Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

— Ar kiaušidės jai pašalintos? — paklausė Džastina.

— Aišku savaime.

— Aišku savaime! Nors nežinau, kodėl jums to reikėjo. Nuo vien buvimo tokioje vietoje galima likti nevaisingam.

— Atvirkščiai, mano mieloji, — tarė kardinolas Vitorijas, su malonumu klausydamasis Džastinos. — Mes, žmonės, patys psichologiškai padarėme save nevaisingus.

— Leiskite man su jumis nesutikti, Jūsų Eminencija.

— Tai mūsų mažas pasaulėlis jus nuteikia taip priešiškai?

— Na, sakykim, aš jaučiuosi nelabai reikalinga, Jūsų Eminencija. Pasisvečiuoti malonu, bet gyventi čia nenorėčiau.

— Negaliu jūsų dėl to smerkti. Ir net abejoju, ar malonu svečiuotis. Bet priprasite prie mūsų, nes turėsite dažnai lankytis.

Džastina plačiai nusišypsojo.

— Aš labai nemėgstu visokių mandagumų, — prisipažino ji. — Nuo to man sukyla visi blogiausi jausmai... ir nematydama jaučiu, kaip pasibaisėjo Denas.

— Aš tik spėlioju, ar ilgai tvers tavo mandagumas, — pasakė Denas nė kiek nesupykęs. — Džastina yra užsislėpusi maištininkė, ir labai nedaug tereikia, kad tai išlįstų į paviršių. Man labai malonu turėti tokią seserį. Aš pats nesu maištininkas, bet žaviuosi nenuolankiais žmonėmis.

Harthaimas kiek pasistūmėjo su visu krėslu, kad matytų Džastiną, kai ji atsitiesė, nustojusi žaisti su kate. Gražiajam padarėliui jau buvo nusibodusi ranka su nepažįstamu moterišku kvapu, ir net neatsistojusi katė atsargiai peršliaužė nuo purpurinių kelių ant pilkų, susirangė ir plačių stiprių Harthaimo rankų paglostyta ėmė taip garsiai murkti, jog visi net nusijuokė.

— Deja, tokia jau esu, — pasakė Džastina, pripažįstanti gerą sumoj į net savo adresu.

— Jos variklis dirba kaip visada puikiai, — tarė Harthaimas; pralinksmėjęs jo veidas buvo nuostabiai pasikeitęs. Angliškai jis kalbėjo labai gražiai, beveik be akcento, tik amerikietiškai tarė „r”.

Arbata buvo paduota dar nespėjus visiems surimtėti, ir net keistąją pilstė Harthaimas; paduodamas puodukų Džastinai, pažvelgė į jų kur kas draugiškiau negu susipažindamas.

— Anglams, — pasakė jis, — popiečio arbata yra pats svarbiausias valgymo metas. Visi reikalai sutvarkomi prie puoduko arbatos, tiesa? Gal todėl, kad geriama bet kada nuo dviejų iki pusės šešių ir malšina nuo kalbų kilusį troškulį.

Per artimiausią pusvalandį jo teiginys pasitvirtino, tačiau Džastina pašnekesyje nedalyvavo. Kalbos nuo silpnos popiežiaus sveikatos nukrypo prie šaltojo karo, paskui ekonomikos smukimo, ir visi keturi vyrai kalbėjo ir klausėsi taip gyvai, jog net patraukė Džastinos dėmesį ir ji ėmė suvokti, kas juos visus vienija, netgi ir Deną, dabar tokį keistą, nebeatpažįstamą. Jis kalbėjo užsidegęs, ir jos neliko nepastebėta, kad visi trys vyresnieji vyriškiai klausosi jo neįprastai nuolankiai ir su savotiška pagarba. Deno pastabos nebuvo nemokšiškos nei naivios, bet visai negirdėtos, savitos, rodė šventą tyrumą. Ar jie taip rimtai į jį žiūri dėl to tyrumo? Kad jis turi tai, ko jie neturi? Ar tikrai jie žavisi jo dorumu ir patys trokšta tokie būti? Ar tai tokia retenybė? Trys visai skirtingi vyrai, tačiau tarpusavyje daug artimesni vienas kitam negu Denui. Kaip sunku žiūrėti į Deną taip rimtai, kaip jie žiūri! Ne dėl to, kad daugeliu atvejų jis atrodo ne jaunesnysis, o vyresnysis jos brolis; ne dėl to, kad ji nematytų jo išmintingumo, intelektualumo ar tyrumo. Bet ligi tol jis priklausė jos pasauliui. Reikės apsiprasti su tuo, kad nebepriklauso.

— Jei norite tuoj pat pereiti prie maldų, Denai, aš palydėsiu jūsų seserį į pensioną, — pareiškė Raineris Medingas Harthaimas, nepasiteiravęs niekieno kito norų.

Ir štai ji lipa žemyn marmuriniais laiptais greta šito kresno valingo žmogaus, o liežuvis kaip prisegtas. Lauke, geltonoje Romos saulėlydžio šviesoje, jis paėmė jų už alkūnės ir nusivedė prie juodo uždaro „Mersedeso”, kurio vairuotojas sutiko juos pagarbiai išsitempęs.

— Na, juk nebūsit patį pirmą vakarą Romoje viena, o Denas užsiėmęs kitkuo, — tarė jis, sėsdamasis paskui ją į automobilį. — Esat pavargusi, išmušta iš vėžių, todėl bus geriau, jei turėsite su kuo pabendrauti.

— Atrodo, kad man neleidžiat nė pasirinkti, pone Harthaimai.

— Geriau mane vadinkit Raineriu.

— Bet jūs turbūt koks įžymybė, turit tokią liuks mašiną ir asmeninį vairuotoją.

— Būsiu dar didesnė įžymybė, kai tapsiu Vakarų Vokietijos kancleriu.

Džastina niekinamai suprunkštė.

— Tai jūs dar ne kancleris?

— Koks įžūlumas. Aš dar per jaunas.

— Nejaugi? — Džastina grįžtelėjo, įdėmiai pasižiūrėjo ir pamatė, kad tamsi jo oda visai jaunatviška, kad apie gilias akis nėra nei raukšlių, nei maišelių, atsirandančių su amžiumi.

— Aš storas ir žilas, bet pražilau šešiolikos metų, o sustambėjau tada, kai ėmiau žmoniškai pavalgyti. Man tik trisdešimt vieneri.

— Patikėsiu jūsų žodžiu, — atsakė Džastina, nusimesdama batelius. — Bet man tai vis tiek atrodo daug, nes mano amželis — tik dvidešimt vieneri.

— Jūs tikra pabaisa, — nusišypsojo Harthaimas.

— Reikia manyti. Ir mama tą patį sako. Tik nežinau, kaip katras suprantat pabaisą, tai būkit malonus, paaiškinkit savo variantą.

— O mamos variantą jau žinot?

— Velniškai ją sugluminčiau, jei paklausčiau.

— O manęs jūsų klausimas, manot, neglumina?

— Aš beveik garantuota, kad ir jūs, pone Harthaimai, esat pabaisa, todėl abejoju, ar kas nors gali jus sugluminti.

— Pabaisa, — sušnibždėjo jis. — Na ką gi, panele O’Nyl, pamėginsiu apibūdinti jums šį terminą. Pabaisa — tai tas, kuris kelia kitiems siaubą, lipa kitiems ant galvos, jaučiasi toks stiprus, kad nusileistų tik Dievui, neturi jokių sąžinės graužačių ir menkai tepaiso dorovės normų.

— Labai panašu į jus, — susijuokė Džastina. — O aš turiu ir sąžinės graužačių, ir dorovės normų paisau. Aš juk Deno sesuo.

— Jūs nė kiek į jį nepanaši.

— Baisiai gaila.

— Jo išvaizda netiktų prie jūsų charakterio.

— Jūs neabejotinai sakot teisybę, bet jei turėčiau jo išvaizdų, tai ir charakteris gal būtų pasidaręs kitoks.

— Žiūrint, kas atsirado pirma, ar višta, ar kiaušinis, a? Apsiaukit, reikės šiek tiek paėjėti.

Buvo šilta, temo, bet ryškiai švietė žibintai, visur pilna be tikslo vaikščiojančių žmonių, gatvės prisigrūdusios šaižiai signalizuojančių motorolerių, mažučių karingų „Fiatų”, „Gogomobilių”, panašių į būrius persigandusių varlių. Pagaliau Harthaimas sustabdė automobilį nedidelėje aikštėje, grindinio akmenys per daugybę šimtmečių ten buvo glotniai nuzulinti kojų, ir nusivedė Džastiną į restoraną.

— O gal norėjot pavakarieniauti al fresco? — paklausė jis.

— Jei tik pavalgydinsit, man tas pats, ar viduj, ar lauke, ar kaip nors per vidurį.

— Ar leisite jums užsakyti?

Šviesios akys sumirksėjo iš nuovargio, bet karingumo Džastina dar nebuvo praradusi.

— Ir kodėl turėčiau nusileisti amžinam vyrų viešpatavimui, — atšovė ji. — O pagaliau iš kur jūs žinot, ko aš dabar užsimanysiu?

— Žengia moteriškė nosį nešdama, — sumurmėjo Harthaimas. — Pasakykit, ką mėgstat, ir garantuoju, kad jums įtiksiu. Žuvies, veršienos?

— Kompromisas? Gerai, tada ir aš šiek tiek nusileisiu, kodėl ne. Noriu pašteto, krevečių, didelės porcijos veršienos saltimbocca, ledų ir baltintos kavos. Kurkit iš to, ką išmanot.

— Turėčiau jus prilupti, — atsakė jis, nė kiek nepraradęs geros nuotaikos, ir viską žodis žodin greitai susakė padavėjui itališkai.