė Fija. — Aš pati jį pasitiksiu. Viena. Dar nesu visai sukriošusi, galiu nuvažiuoti iki Džilio.

— Mama gerai sugalvojo, — tvirtai pasakė Megė užkirsdama kelią brolių protestams. — Tegu mama jį pasitiks viena. Ji turi jį pamatyti pirmoji.

— Na, aš dar neužbaigiau darbo, — staigiai nutraukė kalbas Fija ir atsistojusi nuėjo prie savo stalo.

Visi penki broliai atsistojo kaip vienas.

— Mums turbūt laikas gulti, — tarė Bobas ir saldžiai nusižiovavo. — O rytoj rytą, kaip ir senais laikais, išklausysim jūsų mišių, — pridūrė jis droviai šypsodamas kardinolui Ralfui.

Megė sulankstė mezginį, padėjo, atsistojo.

— Aš taip pat sakau labanaktis, Ralfai.

— Labanakt, Mege. — Jis nulydėjo žvilgsniu, kol Megė išėjo iš kambario, paskui atsisuko į palinkusią prie stalo Fionos nugarą. — Labanakt, Fija.

— Atsiprašau, ar man ką sakėt?

— Pasakiau labanakt.

— O! Labanakt, Ralfai.

Jis nenorėjo eiti į miegamąjį tuoj paskui Megę.

— Aš gal prieš miegą kiek pasivaikščiosiu. Žinot ką, Fija?

— Ne, — išsiblaškiusi atsakė ji.

— Aš jus kiaurai matau.

Ji prunkštelėjo, lyg susijuokė — nuskambėjo gana šiurpiai.

— Nejaugi? Abejoju.

Vėlus laikas, žvaigždės. Pietų žvaigždės keliauja savo kelią per dangų. Jis prarado jas amžinai, jos tebėra kaip buvusios, tik per toli, kad šildytų, per toli, kad guostų. Jos arčiau Dievo, kuris sklando ten kaip dūmelis. Ilgai stovėjo Ralfas užvertęs galvų į dangų, klausėsi medžių šlamesio, šypsojosi.

Jis nenorėjo eiti pro Fioną, todėl užlipo laiptais kitam namo gale; ant jos stalo tebedegė lempa, buvo matyti palinkęs siluetas, ji tebedirbo. Nelaimingoji Fija. Kaip jai turbūt baisu atsigulti į lovą, nors gal kai grįš Frenkas, bus lengviau. Gal.

Laiptų viršuje jį apgaubė slopi tyla; ant siauro stalelio degė lempa krištolo gaubtu, skleisdama blausią šviesą tiems, kurie susimanytų paklajoti naktį; čia pat pro langų vėjas pūsčiojo vidun užuolaidas, ir lempos liepsna mirksėjo. Jis praėjo pro šalį, žingsnių garsą sugėrė storas kilimas.

Megės durys buvo plačiai atidarytos, pro jas krito šviesos pluoštas; akimirką jis užstojo tą šviesą, uždarė iš vidaus duris ir užrakino. Megė, apsirengusi laisvu peniuaru, sėdėjo krėsle prie lango, žvelgdama į nematomas tamsoje sodybos pievas, bet atsigręžė ir pasekė akimis, kai jis priėjo prie lovos ir atsisėdo ant krašto. Tada lėtai atsistojo ir priėjo prie jo.

— Duok nutrauksiu batus. Dėl to aš niekad tokių aukštų ir nenešioju. Be nuautės nenusiausi, o nuautė gerus batus gadina.

— Ar specialiai nešioji šitų spalvų, Mege?

— Peleninių rožių? — nusišypsojo ji. — Tai mano mėgstama spalva. Nesipjauna su mano plaukais.

Jis įsispyrė koja jai į klubą, ir ji nutraukė batą, paskui kitą.

— Buvai tokia tikra, kad ateisiu pas tave, Mege?

— Juk sakiau tau. Drohedoje tu mano. Jei nebūtum atėjęs, aš būčiau nuėjus pas tave, taip ir žinok.

Ji nutraukė marškinius jam per galvą ir valandėlę su jausliu pasimėgavimu palaikė ranką prie nuogos jo nugaros, tada nuėjo ir užpūtė lempą, o Ralfas užmetė savo drabužius ant kėdės atlošo. Jis girdėjo, kaip ji vaikšto tamsoje, nusimeta peniuarą. Rytoj rytą aš aukosiu mišias. Bet tai bus rytoj rytą, o mišios jau seniai nebetekusios magijos. Dabar dar naktis ir Megė. Trokštu jos. Ji taip pat sakramentas.

Denas nusivylė.

— Aš maniau, jūs būsit su raudona sutana! — pasakė jis.

— Kartais aš ją apsivelku, Denai, bet tik rūmuose. O kai būnu ne Vatikane, dėviu juodą sutaną su raudona juosta kaip dabar.

— Ar jūs tikrai turit rūmus?

— Taip.

— Ir ten visur kandeliabrai?

— Taip, bet ir Drohedoje jų yra.

— A, Droheda, — suniekino Denas. — Kur ten mūsiškiams lygintis su tais. Kaip norėčiau pamatyti jūsų rūmus ir jus su raudona sutana.

Kardinolas Ralfas nusišypsojo.

— Kas žino, Denai? Gal kada nors ir pamatysi.

Berniuko akių gelmėje keista išraiška, jis žvelgia tartum iš tolo. Atsigręždamas per mišias, kardinolas Ralfas tai matė dar aiškiau, jautė kažką pažįstama, bet neatpažino. Niekas nemato savęs veidrodyje tokio, koks iš tikrųjų yra, nei vyras, nei moteris.

Per Kalėdas, kaip kasmet, turėjo atvažiuoti Liudis ir Anė Miuleriai. Didžiajame name visi buvo linksmai nusiteikę ir laukė šventės, kokios neturėjo jau daug metų. Minė su Kete dirbo dainuodamos, nors ir neįtaikė į tonų, riebus ponios Smit veidas ištisai šypsojo. Megė be pusės žodžio pavedė Deną kardinolui Ralfui, net Fiona atrodė daug laimingesnė, nebesėdėjo kaip prikalta prie stalo. Vyrai naudojosi bet kokia dingstimi grįžti nakčiai namo, nes po vėlyvų pietų svetainė ūžė nuo kalbų, o ponia Smit įsivarė vakarienei tiekti skrebučius su sūriu, karštas bandeles su sviestu ir papločius su razinomis. Kardinolas Ralfas protestavo — nuo tokio sotaus ir skanaus maisto sustorėsiąs, bet ir iš tikrųjų tris dienas pakvėpavęs Drohedos oru, pabuvęs su Drohedos žmonėmis ir pasimaitinęs Drohedos valgiais, jau atrodė nebe toks sulysęs ir nusikamavęs, koks čia atvažiavo.