Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Vitorijui Skarbancai, kardinolui di Kontiniui— Verčezei dabar buvo šešiasdešimt šešeri, kūnų gerokai suluošino reumatas, bet protas liko toks pat gyvas ir šviesus kaip ir anksčiau. Dabar jam ant kelių susirangiusi murkė melsvai pilka sibirietiška katė, vardu Nataša. Kadangi negalėjo atsistoti, pasveikino svečius plačiai nusišypsodamas ir pamojo jiems, kad prieitų. Žvilgsnis nuo mielo jam Ralfo veido nuslinko prie Deno O’Nylo, akys išsiplėtė, susiaurėjo, smigte įsmigo į Deną. Širdis ėmė plastėti, jis instinktyviai prisidėjo prie jos ranką, kurią buvo betiesiąs pasisveikinti, ir sėdėjo įbedęs tuščią žvilgsnį į jauną Ralfo de Brikasaro kopiją.

— Vitorijau, ar jums negera? — susirūpino kardinolas Ralfas, paėmė už gležno riešo, čiuopdamas pulsą.

— Ne, viskas gerai. Šiaip skausmelis užėjo ir praėjo, nieko baisaus. Sėskitės, sėskitės!

— Pirmiausia leiskite pristatyti jums Deną O’Nylą, kuris, kaip esu sakęs, yra mano labai brangios draugės sūnus. Denai, čia Jo Eminencija kardinolas di Kontinis— Verčezė.

Denas priklaupė, prispaudė lūpas prie žiedo; virš palenktos rusvos jo galvos kardinolo Vitorijo akys susirado Ralfo veidą, įsižiūrėjo taip atidžiai, kaip daugelį metų nebuvo žiūrėjusios. Ir kardinolui kiek atlėgo: vadinasi, ji nepasakė. O pats Ralfas, aišku, nieko neįtaria, nors visi, juos drauge pamatę, tuoj pat ims spėlioti. Nesakys, žinoma, kad čia tėvas ir sūnus, bet kad artimi giminės, tai tikrai. Vargšas Ralfas! Juk jis niekad nėra matęs iš šalies savo eisenos, savo veido išraiškų, nei kaip kilsčioja jo kairysis antakis. Iš tiesų Dievas maloningas, kad padarė žmones tokius aklus.

— Sėskitės. Tuoj bus ir arbata. Na, jaunuoli, tai norite būti kunigas ir kreipėtės pagalbos į kardinolų de Brikasarą?

— Taip, Jūsų Eminencija.

— Protingas pasirinkimas. Jo priežiūroje jums neatsitiks nieko bloga. Bet jūs, atrodo, kažko lyg nesavas, mano sūnau, — ar dėl to, kad čia jums viskas neįprasta?

Denas nusišypsojo Ralfo šypsena, gal tik be pastangų sužavėti, bet tokia panašia į Ralfo, jog sena pavargusi širdis krūptelėjo, tartum jų būtų užkabinusi spygliuota viela.

— Aš esu apstulbintas, Jūsų Eminencija. Iki šiol nenumaniau, kokią aukštą padėtį užima kardinolai. Net nesapnavau, kad mane pasitiks oro uoste, kad gersiu arbatą su jumis.

— Taip, tai neįprasta... Gal dėl to jūs ir susijaudinęs, suprantama. O, štai ir arbata! — Patenkintas jis stebėjo, kaip padengiamas stalelis, paskui perspėdamas iškėlė pirštą. — O ne! Pilstysiu aš. Su kuo gersit arbatą, Denai?

— Kaip ir Ralfas, — atsakė Denas ir smarkiai išraudo. — Atleiskite, Jūsų Eminencija, netyčia taip išsitariau.

— Nieko, Denai, kardinolas di Kontinis— Verčezė viską supranta. Juk kai mudu kadaise susitikome, buvome Denas ir Ralfas — dėl to tik geriau vienas kitą pažinom, tiesa? Formalumai mums dar neįprastas dalykas. Aš norėčiau, kad privačiam gyvenime mudu ir liktume vienas kitam Denas ir Ralfas. Jo Eminencija neprieštaraus, juk neprieštarausit, Vitorijau?

— Ne. Man patinka, kai žmonės vadinasi vardais. Bet grįžkim prie to, ką aš kalbėjau apie aukštos padėties draugus, mano sūnau. Kai pasirinksite seminariją ir įstosite, toji sena draugystė su mūsų Ralfu gali sudaryti jums nepatogumų. Bus labai keblu kiekvieną kartą aiškintis, kai kas nors užsimins apie jūsų ryšį. Kartais Viešpats leidžia nekaltų melą, — nusišypsojo jis ir sublizgo dantų auksas, — ir patogumo dėlei aš siūlyčiau griebtis tokio nedidelio pramano. Juk labai sunku paaiškinti subtilius draugystės saitus, bet visai lengva remtis kraujo giminyste. Todėl mes visiems be išimties ir sakysim, kad kardinolas de Brikasaras yra jūsų dėdė, mano Denai. Taip ir padarysim, — lipšniai užbaigė kardinolas Vitorijas.

Denas atrodė sumišęs, kardinolas Ralfas priėmė pasiūlymą nuolankiai.

— Nereikia nusivilti didžiaisiais žmonėmis, mano sūnau, — maloniai tarė kardinolas Vitorijas. — Jie nulipdyti iš to paties molio ir dėl šventos ramybės taip pat kartais imasi nekalto melo. Čia jums labai naudinga pamoka, bet kaip matau, vargu ar ja kada pasinaudosite. Tačiau turite suprasti, kad mes, vyrai purpurinėm mantijom, esame diplomatai iki kaulų smegenų. Iš tiesų aš galvoju tik apie jus, mano sūnau. Pavydas ir pagieža nesvetimi ir kunigų seminarijoms, ne tik pasaulietinėms institucijoms. Jums šiek tiek atsilieps tai, kad Ralfas bus laikomas jūsų dėde, jūsų motinos broliu, bet jei jie manys, kad jūsų nesieja kraujo ryšiai, tuomet kentėsite daug daugiau. Visų pirma mes esam žmonės, ir čia, kaip ir kitur, jūs turėsite reikalų su žmonėmis.

Denas nulenkė galvą, paskui buvo betiesiąs ranką paglostyti katės, bet sustojo.

— Ar galima? Aš labai myliu kates, Jūsų Eminencija.

Jis nebūtų radęs geresnio kelio į šią seną, bet pastovią širdį.

— Galima. Prisipažįstu, ji man darosi per sunki. Tokia besotė — teisybė, Nataša? Eik pas Deną, jis jaunas.

Džastinai buvo neįmanoma persikraustyti su visa manta iš pietinio pusrutulio į šiaurinį taip greitai kaip Denui; kol ji pabaigė sezoną Kaloudene ir ne be apgailestavimo atsisveikino su Botvel Gardensu, brolis jau buvo pragyvenęs Romoje du mėnesius.

— Ir kaip aš sugebėjau taip apsikrauti visokiu šlamštu? — stebėjosi ji, žiūrėdama į drabužių, laikraščių, dėžių dėželių krūvas aplinkui.

Megė, tupėdama ant grindų, kilstelėjo dėžutę su plonytės vielos šiūruoklėmis.

— O kam šitos tau po lova?

Išraudusiame dukters veide pasirodė didžiulis palengvėjimas.

— Oi, dėkui Dievui! Tai mat kur jos buvo! O aš jau maniau, kad jas suėdė brangusis ponios Divain pudelis; jau kokią savaitę jis negaluoja, ir aš nedrįsau pasakyti, kad neberandu šiūruoklių. Buvau įsitikinusi, kad jis tikrai jas surijo, — tas nelemtas padaras ryja viską, kas tik jo paties neryja. Ir nepasakyčiau, — pridūrė ji susimąsčiusi, — kad nebūčiau patenkinta jam nusigalavus.

Megė, vis dar tupėdama, prajuko.

— Oi, Džase, kad žinotum, kokia tu juokinga! — Ji numetė dėžutę ant lovos prie viso kalno ten jau suverstų daiktų. — Nedarai garbės Drohedai, ne. O kiek mes stengėmės, mokėm tave švaros ir tvarkos.

— Būčiau galėjusi iškart pasakyti, kad tai beviltiškas darbas. Gal parsiveši tas šiūruokles į Drohedą? Garlaiviu galėčiau bagažo vežtis kiek noriu, bet reikia manyti, kad ir Londone tokių daiktų netrūksta.

Megė sudėjo šiūruokles į didelę kartoninę dėžę su užrašu „Poniai D.”.

— Verčiau atiduosim jas poniai Divain; jai gi reikės šitą butą padaryti vėl gyvenamą. — Gale stalo stovėjo linguojantis bokštas neplautų lėkščių, nuo jų driekėsi bjaurūs pelėsių plaukai. — Ar tu nors kada išsiplauni indus?

Džastina susijuokė be mažiausio sąžinės graužimo.

— Denas sako, kad aš ne plaunu juos, o skutu.

— Šituos pirmiausia reikėtų apkirpti. Kodėl negali išplauti tuoj pat, kai pavalgai?

— Todėl, kad tada reikėtų vėl trenktis į virtuvę, o kadangi aš paprastai valgau jau po vidurnakčio, niekas nesižavi mano kojyčių tapsėjimu.

— Duok man kokių tuščią dėžę. Nunešiu žemyn, ir bus baigta, — pasakė motina, nebetekusi vilties.

Jau siūlydamasi atvažiuoti žinojo, ko tikėtis, ir net su džiaugsmu to laukė. Ne taip dažnai pasitaikydavo proga kuo nors padėti Džastinai; kiekvieną kartą pasisiūliusi ką padaryti, Megė pasijusdavo kaip visiška kvailė. Bet čia ūkiški reikalai ir viskas kitaip — gali padėti kiek širdis geidžia ir nesijausti kvaila.