Колин Маккалоу - Erškėčių paukščiai

Pagaliau susitvarkiusios, tuo pačiu furgonu, kuriuo Megė buvo atvažiavusi iš Džilio, jos nuvažiavo į „Australijos” viešbutį, kur Megė turėjo kelių kambarių numerį.

— Verčiau nusipirktum namų Palm Biče arba Avalone, — pasakė Džastina, pasidėjusi lagaminą antrame miegamajame. — Čia stačiai baisu, tiesiai virš aikštės. O ten — tik įsivaizduok, pora žingsnių, ir jau pliažas! Ar nesusigundytumei dažniau atpilt lėktuvu ir į Sidnėjų?

— O ko man važinėti į Sidnėjų? Per paskutinius septynerius metus esu čia antrą kartą — išlydėjau Deną, o dabar tave. Jei turėtume kur namą, tai ir stovėtų tuščias.

— Nesąmonės.

— Kodėl?

— Kodėl? Todėl, kad pasaulis — tai ne vien tik ta sumauta Droheda, kad ją perkūnas! Iškvaišt tenai galima!

Megė atsiduso.

— Patikėk, Džastina, ateis laikas, kai labai norėsi sugrįžt namo į Drohedą.

— Gal ir Denas?

Tyla. Nežiūrėdama į dukterį, Megė pasiėmė nuo stalo rankinę.

— Pavėluosim. Madam Rošė sakė antrą valandą. Jei nori gauti sukneles prieš išvykdama, reikia paskubėti.

— Esu nusodinta į savo vietą, — atsakė Džastina ir nusišypsojo.

— Kodėl gi tu, Džastina, nesupažindinai manęs nė su viena savo drauge? Botvel Gardense nieko nemačiau, išskyrus ponią Divain, — pasakė Megė, kai jos jau sėdėjo Žermenos Rošė ateljė ir žiūrėjo, kaip tingiai, koketiškai sukiojasi manekenės.

— O, jos tokios drovios... Man patinka ta oranžinė, o tau?

— Tau netiks prie plaukų. Geriau pilka.

— Fui! Oranžinė prie mano plaukų puikiausiai tinka. Su pilka aš atrodau kaip katės nutampyta, išpurvinta ir apipuvusi pelė. Neatsilik nuo laiko, mam. Rudaplaukėms nebūtinai reikia rengtis tik baltai, pilkai, juodai, smaragdiškai žaliai ar ta siaubinga spalva, prie kurios tu taip prisirišusi — kaip ji? — peleninių rožių. Viktorijos laikų seniena!

— Ta spalva taip ir vadinasi, teisingai, — pasakė Megė. Pasigręžė, pasižiūrėjo į dukterį. — Tu pabaisa, — pasakė ji perkreiptomis lūpomis, bet kartu su meile.

Džastinai buvo nė motais, nebe pirmą kartų tai girdėjo.

— Imsiu oranžinę, purpurinę, kartūninę su violetiniu rašteliu, samaninę, tamsiai raudonų kostiumėlį...

Megė nežinojo, ar juoktis, ar pykti. Ir ką gi daryti su tokia dukterim kaip Džastina?

„Himalajai” išplaukė iš Darlingo uosto po trijų dienų. Tai buvo puikus senas laivas, labai patikimas, plačiu korpusu, pastatytas dar tais laikais, kai niekas nesiplėšė dėl greičio ir žmonės ramiai taikėsi su mintim, kad per Suecą pasieks Angliją per keturias savaites, o plaukdami pro Gerosios Vilties kyšulį — per penkias. Šiomis dienomis net okeaniniai laineriai aptakių formų, korpusai kaip eskadrinių minininkų, kad tik būtų greitesni. O kas tokiam laive darosi keleiviui su jautriu skrandžiu, kai net patyrę jūreiviai nebeišlaiko...

— Šaunumėlis! — nusijuokė Džastina. — Pirma klase plaukia visa futbolo komanda, tai nebus taip nuobodu, kaip buvau maniusi. Kai kurie vyrukai baisiai gražūs.

— Tai jau esi patenkinta, kad liepiau imti pirmą klasę?

— Gal.

— Džastina, tu būtinai turi mane supykdyti, kaip visada, — nebeištverusi įširdo Megė ant Džastinos už nedėkingumą. Ar nors dabar toji netikėlė negalėtų apsimesti, kad jai gaila išvažiuoti? — Kokia tu užsispyrusi, kietakaktė, savavalė! Tu mane tiesiog siutini!

Džastina nieko neatsakė, tik nusisuko, tartum ne motinos žodžiai buvo svarbiau, o gongas, duodantis ženklą palydintiems eiti į krantą. Ji sukando virpančias lūpas ir tuojau pat džiugiai nusišypsojo.

— Žinau, kad tave siutinu, — atsakė linksmai, atsigręžusi į motiną. — Neimk į galvą, tokia jau aš esu. Kaip pati sakai, atsigimiau į tėvelį.

Jos droviai apsikabino, ir Megė su palengvėjimu smuko į minią ant laiptų ir dingo joje. Džastina nuėjo į viršutinį denį ir sustojo prie turėklų, gniauždama rankose spalvotų serpantinų ritinėlius. Toli apačioje ji pamatė, kaip į sutartą prieplaukos vietą eina moteris rausvai pilka suknele ir skrybėlaite, sustojusi prisidengia delnu akis nuo saulės. Keista, iš toliau matyti, kad mama eina penktą dešimtį. Penkiasdešimt dar ne tuoj, bet laikysena amžių išduoda. Jos pamojavo viena kitai tuo pat metu, tada Džastina metė pirmąjį serpantiną, ir Megė vikriai sugavo galą. Raudonas, žydras, geltonas, rausvas, žalias, oranžinis kaspinai sukosi spirale, plaikstėsi vėjyje.

Futbolininkų išlydėti atėjo dūdmaišių orkestras — plazdėjo vėliavėlės, kilsavo škotiški pledai, šaižiai skambėjo kažkas panašaus į „Atėjo valanda”. Laivo bortai buvo aplipę žmonėmis, jie persisvėrę gniaužė rankose plonų popierinių kaspinėlių galus; prieplaukoje šimtai žmonių stovėjo užvertę galvas, godžiai žvelgdami į veidus tų, kurie išvyksta į tolimą kelią, daugiausia dar jauni, pasižiūrėti savo akimis, koks tas civilizacijos centras kitoje pasaulio pusėje. Jie ten gyvens, dirbs, gal kas po poros metų grįš, o kas nebegrįš niekada. Visi tai žinojo ir galvojo, kaip bus.

Žydras dangus buvo pilnas sidabriškai baltų debesėlių, šėlo Sidnėjaus vėjas. Saulė kaitino pakeltas galvas krante ir pečius tų, kurie buvo pasilenkę žemyn; laivą ir krantą jungė platus ruožas įvairiaspalvių virpančių kaspinų. Paskui staiga tarp senojo laivo borto ir medinių prieplaukos atramų atsirado tarpas; pasigirdo šauksmai, verksmai, tūkstančiai serpantinų vienas po kito nutrūko, smarkiai suplazdeno vėjyje, glebiai nukaro ir susipainioję kaip sutraukytos staklėse gijos sukrito į vandenį, o čia tarp medūzų ir apelsinų žievelių nuplaukė tolyn.

Džastina atkakliai stovėjo savo vietoje, kol iš prieplaukos liko keli brūkšneliai ir rausvos segtukų galvutės; vilkikai apsuko „Himalajus”, nutempė bejėgį laivą pro dundančią Sidnėjaus tilto apačią ir toliau į nuostabius saulėtus vandenis.

Buvo visai kas kita, negu plaukti keltu į Menlį, nors kelias iš pradžių buvo tas pats — pro Njutrel Bėjų ir Rouz Bėjų, Kremorną ir Vokliuzą; visai kas kita. Dabar pro rūsčias uolas ir aukštai tyškančias ažūrinių putų vėduokles jie išplaukė į atvirą vandenyną. Dvylika tūkstančių mylių į kitą pasaulio kraštą. Ar grįš jie tėvynėn, ar ne, vis tiek jau nebeturės namų nei čia, nei ten, nes bus pabuvę dviejuose žemynuose ir patyrę du skirtingus gyvenimo būdus.

Kai turi pinigų, pamatė Džastina, Londonas baisiai patrauklus miestas. Jai neteko be penso glaustis kur nors Erlz Korto pakraščiuose — „kengūrų slėnyje”, kaip buvo pramintas tas rajonas, nes ten gyveno daugiausia australai. Neištiko jos tipiškas australų likimas Anglijoje — jie vargdavo jaunimo viešbučiuose, dirbdavo už skatikus kokioje kontoroje, mokykloje ar ligoninėje, pamėlę drebėdavo prie mažučio radiatoriaus šaltame drėgname kambarėlyje. Džastinai buvo skirta turėti butukų su centriniu šildymu Kensingtone netoli Naitsbridžo; darbą ji gavo pas Klaidą Doltinemą— Robertsą Elžbietos trupėje.

Vasarai atėjus, ji išvažiavo traukiniu į Romą. Vėliau nusišypsodavo prisiminusi, kaip mažai pamatė taip ilgai važiuodama per Prancūziją ir Italiją; jos galva buvo užimta tuo, ką turi pasakyti Denui, stengėsi įsiminti dalykus, kurių tiesiog neleistina buvo užmiršti. O tų dalykų buvo tiek daug, kad kai ką gaus praleisti.

Tai čia Denas? Aukštas šviesiaplaukis vyriškis perone — Denas? Išvaizda nepasikeitusi, bet vis dėlto toks nepažįstamas. Jau iš kito pasaulio. Buvo bešūktelinti jam, bet šauksmas sustingo ant lūpų; Džastina pasitraukė giliau į sėdynę, norėdama pasižiūrėti į jį, nes vagonas buvo sustojęs tik per porą žingsnių nuo Deno, mėlynomis akimis ramiai žvalgančio langus. Kalba bus vienpusiška — ji pasipasakos, kaip gyveno jam išvykus, o jis, dabar tai aišku, nė kiek netrokšta pasidalyti tuo, ką per tą laiką patyrė. Kad jį kur!