Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Ketvirtų dieną iš pat ryto buvo labai karšta. Kardinolas Ralfas išjojo su Denu atvaryti bandos avių. Džastina surūgusi kiūtojo viena po pipirmedžiu, o Megė sėdėjo verandoje ant pintos kušetės, nudėtos pagalvėlėmis. Kūnas suglebęs, pasotintas, ji tokia laiminga. Moteris gali puikiausiai apsieiti be šito metų metais, bet kaip malonu, kai turi jį, ta vienintelį. Kai ji su Ralfu, visa atgyja, tada tyli tik ta sielos dalis, kuri priklauso Denui, tačiau bėda, kad būdama su Denu ji taip pat visa atgyja, o tyli ta sielos dalis, kuri priklauso Ralfui. Vien tada, kai jie yra jos pasaulyje abu kartu, kaip dabar, ji jaučia visišką laimės pilnatvę. Ką gi, tai suprantama, Denas jos sūnus, o Ralfas mylimasis.

Tačiau vienas dalykas temdo jos laimę: Ralfas nieko nesuprato. Ir ji tyli, neatskleidžia paslapties. Jei pats nemato, kodėl ji turėtų pasakyti? Kuo jis nusipelnė? Kaip galėjo pagalvoti, kad ji tada laisva valia grįžo pas Luką? Tas lašas perpildė taurę. Jei galėjo taip apie ją pagalvoti, tai ir nesužinos. Kartais ji pajusdavo į save įsmeigtas blyškias Fionos akis, bet ramiai atlaikydavo ironišką jų žvilgsnį. Mama supranta, iš tikrųjų viską supranta. Tai, kad čia esama ir neapykantos, ir nuoskaudos, ir troškimo atsigriebti už ilgus vienatvės metus. Ralfui de Brikasarui niekas nerūpi, skraido padebesiais, vejasi nesugaunamą svajonę, tai kodėl ji dar turėtų įteikti jam visų brangiausią dovaną — jo sūnų? Tegu jis to negauna. Tegu kenčia, pats to nežinodamas.

Suskambo telefonas — Drohedos signalai; Megė tingiai klausėsi, paskui susigriebė, kad motina gal kur nuėjusi, nenorom atsikėlė ir atsiliepė.

— Prašom ponią Fioną Klieri, — ištarė vyriškas balsas.

Megė šūktelėjo, ir Fija priėjusi paėmė ragei į.

— Čia Fiona Klieri, — tarė ji, ir kol stovėjo ir klausėsi, pamažu blyško jos veidas, darėsi toks, kaip tada, kai žuvo Pedis ir Stiuartas, — smulkus ir skausmingas. — Dėkui, — ištarė ji ir pakabino ragelį.

— Kas yra, mama?

— Frenką paleido. Jis parvažiuoja šiandien, naktiniu pašto traukiniu. — Ji žvilgtelėjo į laikrodėlį ant rankos. — Tuoj pat turiu važiuoti, jau po dviejų.

— Gal ir man kartu važiuoti? — pasisiūlė Megė; ji buvo tokia laiminga, jog negalėjo matyti motinos nusiminusios, o juk šis susitikimas nebus Fionai vien džiaugsmas.

— Ne, Mege, viskas bus ir taip gerai. Tu verčiau pažiūrėk namų, ir nepietaukit, kol grįšiu.

— O juk nuostabu, mama, kad Frenkas grįžta namo kaip tik Kalėdų.

— Taip, — atsakė Fija. — Nuostabu.

Dabar mažai kas bevažinėjo naktiniu pašto traukiniu, nes skrisdavo lėktuvu, ir traukinys, atpūškavęs šešis šimtus mylių iš Sidnėjaus, pakelės miestuose ir miesteliuose jau buvo išbarstęs margą antros klasės publiką. Džilyje išlipo vos keletas keleivių.

Stoties viršininkas pažinojo ponių Klieri iš matymo, bet jam net į galvą neatėjo pirmam ją užkalbinti, todėl jis pasižiūrėjo, kaip ji nulipo mediniais per bėgius permesto pėsčiųjų tilto laipteliais ir vieniša sustojo perone. Nejauna, bet elegantiška, pagalvojo jis; madinga suknelė ir skrybėlaitė, ir bateliai aukštais kulniukais. Graži figūra, kaip tokių metų moters, ir raukšlių veide nedaug, va ką reiškia lengvas turtuolės gyvenimas.

Dėl to ir Frenkas iš veido pažino motiną greičiau negu jinai, nors širdis jai iš karto pasakė, kad tai jis. Frenkui jau penkiasdešimt dveji, ir tą laiką, kai iš jaunuolio pasidarė subrendusiu vyru, jis prabuvo ne namie. Žmogus, stovintis Džilyje vakaro žaroje, atrodė pernelyg liesas, kone išsekęs, labai išblyškęs; plaukai ant kaktos nuplikę, beformiai drabužiai kaip maišas karo ant kūno, kuriame, kad ir nestambiame, dar nuvokiama jėga, dailūs pirštai gniaužia pilkos fetrinės skrybėlės kraštą. Nesigūžia, neatrodo kaip ligonis, tiktai stovi ir bejėgiškai sukioja rankose skrybėlę, matyt, nesitikėdamas, kad kas nors jį pasitiks, ir nežinodamas, ką toliau daryti.

Fija, rami ir santūri, greitai nuėjo peronu.

— Sveikas, Frenkai, — ištarė ji.

Frenkas pakėlė akis; kadaise jos degė, kibirkščiavo. Dabar iš senstančio veido žvelgė visai kitos akys. Užgesusios, kantrios, be galo pavargusios. Bet kai Frenkas pamatė motiną, akys įgavo keistą išraišką — kančios, visiško bejėgiškumo ir žvelgė maldaujamai tartum mirštančiojo.

— Ak, Frenkai! — ji apkabino, priglaudė jo galvą sau prie peties. — Gerai jau, gerai, — kalbėjo sūpuodama dar švelniau, — viskas gerai.

„Rols Roise” jis iš pradžių sėdėjo susmukęs ir tylėjo, bet kai automobilis padidinęs greitį išvažiavo iš miestelio, pradėjo domėtis aplinka ir žvalgytis pro langus.

— Atrodo viskas taip pat, — sušnibždėjo.

— Aš manau. Laikas čia slenka lėtai.

Jie pervažiavo dundančiu mediniu tiltu per siaurą, drumzliną, beveik visai nusekusį upelį, pakrantės svyruoklių gluosnių šaknys susiraizgiusios kyšojo žvyringam dugne tarp rudų drumzlinų balučių, aplinkui akmenuotoje dykynėje visur augo eukaliptai.

— Barvonas, — pasakė Frenkas. — Nemaniau, kad vėl jį pamatysiu.

Paskui automobilį kilo didžiulis dulkių debesis, priekyje per bekraštes pievas, kur nepamatysi nė vieno medžio, ėjo kelias — tiesus tiesutėlis, tartum nubrėžtas su liniuote.

— Ar čia naujas kelias, mama? — Jis desperatiškai ieškojo, apie ką kalbėti, kad viskas atrodytų natūralu.

— Taip, nutiesė nuo Džilio iki Milparinkos tuoj po karo.

— Būtų galėję išasfaltuoti, dabar paliko tokį pat dulkiną kaip senąjį.

— O kam? Mes pripratę dulkes ryti, ir pagalvok, kiek būtų kainavę išlieti taip tvirtai, kad atlaikytų mūsų purvų. Kelias tiesus, nuolydžiai vienodi, ir iš dvidešimt septynerių vartų mums atsimeta trylika. Tiktai keturiolika belieka nuo Džilio iki mūsų namų, — palauk, pamatysi, kaip mes padarėm, Frenkai. Nebereikia prie kiekvienų vartų laipioti lauk ir darinėti.

„Rols Roisas” privažiavo prie plieninių vartų, ir tie lėtai pasikėlė į viršų; kai tik automobilis pralindo pro apačių ir pavažiavo keletą jardų, jie vėl nusileido.

— Stebuklams galo nėra! — tarė Frenkas.

— Mes čia pirmieji įsirengėm automatinius vartus, aišku, tik nuo Milparinkos kelio iki sodybos. Ganyklų vartus vis dar reikia patiems darinėti.

— Na, matyt, tas, kuris tokius vartus išgalvojo, gerokai gavo pavargti su paprastais? — nusišypsojo Frenkas, pirmą kartą pralinksmėjęs.

Bet tuoj vėl nutilo, ir motina, nenorėdama jo skubinti, susikaupusi vairavo automobili. Kai įvažiavę pro paskutinius vartus įsuko į sodybą, Frenkas net aiktelėjo.

— Buvau ir užmiršęs, kaip čia gražu, — pasakė jis.

— Čia mūsų namai, — atsakė Fija. — Mes jais rūpinamės.

Ji nuvažiavo į garažą, tada abudu pasuko namo link, Frenkas su lagaminėliu rankoje.

— Ar norėsi gyventi didžiajame name, ar atskiram svečių namely? — paklausė motina.

— Dėkui, geriau atskirai. — Frenkas pažvelgė į motiną užgesusiomis akimis. — Bus malonu pabūti be žmonių, — paaiškino jis. Ir daugiau niekada nieko nebeužsiminė, koks buvo gyvenimas kalėjime.

— Ir aš manau, kad taip bus geriau, — kalbėjo motina, vesdamasi jį į savo svetainę. — Didžiajame name dabar pilna: svečiuojasi kardinolas, Denui ir Džastinai atostogos, o poryt atvažiuos švęsti Kalėdų Liudis ir Anė Miuleriai.

Fiona patraukė varpelio virvutę, kad paduotų arbatų, ir neskubiai ėmė degti žibalines lempas.

— Liudis ir Anė Miuleriai? — paklausė Frenkas.

Fija liovėsi sukusi lempos dagtį, pažvelgė į sūnų.