Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Здесь есть возможность читать онлайн «Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: literature_20, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Erškėčių paukščiai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Erškėčių paukščiai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Colleen McCullough (g. 1937) – turbūt žymiausia australė pasaulyje. Tėvynėje jai netgi suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Visi dvylika jos romanų sulaukė ne tik komercinės sėkmės, bet ir palankių literatūros specialistų bei kritikų atsiliepimų.Pasirodžius jos istorinių romanų ciklui, akademinė visuomenė pripažino ją kaip kompetentingą istorikę. 1994 m. Macquarie universitetas (Australija) suteikė jai garbės daktaro laipsnį, o JAV politikai 1997 m. pakvietė tapti Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos nare. Tarp jos kolegų – dr. Henry Kissingeris, Senato nariai, ambasadoriai, CŽV direktoriai, įtakingi žurnalistai.Tačiau pirmiausia Colleen McCullough vardas siejamas su dabar jau klasika laikomais „Erškėčių paukščiais“. 1977 m. pasirodęs romanas sulaukė stulbinamos sėkmės. Leidimo minkštais viršeliais teisės buvo parduotos už tada rekordinę 1,9 milijono JAV dolerių sumą. Egzotiškame Australijos fone pasakojamas trijų šeimos kartų epas, kurio centre – uždrausta jaunos merginos ir katalikų kunigo meilė. Romanas sužavėjo skaitytojus, tapo tarptautiniu bestseleriu, buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų, pagal jį sukurtas nepaprastai populiarus, dabar jau televizijos klasika tapęs serialas ir miuziklas" Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti. Tokia romano tema. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Rašytoja puikiai suskirsčiusi knygą į septynias dalis, kurios kiekviena pavadinta vieno iš veikėjų vardu. Ir, kaip įsivaizduodavau aš, toje dalyje turėtų būti aprašytas tik tas veikėjas. Tačiau rašytoja puikiai įtraukia ir kitų veikėjų gyvenimo dalis. Laikas čia bėga greitai. Neapsistojama prie vienos dienos ar mėnesio ilgiau nei keli puslapiai. Vis tik aprėptas ilgas laikotarpis – penkiasdešimt ketveri metai. Svarbiausia šios knygos veikėja – mergaitė-mergina-moteris Megė. Jos gyvenimas kaip ant delno. Pirmosios dienos mokykloje, pirmoji kelionė į Australiją, naujas gyvenimas — kitoks, nei buvo įprasta. Ji nepatyrė tokios motinos meilės, kokią patyrė kitos jos amžiaus mergaitės, tačiau savo mažoje širdelėje jautė, kad yra mylima. Jos vaikystė buvo sunki ir ne tokia laiminga, kaip kitų vaikų. Visas jos gyvenimas nebuvo laimingas ir lengvas. Ji prarado vyresnįjį brolį, vėliau tėvą, o nugyvenusi pusę savo amžiaus – sūnų. Ir pačiomis sunkiausiomis minutėmis šalia buvo vienintelis žmogus, kuriuo ji tikėjo ir mylėjo labiau nei kitus. Jos meilės objektas buvo jaunas, labai gražus ir protingas kunigas. Ir kaip gi galima nepamilti tokio vyro?! Nesvarbu, kad jis kunigas. Pirmiausia jis yra vyras. Susimąsčiau – ar didžioji drama prasidėjo, kai jie įsimylėjo, ar visas romanas toks – nenutrūkstanti drama. Vis tik antrasis variantas arčiau tiesos. Įdomūs ir neįtikėtini posūkiai jaunos merginos gyvenime ir jos pasirinkimai prikausto prie knygos puslapių, ir jos norisi vis daugiau. Aiktelėdavau iš nuostabos, kai romano eiga pasisukdavo visiškai netikėta linkme. Skaitai ir galvoji, kas čia dar tokio ypatingo gali nutikti, kai Jis išvyksta į Europą, o Ji išteka už nemylimo vyro. O čia ima ir vėl viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Ir taip visus šešis šimtus puslapių. Moterims šis romanas patiks, jei dar nežino, koks nenuspėjamas būna gyvenimas, ir kaip daug priklauso nuo mūsų pačių. O vyrai supras tik tuomet, jei turės nors truputį moteriškumo

Erškėčių paukščiai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Erškėčių paukščiai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sugaudė vargonai; po keleto pirmų akordų tyliau sučiurleno akompanimentas, ir į mūrinių skliautų prietemą pakilo nežemiškas vaiko balsas, lengvas, aukštas, švelnus, kupinas tokios nekaltybės ir tyrumo, jog žmonės didelėje tuščioje bažnyčioje užmerkė akis, liūdėdami to, ko niekada nesusigrąžins.

Panis angelicus, FU panis hominum, Dat panis coelicus Figuris terminum. O res mirabilis, Manducat Dominus, Pauper, pauper, Servus et humilis...

Angelų duona, dangiška duona, stebuklas. Iš prarajų šaukiuosi Tavęs, Viešpatie, išklausyk mane! Išgirsk mano maldą! Nenusigręžk nuo manęs, Viešpatie, nenusigręžk. Nes Tu esi visagalis mano valdovas, o Dieve, o aš nuolankus Tavo tarnas. Tavo akyse svarbu tik gerumas. Tau nerūpi, ar gražūs Tavo tarnai, ar bjaurūs. Tau svarbu tik širdis. Tik Tavyje išganymas, tik Tavyje ramybė.

Dieve, aš vienišas. Meldžiu Tave, te greičiau pasibaigia tas gyvenimo skausmas. Niekas nesupranta, kad man, taip dosniai apdovanotam, tokia kančia gyventi. Bet Tu supranti, ir tik Tavo paguoda mane palaiko. Kad ir kažin ko iš manęs pareikalautum, aš viską atiduosiu, nes myliu Tave, o Dieve. Ir jei galiu ko iš Tavęs paprašyti, tai prašau tik vieno — duok man Tavyje rasti užmirštį per amžius.

— Tu tokia nekalbi, mama, — pasakė Denas. — Susimąstei apie ką nors? Apie Drohedą?

— Ne, — mieguistai atsiliepė Megė. — Aš galvoju, kad senstu. Šįryt radau net kelis žilus plaukus, ir kaulus gelia.

— Tu niekada nepasensi, mama, — paguodė Denas.

— Gerai, kad taip būtų, mielasis, bet visa bėda, kad nebus. Man jau pradeda reikėti tvenkinio, o tai tikras senatvės ženklas.

Jie gulėjo šiltoje žiemos saulėje, pasitiesę rankšluosčius ant Drohedos žolės prie artezinio gręžinio. Kitame to didelio duburio pakraštyje kunkuliavo ir taškėsi virdamas vanduo, į viršų kilo ir sklaidėsi sieros kvapas. Plaukioti tvenkinyje buvo vienas didžiųjų žiemos malonumų. Visus senėjimo skausmelius ir dieglius kaip ranka nuima, pagalvojo Megė ir pasivertė ant nugaros, galva liko šešėlyje to paties rąsto, ant kurio juodu su kunigu Ralfu kadaise sėdėjo. Labai seniai tai buvo; ji nebeįstengė net prisiminti, ką jautė, kai Ralfas ją pabučiavo.

Ji išgirdo stojantis Deną ir atsimerkė. Jis visada buvo jos mažiukas, mielas gražutis berniukas; ji didžiuodamasi stebėjo, kaip jai priklausanti būtybė auga ir keičiasi, tačiau per vyriškėjantį veidą matė vis tą patį besijuokiantį vaiką. Jai dar nebuvo atėję į galvą, kad iš tikrųjų jis nė vienu atžvilgiu nebėra vaikas.

Tačiau dabar, kai pamatė jį stovintį tyro dangaus fone su medvilninėmis glaudėmis, Megė staiga, per vieną akimirką, tai suprato.

Dieve mano, viskas praėjo! Vaikystė, paauglystė. Jis vyras. Pasididžiavimas, pasipiktinimas, moteriškas graudulys, siaubas, suvokus gresiančią nelaimę, apmaudas, susižavėjimas, liūdnumas — visa tai ir dar daugiau jausmų užplūdo Megę žiūrint į sūnų. Kaip baisu duoti gyvybę vyrui, ir dar baisiau, kai jis toks. Stebėtinai vyriškas, stebėtinai gražus.

Ralfas de Brikasaras ir dar truputėlis jos pačios. Kaip ji gali nesijaudinti, kai žiūrėdama į šį jaunuolį mato kitų vyrą, laikiusį ją meilės glėbyje? Megė užsimerkė visai sutrikusi, nenorėdama galvoti apie sūnų kaip apie vyriškį. Ar ir jis jau mato joje moterį, ar ji tebėra tik paslaptingas simbolis — mama? Prakeikimas! Prakeikimas! Kaip jis drįso užaugti?

— Ar žinai ką nors apie moteris, Denai? — staiga paklausė ji vėl atsimerkusi.

Jis nusišypsojo.

— Iš kur atsiranda bitutės ir paukščiukai?

— Šitai žinai, juk Džastina tavo sesuo. Ką tik rado fiziologijos vadovėliuose, visiems iš eilės ir dėstė. Ne, aš norėjau paklausti, ar esi taikęs Džastinos dėstytas teorijas praktikoje?

Denas greitai papurtė galvą, atsitūpė šalia motinos ir pažvelgė jai į veidą.

— Įdomu, kad paklausei, mama. Jau seniai norėjau apie tai pasišnekėti su tavim, bet vis nežinojau, nuo ko pradėti.

— Tau dar tik aštuoniolika, mielasis. Ar ne ankstoka galvoti apie teorijos pritaikymą praktiškai? — Tik aštuoniolika. Tik. O juk jis vyras.

— Tas ir yra, apie tai aš ir norėjau pasikalbėti. Kad visai netaikysiu praktiškai.

Koks šaltas vėjas pučia nuo Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio. Keista, kodėl iki šiol nejautė. Kurgi chalatas?

— Visai netaikysi praktiškai, — pakartojo Megė be išraiškos, ir tai nebuvo klausimas.

— Taip. Aš nenoriu šito. Negaliu pasakyti, kad niekada nebūčiau apie tai galvojęs, kad nenorėčiau žmonos ir vaikų. Aš noriu. Bet negaliu. Todėl, kad širdyje nesutelpa meilė ir jiems, ir Dievui, tokia meilė, kokia aš noriu Jį mylėti. Jau seniai tai žinau. Net neprisimenu, kada būčiau nežinojęs, ir kuo darausi vyresnis, tuo didesnė mano meilė Dievui. Tai didelis, nesuvokiamas dalykas — mylėti Dievų.

Megė gulėjo ir žiūrėjo į ramias mėlynas akis, žvelgiančias kažkur iš tolumos. Ralfo akys, kadaise jos buvo tokios. Bet jose dega ugnis, visai svetima Ralfui. Gal ji degė ir Ralfo akyse, kai jam buvo aštuoniolika? Gal? Gal taip būna tik tada, kai esi aštuoniolikos metų? Tuo laiku, kai ji atsirado Ralfo gyvenime, jam buvo jau dešimčia metų daugiau. Bet jos sūnus mistikas, šitai ji visada žinojo. O Ralfas kažin ar buvo kada nors iš viso linkęs į mistiką.

Megė sunkiai nurijo sciles, tvirčiau susisupo į chalatą — kokia ji vieniša!

— Ir aš paklausiau save, — kalbėjo toliau Denas, — kokiu būdu galėčiau parodyti Dievui, kaip labai Jį myliu. Ilgai ieškojau atsakymo, man vis buvo negerai. Nes aš norėjau ir paprasto žmogaus gyvenimo, labai norėjau. Ir vis dėlto žinojau, ką turiu paaukoti, žinojau... Tik toji auka gali parodyti Dievui, jog niekas daugiau neturės vietos mano širdyje, vien Jis. Privalau paaukoti tai, kas nori užimti Jo vietą; tos aukos Dievas iš manęs reikalauja. Aš esu Jo tarnas, ir varžovų Jis neturės. Privalėjau pasirinkti. Viską Jis leis man turėti, viskuo džiaugtis, išskyrus viena. — Denas atsiduso, išpešė Drohedos žolės laiškelį. — Turiu parodyti Jam, kad suprantu, kodėl Jis tiek daug man davė per mano prigimtį. Turiu parodyti Jam, kad suprantu, koks nereikšmingas mano gyvenimas kaip vyriškio.

— Tu taip nepadarysi, aš tau neleisiu! — sušuko Megė, suėmė jo ranką virš alkūnės, suspaudė. Kokia lygi jo oda, o po ja jaučiama didelė jėga, visai kaip Ralfo. Visai kaip Ralfo! Ir nė jokia mergaitė neturės teisės jos paliesti?

— Aš būsiu kunigas, — pasakė Denas. — Būsiu nuolankus Dievo tarnas, paaukosiu Jam viską, ką turiu ir kas esu. Mano dalia — neturtas, skaistybė ir klusnumas. Iš savo pasirinktų tarnų Jis reikalauja ne dalies, o visko. Man nebus lengva, bet aš taip padarysiu.

Kokios jos akys! Lyg būtų mirtinai jų sužeidęs, pamynęs į dulkes po savo kojom. Jis nežinojo, kad reikės iškentėti ir šitai, svajojo tik, kad ji didžiuosis juo, džiaugsis atiduodama sūnų Dievui. Jam sakė, kad motina bus laiminga, pagerbta ir visiškai jam pritars. O ji žiūri į jį taip, lyg pasirinkdamas kunigystę jis pasmerktų ją mirčiai.

— Aš visą laiką to norėjau, — ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. — O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!

Motina paleido jo ranką; toje vietoje liko baltos žymės nuo jos pirštų ir plonyčiai pusmėnuliai, kur buvo giliai įsikirtę nagai. Megė atmetė galvą ir ėmė juoktis — ilgai, garsiai, isteriškai, atrodė, kad tas kartus ironiškas juokas niekada nesiliaus.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Erškėčių paukščiai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Erškėčių paukščiai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Колин Маккалоу - Тим
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Леди из Миссалонги
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Прикосновение
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Плотский грех
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Путь Моргана
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Милый ангел
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Непристойная страсть
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Горькая радость
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Антоний и Клеопатра
Колин Маккалоу
Колин Маккалоу - Первый человек в Риме
Колин Маккалоу
Отзывы о книге «Erškėčių paukščiai»

Обсуждение, отзывы о книге «Erškėčių paukščiai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x