Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Jis jau nebe broliukas, koks anksčiau buvo, jo gyvenimas dabar nebeturi nieko bendra su ja, kaip ir su Droheda. Ak, Denai! Ir kuo tu gyveni tas dvidešimt keturias valandas, dieną ir naktį?

— Cha! Jau gal manei, kad apmoviau, neatvažiavau? — pasakė ji prislinkusi iš užpakalio.

Denas atsigręžė, sugriebė ją už rankų, pažvelgė šypsodamas.

— Eik tu, mėme, — meiliai ištarė, viena ranka imdamas didesnįjį lagaminą, o antrąja — ją už parankės. — Kaip gerai, kad atvažiavai, — pridūrė pasodinęs į raudoną „Lagondą”, kuria visur važinėdavo; Denas visada eidavo iš galvos dėl sportinių automobilių, ir kai tik amžius leido gauti teises, tuoj pat įsigijo nuosavų.

— Ir man gerai. Tikiuosi, kad suradai man jaukų viešbutį, rašiau ne juokais. Nenoriu tūnot Vatikano celėje tarp tų amžinų senbernių, — nusijuokė Džastina.

— Niekas ten tavęs ir nepriims, tokios rudos velnienės. Suradau tau nedidelį pensioną netoli nuo manęs, ten kalba angliškai, tai tau nebus bėdos. Romoje lengvai galėsi išsiversti, čia visada atsiranda, kas moka angliškai.

— Tokiais atvejais gailiuosi, kad neturiu tavo gabumų kalboms. Bet neprapulsiu, aš gi puikiai vaidinu pantomimas ir šaradas.

— Aš turiu du mėnesius, Džase, argi ne nuostabu? Galėsim pasižiūrėt Prancūzijos ir Ispanijos ir dar liks mėnuo Drohedai. Labai pasiilgau namų.

— Nejaugi! — Džastina pasigręžė, pasižiūrėjo į brolį, į gražias jo rankas, įgudusiai vairuojančias automobilį prisikimšusiomis Romos gatvėmis. — Aš visai nepasiilgau. Londone taip įdomu.

— Manęs neapgausi, — pasakė jis. — Žinau, ką tau reiškia Droheda ir mama.

Džastina sugniaužė gulinčias ant kelių rankas, bet jam neatsakė.

— Ar tu nieko prieš, jei arbatą šiandien gersim su mano draugais? — paklausė Denas, kai jie atvažiavo į pensioną. — Aš šiek tiek užbėgau už akių ir sutikau už tave. Jiems labai rūpi tave pamatyti, o aš iki rytdienos dar nelaisvas, nepatogu buvo atsisakyti.

— Eik tu, mėme! Ko aš būsiu prieš! Jei tu atvažiuotum į Londoną, mus užplūstų mano draugai, tai kodėl man nesusieiti su tavo draugais? Su malonumu pasižiūrėsiu į tuos seminarijos vyrukus, nors kas man iš to, ar ne? Jų negalima nė pirštu paliesti.

Ji priėjo prie lango, pasižiūrėjo žemyn į nedidelį skurdų skvereli — ten grįstame keturkampyje buvo du apgeibę platanai, po jais trys staliukai, vienoje pusėje bažnyčia, nepasižyminti nei architektūrinių linijų grakštumu, nei grožiu, su apsilaupiusiu tinku.

— Denai...

— Ką?

— Aš viską suprantu, tikrai suprantu.

— Taip, aš žinau, Džase. — Šypsena dingo nuo jo veido. — Gaila, kad mama nesupranta.

— Mama visai kitokia. Jai atrodo, kad tu ją palikai, nesupranta, kad taip nėra. Neimk į galvą. Atsipeikės po kiek laiko.

— Tikiuosi, — Denas nusijuokė. — Tarp kitko, ne su seminarijos vyrukais tu šiandien susitiksi. Nenorėčiau, kad tu ar jie patirtų tokią pagundą. Eisim pas kardinolą de Brikasarą. Žinau, tu jo nemėgsti, bet prižadėk būti gerutė.

Džastinos akys suspindo ypatingu žavesiu.

— Prižadu! Ir žiedus visus pabučiuosiu, kiek tik duos.

— O, tu prisimeni! Buvau baisiai užpykęs ant tavęs tą dieną, tokią gėdą man prieš jį padarei.

— Na, nuo to laiko esu bučiavusi daugybę daiktų, toli gražu ne tokių higieniškų kaip tas žiedas. Vaidybos klasėj buvo toks siaubingas spuoguotas bernas, jam tonzilės nesveikos ir iš burnos dvokia, o aš turėjau su juo bučiuotis dvidešimt devynis kartus, garbės žodis, taigi po to nieko nebėra neįmanomo. — Ji pasilygino plaukus, atsisuko nuo veidrodžio. — Ar persirengti spėsiu?

— O kam? Ir taip atrodai puikiausiai.

— O kas dar ten bus?

Saulė jau buvo taip žemai, kad nebešildė senojo skverelio, ir dėmėti platanų kamienai atrodė nusmurgę, nesveiki, tartum ėdami raupsų.

— Dar bus kardinolas di Kontinis— Verčezė.

Tą pavardę ji buvo girdėjusi, todėl išvertė akis.

— Oho! Tokiose aukštose sferose sukiojies?

— Taip. Stengiuosi to nusipelnyti.

— Tai gal tau dėl to sunkiau čia kitais atžvilgiais, Denai? — paklausė ji įžvalgiai.

— Ne, visai ne. Nesvarbu, kas su kuo pažįstamas. Aš visai apie tai negalvoju, ir kiti ne.

Koks kambarys, kokie vyrai purpuriniais rūbais! Dar niekada Džastinai nebuvo taip aiškiai atėję į galvą, kad kai kurių vyrų gyvenime moterims visai nėra vietos, kaip dabar, kai įžengė į šį pasaulį, kur moterys tebuvo nuolankios vienuolės tarnaitės. Ji tebevilkėjo tą patį gelsvai žalią drobinį kostiumėlį, kurį apsirengė išvažiuodama iš Turino, traukinyje jis gerokai susilamdė, — ir dabar eidama minkštu tamsiai raudonu kilimu keikė Deną, kam taip išskubino, verčiau būtų persirengusi po kelionės.

Kardinolas de Brikasaras šypsodamas atsistojo jiems įėjus; koks gražus senis!

— Mieloji mano Džastina, — tarė jis atkišdamas žiedą su šelmiška išraiška, iš kurios buvo matyti, kad gerai prisimena pirmąjį susitikimą, ir kažko ieškodamas jos veide, bet ko, ji nesuprato. — Jūs visai nepanaši į savo motiną.

Ji priklaupė ant vieno kelio, pabučiavo žiedą, nuolankiai nusišypsojo, atsistojo, nusišypsojo dar nuolankiau.

— Nepanaši, tiesa? Jos grožis mano pasirinktai profesijai būtų ne pro šalį, bet aš apsieinu ir be to. Juk iš tikrųjų visai nesvarbu, kokį turi veidą. Svarbu, kad tu ir tavo menas gali įtikinti žmones, jog veidas toks, o ne kitoks.

Krėsle kažkas nusijuokė. Džastina priėjo ir vėl pabučiavo žiedą ant senatviškai susuktos rankos, bet šį kartą ji pažvelgė į tamsias akis, ir buvo keista pamatyti jose meilę. Meilę jai, nors nebuvo jos matęs ir vargu ar kada apie ją girdėjęs. Bet akys žvelgė su meile. Kardinolas de Brikasaras ir dabar jai ne labiau tepatiko kaip tada, kai buvo penkiolikmetė, bet šis senukas jai buvo prie širdies.

— Sėskitės, mieloji, — pasakė kardinolas Vitorijas, rodydamas gretimą krėslą.

— Sveika, kice, — pakuteno Džastina melsvai pilką katę purpuriniame skreite. — Kokia nuostabi, ar ne?

— Taip, iš tikrųjų.

— Kuo vardu?

— Nataša.

Atsivėrė durys, bet pasirodė ne arbatos stalelis. Vyriškis, ir ačiū Dievui, apsirengęs pasaulietiškai; dar viena purpurinė sutana, pagalvojo Džastina, ir aš užbaubčiau kaip bulius.

Bet tas žmogus buvo neeilinis, nors ir ne dvasininkas. Tokia, matyt, Vatikane tvarka, toliau lakstė Džastinos mintys, kad paprastų žmonių čia iš viso neįsileidžia. Nepasakytum, kad jis žemo ūgio, bet taip tvirtai sudėtas, jog atrodo kresnesnis negu iš tikrųjų — stambiais pečiais, plačia krūtine, didele liūto galva, ilgomis lyg avikirpio rankomis. Turi kažką beždžioniška, bet intelektas tiesiog spinduliuoja, o eisena ir visi judesiai tokie, kad matyti — nutvers, ką tik panorės, mirktelt nespėsi. Nutvers ir gal sutriuškins suspaudęs, bet nedarys to be tikslo, nesąmoningai, o tik nuodugniai viską apgalvojęs. Jis buvo tamsus, bet storų it karčiai plaukų atspalvis buvo visai toks pat kaip vielinės šiūruokles ir beveik tokio pat šiurkštumo, jei tik tas vielutes būtų galima sudėti smulkiomis vienodomis bangelėmis.

— Jūs kaip tik laiku, Raineri, — tarė kardinolas Vitorijas vis dar angliškai ir parodė krėslą antroje pusėje. — Mieloji, — kreipėsi jis į Džastiną, kai vyriškis pabučiavo žiedą ir atsistojo, — prašom susipažinti su mano labai geru draugu Raineriu Merlingu Harthaimu. Raineri, čia Deno sesuo Džastina.

Jis nusilenkė, ceremoningai stuktelėjo kulnimis, šaltai šyptelėjo ir atsisėdo — krėslas stovėjo gana toli, už kardinolo Vitorijo, ir jo nebuvo matyti. Džastina atsiduso su palengvėjimu, juo labiau kad Denas kuo paprasčiausiai atsisėdo su visa sutana ant grindų prie kardinolo Ralfo krėslo, tiesiai jai prieš akis. Kai mato bent vienų pažįstamų ir mielą veidų, Džastinai tada nieko nebaisu. Bet kambarys ir raudonai apsirengę vyriškiai, o dabar dar ir šitas, tamsusis, ėmė nervinti labiau, negu ramino Deno buvimas; jai buvo pikta, kad jie taip nuo jos atsiriboję. Taigi ji pasilenkė į šonų ir vėl pakuteno katę, jausdama, kad kardinolas Vitorijas pamatė jos nepasitenkinimą ir kad jam smagu.