Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Sugaudė vargonai; po keleto pirmų akordų tyliau sučiurleno akompanimentas, ir į mūrinių skliautų prietemą pakilo nežemiškas vaiko balsas, lengvas, aukštas, švelnus, kupinas tokios nekaltybės ir tyrumo, jog žmonės didelėje tuščioje bažnyčioje užmerkė akis, liūdėdami to, ko niekada nesusigrąžins.

Panis angelicus, FU panis hominum, Dat panis coelicus Figuris terminum. O res mirabilis, Manducat Dominus, Pauper, pauper, Servus et humilis...

Angelų duona, dangiška duona, stebuklas. Iš prarajų šaukiuosi Tavęs, Viešpatie, išklausyk mane! Išgirsk mano maldą! Nenusigręžk nuo manęs, Viešpatie, nenusigręžk. Nes Tu esi visagalis mano valdovas, o Dieve, o aš nuolankus Tavo tarnas. Tavo akyse svarbu tik gerumas. Tau nerūpi, ar gražūs Tavo tarnai, ar bjaurūs. Tau svarbu tik širdis. Tik Tavyje išganymas, tik Tavyje ramybė.

Dieve, aš vienišas. Meldžiu Tave, te greičiau pasibaigia tas gyvenimo skausmas. Niekas nesupranta, kad man, taip dosniai apdovanotam, tokia kančia gyventi. Bet Tu supranti, ir tik Tavo paguoda mane palaiko. Kad ir kažin ko iš manęs pareikalautum, aš viską atiduosiu, nes myliu Tave, o Dieve. Ir jei galiu ko iš Tavęs paprašyti, tai prašau tik vieno — duok man Tavyje rasti užmirštį per amžius.

— Tu tokia nekalbi, mama, — pasakė Denas. — Susimąstei apie ką nors? Apie Drohedą?

— Ne, — mieguistai atsiliepė Megė. — Aš galvoju, kad senstu. Šįryt radau net kelis žilus plaukus, ir kaulus gelia.

— Tu niekada nepasensi, mama, — paguodė Denas.

— Gerai, kad taip būtų, mielasis, bet visa bėda, kad nebus. Man jau pradeda reikėti tvenkinio, o tai tikras senatvės ženklas.

Jie gulėjo šiltoje žiemos saulėje, pasitiesę rankšluosčius ant Drohedos žolės prie artezinio gręžinio. Kitame to didelio duburio pakraštyje kunkuliavo ir taškėsi virdamas vanduo, į viršų kilo ir sklaidėsi sieros kvapas. Plaukioti tvenkinyje buvo vienas didžiųjų žiemos malonumų. Visus senėjimo skausmelius ir dieglius kaip ranka nuima, pagalvojo Megė ir pasivertė ant nugaros, galva liko šešėlyje to paties rąsto, ant kurio juodu su kunigu Ralfu kadaise sėdėjo. Labai seniai tai buvo; ji nebeįstengė net prisiminti, ką jautė, kai Ralfas ją pabučiavo.

Ji išgirdo stojantis Deną ir atsimerkė. Jis visada buvo jos mažiukas, mielas gražutis berniukas; ji didžiuodamasi stebėjo, kaip jai priklausanti būtybė auga ir keičiasi, tačiau per vyriškėjantį veidą matė vis tą patį besijuokiantį vaiką. Jai dar nebuvo atėję į galvą, kad iš tikrųjų jis nė vienu atžvilgiu nebėra vaikas.

Tačiau dabar, kai pamatė jį stovintį tyro dangaus fone su medvilninėmis glaudėmis, Megė staiga, per vieną akimirką, tai suprato.

Dieve mano, viskas praėjo! Vaikystė, paauglystė. Jis vyras. Pasididžiavimas, pasipiktinimas, moteriškas graudulys, siaubas, suvokus gresiančią nelaimę, apmaudas, susižavėjimas, liūdnumas — visa tai ir dar daugiau jausmų užplūdo Megę žiūrint į sūnų. Kaip baisu duoti gyvybę vyrui, ir dar baisiau, kai jis toks. Stebėtinai vyriškas, stebėtinai gražus.

Ralfas de Brikasaras ir dar truputėlis jos pačios. Kaip ji gali nesijaudinti, kai žiūrėdama į šį jaunuolį mato kitų vyrą, laikiusį ją meilės glėbyje? Megė užsimerkė visai sutrikusi, nenorėdama galvoti apie sūnų kaip apie vyriškį. Ar ir jis jau mato joje moterį, ar ji tebėra tik paslaptingas simbolis — mama? Prakeikimas! Prakeikimas! Kaip jis drįso užaugti?

— Ar žinai ką nors apie moteris, Denai? — staiga paklausė ji vėl atsimerkusi.

Jis nusišypsojo.

— Iš kur atsiranda bitutės ir paukščiukai?

— Šitai žinai, juk Džastina tavo sesuo. Ką tik rado fiziologijos vadovėliuose, visiems iš eilės ir dėstė. Ne, aš norėjau paklausti, ar esi taikęs Džastinos dėstytas teorijas praktikoje?

Denas greitai papurtė galvą, atsitūpė šalia motinos ir pažvelgė jai į veidą.

— Įdomu, kad paklausei, mama. Jau seniai norėjau apie tai pasišnekėti su tavim, bet vis nežinojau, nuo ko pradėti.

— Tau dar tik aštuoniolika, mielasis. Ar ne ankstoka galvoti apie teorijos pritaikymą praktiškai? — Tik aštuoniolika. Tik. O juk jis vyras.

— Tas ir yra, apie tai aš ir norėjau pasikalbėti. Kad visai netaikysiu praktiškai.

Koks šaltas vėjas pučia nuo Didžiojo Vandenskyros kalnagūbrio. Keista, kodėl iki šiol nejautė. Kurgi chalatas?

— Visai netaikysi praktiškai, — pakartojo Megė be išraiškos, ir tai nebuvo klausimas.

— Taip. Aš nenoriu šito. Negaliu pasakyti, kad niekada nebūčiau apie tai galvojęs, kad nenorėčiau žmonos ir vaikų. Aš noriu. Bet negaliu. Todėl, kad širdyje nesutelpa meilė ir jiems, ir Dievui, tokia meilė, kokia aš noriu Jį mylėti. Jau seniai tai žinau. Net neprisimenu, kada būčiau nežinojęs, ir kuo darausi vyresnis, tuo didesnė mano meilė Dievui. Tai didelis, nesuvokiamas dalykas — mylėti Dievų.

Megė gulėjo ir žiūrėjo į ramias mėlynas akis, žvelgiančias kažkur iš tolumos. Ralfo akys, kadaise jos buvo tokios. Bet jose dega ugnis, visai svetima Ralfui. Gal ji degė ir Ralfo akyse, kai jam buvo aštuoniolika? Gal? Gal taip būna tik tada, kai esi aštuoniolikos metų? Tuo laiku, kai ji atsirado Ralfo gyvenime, jam buvo jau dešimčia metų daugiau. Bet jos sūnus mistikas, šitai ji visada žinojo. O Ralfas kažin ar buvo kada nors iš viso linkęs į mistiką.

Megė sunkiai nurijo sciles, tvirčiau susisupo į chalatą — kokia ji vieniša!

— Ir aš paklausiau save, — kalbėjo toliau Denas, — kokiu būdu galėčiau parodyti Dievui, kaip labai Jį myliu. Ilgai ieškojau atsakymo, man vis buvo negerai. Nes aš norėjau ir paprasto žmogaus gyvenimo, labai norėjau. Ir vis dėlto žinojau, ką turiu paaukoti, žinojau... Tik toji auka gali parodyti Dievui, jog niekas daugiau neturės vietos mano širdyje, vien Jis. Privalau paaukoti tai, kas nori užimti Jo vietą; tos aukos Dievas iš manęs reikalauja. Aš esu Jo tarnas, ir varžovų Jis neturės. Privalėjau pasirinkti. Viską Jis leis man turėti, viskuo džiaugtis, išskyrus viena. — Denas atsiduso, išpešė Drohedos žolės laiškelį. — Turiu parodyti Jam, kad suprantu, kodėl Jis tiek daug man davė per mano prigimtį. Turiu parodyti Jam, kad suprantu, koks nereikšmingas mano gyvenimas kaip vyriškio.

— Tu taip nepadarysi, aš tau neleisiu! — sušuko Megė, suėmė jo ranką virš alkūnės, suspaudė. Kokia lygi jo oda, o po ja jaučiama didelė jėga, visai kaip Ralfo. Visai kaip Ralfo! Ir nė jokia mergaitė neturės teisės jos paliesti?

— Aš būsiu kunigas, — pasakė Denas. — Būsiu nuolankus Dievo tarnas, paaukosiu Jam viską, ką turiu ir kas esu. Mano dalia — neturtas, skaistybė ir klusnumas. Iš savo pasirinktų tarnų Jis reikalauja ne dalies, o visko. Man nebus lengva, bet aš taip padarysiu.

Kokios jos akys! Lyg būtų mirtinai jų sužeidęs, pamynęs į dulkes po savo kojom. Jis nežinojo, kad reikės iškentėti ir šitai, svajojo tik, kad ji didžiuosis juo, džiaugsis atiduodama sūnų Dievui. Jam sakė, kad motina bus laiminga, pagerbta ir visiškai jam pritars. O ji žiūri į jį taip, lyg pasirinkdamas kunigystę jis pasmerktų ją mirčiai.

— Aš visą laiką to norėjau, — ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. — O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!

Motina paleido jo ranką; toje vietoje liko baltos žymės nuo jos pirštų ir plonyčiai pusmėnuliai, kur buvo giliai įsikirtę nagai. Megė atmetė galvą ir ėmė juoktis — ilgai, garsiai, isteriškai, atrodė, kad tas kartus ironiškas juokas niekada nesiliaus.