Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ir vėl išsisukinėji. Kai tik tau neįtinku, tuoj pasidarau kaip tėvas. Turiu tikėti tavo žodžiu, kadangi to džentelmeno kaip gyva nesu mačiusi.

— Kada išvažiuoji? — paklausė Megė beviltiškai.

— Nori greičiau manęs atsikratyti, ką? — nusišaipė Džastina. — Nieko, mam, aš tavęs nė truputėlio nekaltinu. Bet kad nieko negaliu padaryti, man baisiai patinka piktint žmones, ypač tave. Ar nuveši rytoj į lėktuvų?

— Geriau poryt. Rytoj nuvešiu tave į bankų. Pati pamatysi, kiek turi. Ir, Džastina...

Džastina dėjo miltus ir mikliai minkė tešlą, bet išgirdusi pasikeitusį motinos balsą pakėlė galvą.

— Na?

— Jei papulsi į kokią bėdą, sugrįžk namo. Drohedoje tau visada bus vietos, atsimink Šitai. Kad ir ką padarytum, ką iškrėstum, nesvarbu, namo sugrįžti galėsi.

Džastinos žvilgsnis sušvelnėjo.

— Dėkui, mam. Iš esmės tu visai nebloga senutė, tiesa?

— Senutė? — aiktelėjo Megė. — Aš visai dar nesena! Man tik keturiasdešimt treji!

— O Viešpatie, taip daug?

Megė paleido sausainį ir pataikė Džastinai į nosį.

— Ak tu nenaudėle! — nusijuokė ji. — Na ir pabaisa! Dabar jaučiuosi visai kaip šimtametė.

Duktė plačiai nusišypsojo.

Tuo metu įėjo Fija pasižiūrėti, kaip sekasi virtuvėje; Megė net šūktelėjo apsidžiaugusi.

— Mama, tu žinai, ką man dabar pasakė Džastina?

Fionos akys buvo nusilpusios, daug pastangų jai dabar reikėjo sąskaitoms tvarkyti, bet protas už drumzlinų vyzdžių tebebuvo šviesus kaip visada.

— Iš kur aš galiu žinoti, ką tau dabar pasakė Džastina? — paklausė ji ramiai ir nusipurtė, pamačiusi žalius sausainius.

— Mat kartais man kyla įspūdis, kad judvi su Džastina nuo manęs kažką slepiat, ir dabar, kai mano duktė ką tik išdrožė tokią naujieną, ateini čia, nors šiaip niekad nekiši nosies į virtuvę.

— Mmm, bent skonis geresnis negu išvaizda, — pareiškė Fija, kramtydama sausainį. — Klausyk, Mege, aš netraukiu tavo dukters į jokius sąmokslus prieš tave. Tai ką šįkart iškrėtei? — paklausė ji Džastiną, kuri pylė skystą tešlą į riebalais išteptas ir miltais pabarstytas skardas.

— Pasakiau mamai, kad žadu būti aktorė, tik tiek, senele.

— Tik tiek, a? Ar čia teisybė, ar dar vienas tavo abejotinas pokštas?

— Oi ne, teisybė. Aš pradėsiu Kaloudeno teatre.

— Na na! — Pasirėmusi stalo, Fija su pašaipa žvelgė į dukterį. — Ir kaip tie vaikai viską daro savo galva, a, Mege?

Megė nieko neatsakė.

— Ar tu nepritari, senele? — suniurzgė Džastina, pasiruošusi šokti į akis.

— Aš? Nepritariu? Argi aš galiu kištis, Džastina, gyvenk kaip išmanai. Be to, man regis, kad iš tavęs išeis visai gera aktorė.

— Tu taip manai? — nustebo Megė.

— Aišku, — atsakė Fija. — Džastina nesirinks profesijos neapgalvotai, teisybė, vaikeli?

— Taip, — nusišypsojo Džastina, braukdama drėgną garbaną nuo akių, ir pasižiūrėjo į senelę su tokia meile, kokios Megė niekad iš jos nesulaukdavo.

— Tu gera mergaitė, Džastina, — nusprendė Fija ir baigė valgyti taip nenorom pradėtą sausainį. — Visai skanu, bet glajus geriau būtų buvęs baltas.

— Kaipgi medis bus baltas? — nesutiko Megė.

— Kodėl nebus, jeigu čia eglės, jos gali būti apsnigtos, — nenusileido jos motina.

— Dabar jau per vėlu, — nusijuokė Džastina, — visi vems žaliai.

— Džastina!

— Oi, atsiprašau, mam, aš nenorėjau tavęs įžeisti. Vis užmirštu, kad tavo jautrus skrandis.

— Nieko jis nejautrus, — susierzino Megė.

— O aš atėjau tikėdamasi gauti puoduką arbatos, — įsiterpė Fija, išsitraukė kėdę ir atsisėdo. — Būk gera, Džastina, užkaisk arbatinį.

Atsisėdo ir Megė.

— Ar tu tikrai manai, mama, kad Džastinai pasiseks? — susirūpinusi paklausė ji.

— Kodėl gi ne, — atsakė Fija, stebėdama, kaip jos dukraitė pagal visas taisykles, tartum atlikdama ritualą, pliko arbatą.

— Gal jai dar praeis.

— Ar tau praeis, Džastina?

— Ne, — kirste nukirto Džastina, dėliodama ant seno žalio virtuvės stalo puodukus ir lėkštutes.

— Sausainius dėk į lėkštę, Džastina, nekrauk su visa dėže, — mašinaliai paliepė Megė, — ir, dėl Dievo meilės, nestatyk viso pieno ant stalo, į ąsotėlį įpilk.

— Gerai, mam, atsiprašau, mam, — taip pat mašinaliai atsakė Džastina. — Ir kam tos ceremonijos virtuvėj? Paskui kas liks nesuvalgyta man reikės atgal sudėti, supilti ir plauti daugiau indų.

— Daryk, kaip pasakyta, taip daug gražiau.

— O dėl to dalyko, — priminė Fija, — aš manau, nėra daug ko kalbėti. Mano supratimu, Džastinai reikia leist pamėginti, ir greičiausiai jai pasiseks.

— Kad galėčiau būti tokia tikra, — niūriai pasakė Megė.

— Ar tu čia prišnekėjai apie išgarsėjimą ir garbę, Džastina? — griežtai paklausė senelė.

— Išgarsėjimas ir garbė taip pat neblogai, — atsakė Džastina, pabrėžtinai padėjo ant stalo seną rudą arbatinį ir greitai atsisėdo. — Kaip sau nori, mam, bet virtuvėje su sidabriniu arbatiniu aš arbatos neduosiu, ir baigta.

— Visai tinkamas ir šitas, — nusišypsojo Megė.

— O, kaip gera! Nieko nėra maloniau už puoduką skanios arbatos, — atsiduso gurkštelėjusi Fija. — Džastina, kodėl tu būtinai vaizduoji mamai viską kuo blogiau? Juk žinai, kad svarbiausia ne garbė ir ne pinigai. Svarbiausia išreikšti save, ar ne taip?

— Išreikšti save, senele?

— Na taip. Būti savimi. Tu jauti, kad esi skirta vaidinti, tiesa?

— Taip.

— Tai kodėl negalėjai šitaip ir paaiškinti mamai? Kam tauški visokias nesąmones ir nervini ją?

Džastina gūžtelėjo pečiais, baigė gerti arbatą ir pastūmė puoduką, kad motina įpiltų dar.

— Nežnau... — suniurnėjo ji.

— Ne— ži— nau, — pataisė Fija. — Scenoje, manau, reikia tarti aiškiai. Vadinasi, aktorė tu nori būti todėl, kad atskleistum save, taip?

— Turbūt, — nenorom sutiko Džastina.

— Ak, jau tas bukas Klierių užsispyrimas ir išdidumas! Jei neišmoksi valdyt savo būdo, Džastina, pražūsi. Kvaila baimė apsijuokti, manyti, kad kas nori iš tavęs pasityčioti! Ir kodėl tau atrodo, kad tavo motina gali būti tokia beširdė, aš nežinau. — Ji patakšnojo dukraitei per ranką. — Atsileisk nors kiek, Džastina, būk artimesnė.

Bet Džastina papurtė galvą.

— Negaliu.

Fiona atsiduso.

— Na ką gi, laiminu tave, vaikeli, kad tau sektųsi, ko imsies, tik nežinau, ką tas mano palaiminimas padės.

— Oi, senele, aš labai tau dėkinga, ir tavo palaiminimas man brangus.

— Tada būk maloni, parodyk savo dėkingumą praktiškai: surask dėdę Frenką ir pasakyk, kad arbatos ateitų į virtuvę.

Džastina išėjo, Megė išpūtusi akis žiūrėjo į Fioną.

— Mama, tu nuostabi, iš tikrųjų nuostabi!

Fiona nusišypsojo.

— Na, aš niekada nesistengiau nurodinėt savo vaikams, kaip jiems pasielgti, šitai turi pripažinti.

— Taip, tai tiesa, — švelniai atsakė Megė. — Ir mes tau labai dėkingi.

Grįžusi į Sidnėjų, Džastina pirmiausia griebėsi naikinti strazdanas. Deja, tai buvo ilgas darbas; strazdanų ji turėjo tiek daug, kad tas procesas žadėjo trukti visus metus, o paskui visą gyvenimą jai reikės saugotis saulės, antraip strazdanos vėl išlįs. Kitas rūpestis buvo susirasti butą — nelengvas žygis to meto Sidnėjuje, kai visi statėsi atskirus namus, nes manė, kad gyventi krūvoje daugiaaukščiam pastate — tiesiog Dievo bausmė. Bet galų gale Džastina aptiko dviejų kambarių butuką Njutrel Bėjaus krantinėje, viename iš senų didžiulių Viktorijos stiliaus pastatų, kurie jau buvo praradę savo įspūdingumą ir paversti nuomojamais, gana aptriušusiais butais. Nuomos mokestis buvo penki svarai dešimt šilingų per savaitę — nežmoniškai didelis, turint galvoje tai, kad vonia ir virtuve naudojosi visi nuomininkai bendrai. Tačiau Džastina buvo visiškai patenkinta. Nors mokėjo šeimininkauti, įgimto polinkio susisukti jaukų lizdelį neturėjo.