Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Nebuvo Denas ir labai linkęs į seksą, bet priežastis jai buvo neaiški: ar jis išmoko taip nuslopinti aistras, kad išliktų taurus, ar, nepaisant kūno tobulybės, jam trūko kažkokios būtinos smegenyse gaminamos medžiagos. Greičiausiai bus pirmoji priežastis, kadangi jis kasdien tiek prisisportuoja, kad gulti eina galutinai nusivaręs; Džastina žinojo, kad jis visai normalus, tai yra jį traukia tik priešinga lytis, net žinojo, kokios mergaitės jam patinka — aukštos, tamsios, geismingos. Bet jutimai jo buki: nesupranta iš palytėjimo, kokie yra daiktai, kuriuos laiko rankoje, nejaučia kvapų, nepatiria savotiško pasitenkinimo matydamas aplinkos formas ir spalvas. Kad jį patrauktų mergina, reikėdavo staigaus ir stipraus sukrėtimo, ir tik tokiomis retai pasitaikančiomis akimirkomis Denas lyg ir suvokdavo, kad dauguma žmonių gyvena žemiškais džiaugsmais ir stengiasi kuo ilgiau juos išlaikyti.

Denas išklojo jai viską Kaloudeno teatro užkulisiuose, po spektaklio. Tą dieną buvo susitarta su Roma, ir jam knietėjo pasipasakoti, nors ir žinojo, kad jai tai nepatiks. Apie savo svajones ir palinkimą į religiją jis kalbėdavo kur kas mažiau, negu būtų norėjęs, nes Džastina tuoj užpykdavo. Bet tą vakarą, kai atėjo į užkulisius, jau nebeįstengė nuslėpti džiaugsmo.

— Mėme tu, mėme, — pasipiktino Džastina.

— Bet aš to noriu.

— Kvaiša.

— Kad ir kaip išvadinsi, nuo to niekas nepasikeis, Džase.

— Manai, nesuprantu? Man tiesiog reikia išlieti jausmus, tai ir naudojuosi proga šiek tiek atsipalaiduoti.

— Man regis, gana jausmų išlieji scenoje, vaidindama Elektrą. Tu tikrai labai gerai suvaidinai, Džase.

— Po šitokios naujienos vaidinsiu dar geriau, — niūriai pažadėjo Džastina. — Ar eisi į Šventą Patriką?

— Ne. Važiuosiu į Romą, pas kardinolą de Brikasarą. Mama viską sutvarkė.

— Ką tu, Denai! Šitokia tolybė!

— O kodėl ir tu negalėtum išvažiuoti kad ir į Angliją? Su tokiu pasiruošimu ir gabumais turėtum be vargo gauti vietą bet kokioje trupėje.

Džastina tebebuvo su Elektros apdaru, sėdėjo priešais veidrodį, valėsi grimą; storais juodais ratais apvestos keistosios jos akys atrodė dar keistesnės. Ji iš lėto palenkė galvą.

— Taip, galėčiau, kodėl ne? — paklausė susimąsčiusi. — Seniai reikėjo... Australijoje darosi ankštoka... Teisingai, vyruti! Gerai sakai! Į Angliją!

— Nuostabu! Tik pagalvok! Aš gausiu atostogų, žinai juk, seminarijoje kaip ir universitete, tai galim susitarti ir kartu atostogauti, pavažinėsim po Europą, į Drohedą parvažiuosim. Oi, Džase, aš jau viską apgalvojau! Kai tu būsi netoli, bus nepaprastai gerai!

Džastina nušvito.

— O kaipgi kitaip? Kas čia per gyvenimas, jei negaučiau su tavim pasišnekėti?

— Taip ir maniau, kad šitaip pasakysi, — nusišypsojo Denas. — Bet rimtai, Džase, man dėl tavęs neramu. Norėčiau, kad būtum arčiau, kad galėčiau retkarčiais tave pamatyti. Antraip kas gi bus tavo sąžinės balsas?

Denas atsisėdo ant grindų tarp senovės kario šalmo ir baisingos Pitijos kaukės, iš kur buvo gerai matyti sesers veidas, ir susirietė, kad niekam nekliūtų po kojom. Kaloudeno teatre buvo tik du atskiri persirengimo kambariai — įžymybėms, o Džastina dar nebuvo įžymybė. Ji rengdavosi bendrame kambaryje, kur nesiliaudavo žmonių maišalienė.

— Bjaurybė tas kardinolas de Brikasaras! — rėžė ji piktai. — Iš pirmo žvilgsnio ėmiau jo nekęsti!

Denas sukrizeno.

— Nei taip yra, nei ką.

— Tikrai! Tikrai!

— Neteisybė, teta Anė per vienas Kalėdas papasakojo man tokį dalykų... Galvų guldau, kad tu nežinai.

— Ko nežinau? — atsargiai paklausė Džastina.

— Kai tu buvai maža, jis tave pamaitino iš buteliuko ir padėjo atsirūgti, paskui supo ant rankų, kol užmigai. Teta Anė sakė, kad maža tu buvai baisiai kaprizinga, nemėgai būti ant rankų, o kai jis tave paėmė, tau visai patiko.

— Didžiausias melas!

— Ne, ne melas. — Denas nusišypsojo. — Bet kodėl tu dabar jo taip nekenti?

— Nekenčiu, ir viskas. Toks perkaręs sukriošęs maitvanagis, vemt nuo jo verčia.

— Man jis patinka. Visą laikų patiko. Tikras kunigas, kaip sako apie jį kunigas Votis. Ir aš taip pat manau.

— O man ant jo nusispjaut!

— Džastina!

Šalia Deno atsirado dailios kojytės, pasisukiojusios sustojo. Denas pažvelgė aukštyn, išraudo, nugręžė akis, kaip niekur nieko tarė:

— O, Marta, sveika.

— Sveikas.

Ji buvo nepaprastai graži, kaip aktorė nelabai gabi, bet vien savo išvaizda tikras lobis bet kokiam spektakliui; be to, lyg sukurta Denui — Džastina ne kartą buvo girdėjusi, kaip jis ja žavisi. Aukšta ir tokia, kokios kino žurnaluose buvo vadinamos seksbombomis: labai tamsių plaukų ir akių, skaisčios odos, iškilia krūtine.

Marta atsisėdo ant Džastinos stalelio krašto, provokuojamai švystelėjo kojų ant kojos Denui prieš pat nosį ir įsmeigė į jį taip atvirai palankų žvilgsnį, jog Denas sumišo. Viešpatie, koks gražuolis! Ir iš kur toji baidyklė Džasė ištraukė tokį brolį? Jam nebus daugiau kaip aštuoniolika, nepilnamečio tvirkinimas, bet ką čia!

— Gal einam pas mane kavos išgerti ar šiaip ko? — pakvietė ji, žvelgdama žemyn į Deną. — Abu, — nenorom pridūrė.

Džastinos akys blykstelėjo, staigiai kažką sugalvojus, ir ji tvirtai papurtė galvą.

— Ne, dėkui, aš negaliu. Tau teks pasitenkinti vien Denu.

Denas papurtė galvą taip pat tvirtai, bet ir ne be apgailestavimo, nes pagunda buvo tikrai didelė.

— Dėkui, Marta, bet kad aš negaliu. — Pagalbos ieškodamas jis žvilgtelėjo į laikrodį. — O, visai nebeturiu laiko! Kiek tu dar užtruksi, Džase?

— Gal dešimt minučių.

— Aš tavęs palauksiu lauke, gerai?

— Išsigandai, — nusišaipė Džastina.

Tamsios Martos akys nusekė jam iš paskos.

— Baisiai gražus bernas! Ir ko jis į mane nežiūri?

Džastina kreivai šyptelėjo, pagaliau baigė valytis veidą. Strazdanos vėl lenda lauk. Gal Londonas padės, ten nėra saulės.

— Nesijaudink, žiūri. Ir būtų nieko prieš. Bet kur ten jam.

— Kodėl? Kas jam yra? Tik nesakyk, kad pėdas. Tai šūdas, kai tik man pasitaiko koks gražuolis, būtinai bus pėdas. Bet apie Deną šito niekad nebūčiau pagalvojus, visai nepanašu, kad jis toks.

— Prikąsk liežuvį, varna tu nelaiminga! Jokšai jis ne pėdas. Tegu tik pamėgintų pažiūrėti į Širduką Viljamą, šaunųjį mūsų meilužį, tą pat minutę aš jam gerklę perrėžčiau, ir jam, ir Viljamui.

— Na tai jeigu jis ne toks ir nieko prieš, tai ko jam manęs nereikia? Gal nesuprato? O gal mano, kad aš jam per sena?

— Vaikuti, nesijaudink, ir šimto metų tu nebūsi per sena normaliam vyrui. Ne, tas kvailys Denas visam gyvenimui atsižada sekso. Eina į kunigus.

Putlios Martos lūpos prasižiojo, ji atmetė atgal kupetą juodų, juodžiausių plaukų.

— Ką čia kliedi?

— Tikra teisybė.

— Tai ką, visa tai nueis perniek?

— Deja, taip. Dievui viską aukoja.

— Tai Dievas dar didesnis pėdas ir už Širduką Vilį.

— Galimas daiktas, — atsakė Džastina. — Šiaip ar taip, moterų jis nelabai myli. Mes — antra rūšis, paskutinės eilės viršutiniam balkone. Ložės ir pirmos parterio eilės — tik vyrams.

— Aha.

Džastina išsinėrė iš Elektros rūbų, apsivilko plonų medvilninę suknelę, prisiminė, kad lauke šalta, užsimetė dar megztinį ir meiliai paglostė Martai galvą.

— Nesijaudink, vaikuti. Tau Dievas buvo maloningas — pagailėjo smegenų. Tu jau patikėk, be jų daug patogiau. Niekada nebūsi varžovė stipriajai lyčiai.