Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Jis susierzinęs caktelėjo liežuviu.

— Džastina! Matau, kad, be viso kito, dar turėsiu mokyti jus subtilaus meno nebūti tokiai tiesmukai.

— Be viso kito, Artūrai? Ko gi? — ji atsirėmė į staliuką alkūnėmis, akys žibėjo prieblandoje. — Na, ko jums dar reikia išmokti.

— Apskritai aš jau esu pakankamai išsilavinusi.

— Visose srityse?

— Siaubas, kaip jūs mokat pabrėžti reikiamą žodį, a? Labai gerai, pasistengsiu prisiminti, kaip jūs ištarėt.

— Yra dalykų, kuriuos išmokti galima tik praktikuojantis, — pasakė jis švelniai ir ištiesęs ranką užkišo garbaną jai už ausies.

— Mat kaip? O man visada užtenka stebėjimo.

— O, bet jei kalbėsim apie meilę? — Tą žodį jis ištarė gana jausmingai. — Kaip jūs vaidinsit Džuljetą, nežinodama, kas yra meilė?

— Argumentas įtikinamas. Sutinku su jumis.

— Ar buvot kada įsimylėjusi?

— Ne.

— Ar žinot ką nors apie meilę? — Šįkart jis labiau pabrėžė ne „meilę”, o „ką nors”.

— Visiškai nieko.

— A! Tai Froidas būtų sakęs teisingai, ar ne?

Džastina pasiėmė cigaretes ir šypsodamasi pažvelgė į aptrauktą celofanu dėžutę.

— Kai kuriais atžvilgiais gal ir taip.

Jis greitai sugriebė celofaną už apačios, nutraukė, kiek palaikė rankoje, paskui teatrališkai suglamžė ir įmetė į peleninę; celofanas ėmė traškėdamas tiestis.

— Jei leisite, norėčiau pamokyti jus, ką reiškia būti moterimi.

Valandėlę Džastina tylomis žiūrėjo, kaip celofanas rangosi peleninėje, paskui brėžtelėjo degtuką ir atsargiai uždegė skaidrią plėvelę.

— Kodėl ne? — paklausė ji plykstelėjusią liepsną. — Žinoma, kodėl gi ne?

— Kokia bus mūsų meilė — su mėnesiena, rožėm, kuždesiais aistringais, ar bus jinai trumpa ir pervers kaip strėlė? — padeklamavo jis prisidėjęs rankų prie širdies.

Džastina nusijuokė.

— Na jau, Artūrai! Aš tikiuosi, bus ilga ir pervers kaip strėlė. Tik be rožių ir mėnesienos. Ir aistringų kuždesių nevirškinu.

Jis pasižiūrėjo liūdnokai, palingavo galvą.

— Oi, Džastina! Visi nori aistringų kuždesių — net jūs, šalta vestalė. Palaukit, ateis laikas, pamatysit, trokšte jų trokšit.

— Fu! — Ji atsistojo. — Eime, Artūrai, padarykim tai, kol aš neapsigalvojau.

— Dabar? Šįvakar?

— O kodėl ne? Pinigų viešbučiui aš turiu daugiau negu reikia, jei kartais neturit.

„Metropolio” viešbutis buvo netoliese; Džastina jaukiai įsikibo Artūrui į parankę, ir juokaudami jie nuėjo snūdulingomis gatvėmis. Laikas buvo per vėlus tiems, kurie eina pietauti į restoraną, ir per ankstus susiruošusiems į teatrą, tai gatvėse žmonių buvo mažai, tik šutvės amerikiečių jūrininkų, paleistų į krantą, ir būreliai mergiščių, viena akim žiūrinčių į vitrinas, o kita į jūrininkus. 1 Artūrą ir Džastiną niekas nekreipė dėmesio, ir Artūrui tai labai patiko. Palikęs Džastiną prie durų, jis užbėgo į vaistinę ir išnėrė šypsodamas, labai patenkintas.

— Dabar jau viskas, mano meile.

— Ką ten pirkai? Balionų?

Artūras susiraukė.

— Apsaugok Viešpatie. Būtų tas pats, kas apsivyniojus žurnalo lapu, — jokio malonumo. Ne, aš paėmiau tau pastos. O iš kur žinai apie balionus?

— Septynerius metus išbuvus katalikiškam pensione? Kaip manai, ką mes ten darėm? Meldėmės? — nusišaipė Džastina. — Daryt, teisybė, nelabai ką tedarėm, bet kalbėdavomės apie viską.

Ponas ir ponia Smitai apžvelgė savo valdas, ne tokias jau prastas to meto Sidnėjuje. „Hiltonų” [* Prabangūs viešbučiai dangoraižiai, statomi Amerikos „Hiltono” kompanijos] era dar nebuvo atėjusi. Kambarys buvo erdvus, už langų puikus vaizdas — Sidnėjaus uosto tiltas. Vonios, aišku, nebuvo, bet buvo dubuo ir ąsotis ant marmurinės prausyklės, derančios prie milžiniškų Viktorijos stiliaus baldų.

— Na, ką man toliau daryti? — paklausė Džastina, vėl užtraukusi užuolaidas. — Gražu, tiesa?

— Gražu. O ką daryti, tai aišku — nusimauti kelnaites.

— Daugiau nieko? — vylingai paklausė ji.

Jis atsiduso.

— Nusirenk viską, Džastina. Jei oda nejauti odos, nebūna taip gerai.

Greitai ir tvarkingai ji nusirengė nė kiek nesidrovėdama, atsigulė į lovą ir praskėtė kojas.

— Šitaip, Artūrai?

— Dieve brangiausias! — sušuko Artūras, rūpestingai lankstydamas kelnes: žmona visada patikrindavo, ar nesulamdytos.

— Kas? Kas yra?

— Tai tu tikrai rudaplaukė?!

— O ką tu tikėjaisi pamatyti — purpurines plunksnas?

— Juokai nuteikia ne į tą pusę, mieloji, todėl jau liaukis. — Artūras įtraukė pilvą, atsigręžė, šauniai atžingsniavo iki lovos ir atsigulęs šalia su išmanymu apibėrė trumpais bučiniais jos skruostą, kaklą, kairiąją krūtį. — Mmmmm, kokia tu maloni. — Apkabino. — Na, ar malonu?

— Turbūt. Taip, visai malonu.

Stojo tyla, drumsčiama tik bučinių ir kartais pasigirstančio šnabždesio. Lovos kojūgalyje stovėjo tualetinis stalelis, kažkoks erotiškai nusiteikęs ankstesnis numerio nuomininkas buvo pakreipęs didžiulį veidrodį taip, kad atsispindėtų visa meilės veiksmų arena.

— Užgesink šviesą, Artūrai!

— Ne, mano miela! Pirmoji pamoka: nėra meilėje tokios padėties, kuriai trukdytų šviesa.

Paruošęs jų pirštų glamonėmis ir įspaudęs kur dera pastos, Artūras perėjo prie svarbiausio. Džastinai truputėlį skaudėjo, bet blogai nebuvo; kad ir nepatirdama ypatingo džiaugsmo, bet jausdama daranti malonę, ji per Artūro petį pažvelgė į veidrodį kojūgalyje.

Jų kojos atrodė trumpesnės ir labai keistos, Artūro tamsiai apžėlusios, įspraustos tarp jos lygių, be strazdanų; tačiau daugiausia vietos veidrodyje užėmė besikilnojantis Artūro užpakalis su dviem kuokšteliais geltonų plaukų, kurie linksmai krusčiojo.

Džastina pasižiūrėjo vienų kartų, kitą. Staiga krūptelėjo, smarkiai sukando kumštį ir lyg sugargaliavo, lyg sudejavo.

— Na, na, mieloji, nieko, nieko! Jau viskas, skaudžiau nebebus, — sušnibždėjo Artūras.

Džastinos krūtinė ėmė kilnotis; jis tvirčiau ją apkabino ir ėmė kažką švelniai murmėti.

Ūmai Džastina atmetė galvą, gailiai pratisai suaimanavo ir pratrūko nesuvaldomai kvatoti. Ir kuo bejėgiškiau niršo Artūras, tuo labiau ji juokėsi, visa apsipylusi ašaromis, vos įstengdama pirštu parodyti į veidrodį kojūgalyje. Jos kūnas virpėjo ir trūkčiojo, bet visai ne taip, kaip buvo tikėjęsis vargšas Artūras.

Daugeliu atžvilgių Džastina buvo artimesnė Denui negu motina. Mamų jie irgi mylėjo, bet tai buvo kas kita ir nei kliudė, nei prieštaravo jų tarpusavio meilei ir prisirišimui, kuris atsirado labai anksti ir vėliau ne silpnėjo, o tik tvirtėjo. Kai motina išsivadavo nuo begalinio darbo ganyklose, jie buvo jau paaugę, ruošė pamokas prie ponios Smit virtuvinio stalo ir jau buvo įpratę remtis vienas kitu.

Nors brolis ir sesuo buvo labai skirtingo būdo, daug kur jų skoniai ir pomėgiai sutapo, o jei kur nesutapo, jie instinktyviai gerbė kits kito skirtingumus, toleravo kaip būtinus įvairumo dėlei. Jie labai gerai vienas kitą pažino. Džastina buvo linkusi smerkti kitų žmogiškas silpnybes, o savų išvis nematyti; Denas buvo linkęs suprasti ir atleisti kitiems jų žmogiškas silpnybes ir negailestingai smerkė savas. Džastina jautėsi nenugalimai tvirta, Denas žinojo esąs pragaištingai silpnas.

Ir kažkaip iš to viso atsirado kone ideali draugystė, kurios labui nebuvo nieko neįmanomo. Kadangi Džastina buvo kur kas šnekesnė, Denas visada daug daugiau sužinodavo apie ją ir jos jausmus negu ji apie jį. Moralės prasme ji buvo kai kuriais atžvilgiais tiesiog paika, nepripažino nieko švento, ir Denas suprato privaląs būti nelyginant jos sąžinė. Todėl tik ramiai ją išklausydavo, švelniai ir su užuojauta, už kurią, jeigu tik būtų nuvokusi, Džastina būtų nežmoniškai pykusi. Tačiau ji nieko nenuvokė ir pasakojo Denui absoliučiai viską nuo pat tų dienų, kai jis išmoko klausytis.