Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Spėk, ką aš vakar vakare veikiau? — paklausė Džastina, rūpestingai pasitaisydama plačiakraštę šiaudinę skrybėlę, kad veidas ir kaklas būtų užstotas nuo saulės.

— Pirmukart vaidinai pagrindinį vaidmenį, — pasakė Denas.

— Eik tu, mėme! Negi nebūčiau pasakius, kad galėtum į mane pasižiūrėti? Spėk iš naujo.

— Pagaliau apgynei Bilę nuo Bobės?

— Šalta, šalta.

Denas truktelėjo pečiais, jam jau nusibodo spėlioti.

— Neįsivaizduoju.

Jie sėdėjo ant žolės šventoriuje prie didžiulės gotikinės Šventosios Marijos katedros. Denas buvo paskambinęs Džastinai telefonu — katedroje būsiančios kažkokios ypatingos mišios, ar negalėtų ji ateiti ir pasimatyti su juo kiek anksčiau? Džastina mielu noru sutiko, jai baisiai knietėjo pasipasakoti paskutinįjį nuotykį.

Denas buvo visai bebaigiąs Rivervju koledžą, buvo seniūnas, kriketo, regbio, rankinio ir teniso komandų kapitonas. Be to, pirmas mokinys klasėje. Septyniolikos metų jis buvo šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, balsas jau galutinai nusistovėjęs baritonas, stebuklingai išvengta tokių bėdų kaip spuogai, nerangumas ir išsišovęs Adomo obuolys. Buvo šviesiaplaukis, todėl skustis dar nereikėjo, bet apskritai jau atrodė vyras, o ne vaikas. Tik Rivervju uniforma rodė, kad tebėra mokinys.

Diena buvo šilta, saulėta. Denas, nusiėmęs kietą šiaudinę skrybėlę, išsitiesė ant žolės, o Džastina sėdėjo šalia apsikabinusi kelius, labai saugojo nuo saulės kiekvieną odos lopinėlį. Denas tingiai atmerkė vieną mėlyną akį, pažvelgė į seserį.

— Tai ką gi tu veikei vakar vakare, Džase?

— Praradau nekaltybę. Bent jau manau, kad turėjau prarasti.

Plačiai atsimerkė abi akys.

— Eik tu, mėme!

— Fu! Seniai reikėjo. Kaip aš būsiu gera aktorė, jei neturėsiu supratimo, kas darosi tarp vyrų ir moterų?

— Reikėjo pasaugot save tam, už kurio ištekėsi.

Džastina apmaudžiai susiraukė.

— Garbės žodis, Denai, kartais tu toks iškasena, kad mane nervini! O jei aš to žmogaus nesutiksiu iki keturiasdešimties? Tai ką man lig tol daryti? Sėdėti užspaudus šitiek metų? Gal tu ir pats žadi saugoti nekaltybę iki vestuvių?

— Aš turbūt iš viso nevesiu.

— Na ir aš netekėsiu. Tai ką, perrišti tą brangenybę melsvu kaspinėliu ir pasidėti į kraičio skrynią, bet kad ir tos neturiu. Aš nenoriu sulaukti mirties tik spėliodama.

Denas plačiai nusišypsojo.

— Dabar jau nebespėliosi.

Jis apsivertė ant pilvo, pasirėmė delnu smakrą ir atidžiai į ją pasižiūrėjo, veidas jo buvo meilus, susirūpinęs.

— Ir buvo kaip reikiant? Tai yra baisu? Tau labai nepatiko?

Džastinos lūpos truktelėjo, ji prisiminė.

— Kad nepatiktų, tai ne, nieku gyvu. Ir baisu nebuvo. Antra vertus, niekaip nesuprantu, kodėl visi dėl to net kliedi. Buvo gana malonu, bet ne daugiau. Ir nėjau aš su pirmu pasitaikiusiu, o pati pasirinkau; jis labai patrauklus ir ganėtinai senas, žino, ką daryti.

Denas atsiduso.

— Tu tikra mėmė, Džastina. Man būtų daug geriau, jei būtum pasakius: „Iš išvaizdos jis nelabai koks, bet mes susipažinom, ir aš tiesiog neatsilaikiau”. Suprantu, kad tu nenori laukti, kol ištekėsi, bet norėti to reikia dėl žmogaus. O ne dėl paties akto, Džase. Nė kiek nesistebiu, kad negavai iš to jokio džiaugsmo.

Visas Džastinos pergalingas linksmumas išblėso.

— O kad tave velniai, dabar aš tikrai jaučiuosi bjauriai! Jei tavęs taip gerai nepažinčiau, sakyčiau, kad nori mane su purvais sumaišyti — bent jau mano motyvus.

— Bet tu gerai mane pažįsti, ar ne? Aš niekada nemaišau tavęs su purvais, tačiau tavo motyvai kartais būna aiškiai nerimti ir kvaili. — Jis lėtai, monotoniškai pridūrė: — Aš tavo sąžinės balsas, Džastina O’Nyl.

— Gryna teisybė. — Užmiršusi, kad reikia saugotis saulės, ji aukštielninka atsigulė ant žolės šalia brolio taip, kad jis nematytų jos veido. — Klausyk, tu juk žinai, kodėl aš šitaip padariau? Žinai?

— Ak, Džase... — liūdnai pradėjo jis, bet Džastina nebeleido pabaigti, ji vėl prašneko, karštai ir piktai.

— Aš niekada, niekada, niekada nieko nemylėsiu! Jei tu žmones myli, jie tave nužudo. Jeigu jie tau reikalingi, jie tave nužudo. Sakau tau, taip yra!

Džastina jautėsi nemylima, ir Denas visada dėl to krimtosi, juo labiau kad jis buvo kaltas. O jinai mylėjo jį nepriekaištaudama, nė akimirkų jos meilės neužtemdė pavydas ar apmaudas, ir Denas dėl tos savybės brangino ją labiausiai. Jam atrodė neteisinga, kad jis rato centre, o ji išstumta už rato. Jis meldėsi, kad viskas pasikeistų, tačiau viskas buvo kaip buvę. Jo tikėjimo tai nesusilpnino, tik dar aiškiau rodė, jog kada nors kuo nors reikės užsimokėti už artimųjų meilę, kuri dosniai skiriamajam, o Džastinai nebelieka. Ji laikėsi kaip niekur nieko, net įtikino save, kad labai gerai būti už rato, bet Denas jautė, kaip jai skaudu. Jis tai žinojo. Ji verta meilės už daug ką, jis — už tiek nedaug. Negalėdamas kitaip sugalvoti, Denas manė, jog didžioji meilės dalis jam atiduodama už grožį, sukalbamesnį būdą, mokėjimą bendrauti su motina ir su visais Drohedoje. Ir dėl to, kad jis vyras. Labai mažai kas praslysdavo jo nepastebėta, nebent tai, ko jis negalėjo žinoti, o Džastina pasitikėjo juo kaip niekuo kitu ir su niekuo taip artimai nedraugavo. Ir mama reiškė Džastinai kur kas daugiau, negu ji pati sau prisipažindavo.

Bet aš viską išpirksiu, galvojo jis. Man atiteko per daug. Kaip nors turiu grąžinti, atsilyginti jai.

Nejučia žvilgtelėjęs į laikrodį, jis kaip spyruoklė pašoko nuo žemės; kad ir labai didelė skola seseriai, Dievui dar didesnė.

— Man metas, Džase.

— Eik tu su ta savo nelaiminga bažnyčia! Kada gi išaugsi?

— Tikiuosi, kad niekada.

— Kada pasimatysim?

— Na, šiandien penktadienis, tai, aišku, rytoj vienuoliktą čia.

— Sutarta. Būk gerutis.

Denas jau buvo užsidėjęs skrybėlę ir paėjęs kelis žingsnius, bet atsisuko į ją su šypsena.

— Argi būnu kada kitoks?

Džastina linksmai nusišypsojo.

— Ką tu, ne. Tu toks geras, kokių išvis nebūna. Tai aš nuolat ko nors prisidirbu. Iki rytdienos!

Šventosios Marijos katedros vidinės milžiniškos durys buvo apmuštos raudona oda; Denas atvėrė vienerias ir įėjo. Su Džastina jis išsiskyrė kiek ankstėliau, negu buvo būtina, bet jis visada mėgdavo ateiti į bažnyčią, kol ji tuščia, kol negirdėti tai šen, tai ten kostelėjimo, drabužių šlamesio, šnabždesių. Daug geriau čia vienam. Ant didžiojo altoriaus zakristijonas degė žvakes šakotose žvakidėse — diakonas, teisingai nustatė Denas. Nulenkęs galvą jis priklaupė prieš altorių ir persižegnojo, tada tyliai įsuko į klauptą.

Atsiklaupęs pasirėmė kakta į sunertas rankas ir leido mintims laisvai plaukti. Tai nebuvo sąmoninga malda, greičiau jis visas susiliejo su tuo, ką jautė esant apčiuopiama, tačiau nežemiška, neapsakomai šventa, kas tvyrojo pačiame ore. Jis tartum pavirto liepsna vienoje iš mažyčių raudono stiklo lempelių, visada vos vos degančia ir, atrodo, bemat užgesiančia, tačiau palaikoma kelių gyvybę teikiančių lašelių ir spinduliuojančia nedidelę, bet pastovią šviesą toli į tamsumą. Bažnyčioje Deną apimdavo ramybė, jis tartum ištirpdavo, užmiršdavo, kas esąs. Niekur kitur jis taip nesijautė — čia jo vieta, čia jį apima ramybė, atitolsta skausmas. Blakstienos nusileido, jis užsimerkė.

Viršuje prie vargonų ėmė čiužėti kojos, garsiai sušvokštė dumplės, išleisdamos orą. Šventosios Marijos katedros berniukų mokyklos choras rinkosi anksčiau parepetuoti. Mišios turėjo būti paprastos, kaip visada penktadieniais dienos metu, bet aukoti jas žadėjo vienas Deno draugas, Rivervju dėstytojas, ir Denas norėjo jas išklausyti.